Nekantriai lauktas, daug skirtingų nuomonių sukėlęs, sulaukęs be galo daug pagyrų ir pasipiktinimo sulaukęs filmas manęs nei kiek nedomino. Tikriausiai dėl to, jog pasirodymo metu nebuvau matęs nei vieno Quentin Tarantino filmo. Sužavėtas “Pulp Fiction” ir “Rezervoir Dogs” nusprendžiau pažiūrėt “Kill Bill”. Keista bet vienareikšmiškos nuomonės neturiu. Kai kurios filmo dalys patiko, kai kurios ne. Apžvelgsiu abi šio filmo dalis vienu metu, nes “Kill Bill” buvo kuriamas kaip vientisas filmas, o padalintas norint sumažinti trukmę.

Istorija įtraukia nuo pat filmo pradžios: buvusi samdoma žudikė vadinama Nuotaka (Uma Thurman) atsibunda iš komos ir pradeda keršyti savo buvusios organizacijos nariams bei savo bosui – Bilui (David Carradine). Įdomi, neįprasta ir įtraukianti istorija – vienas iš Quentin’o Tarantin’o filmų bruožų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet nenoriu nieko atskleisti.

Dauguma sutiktų veikėjų savotiškai įdomūs, bet keista, jog mažiausiai įdomus veikėjas man pasirodė Nuotaka. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Gal dėl to, jog niekaip nesugebėjau jos užjausti ir suprasti jos motyvacijos, gal dėl to, jog nesu didelis Umos Thurman fanas. Pats geriausias veikėjas, be abejonės, Bilas. David’o Carradine’o vaidyba nuostabi, o balsas užburiantis. Padeda ir įdomus dialogas kurio nestinga visiems veikėjams (dar vienas Tarantino filmų bruožas). Carradine’o veikėjas pateikia daug įdomų ir neįprastų filosofinių minčių (labiausiai patiko Supermeno ir žmonių rasės bruožų analogija). Gaila tik tai jog jo beveik nebuvo pirmoje dalyje, o antroje Carradine’as pasirodė tik trumpame pokalbyje pradžioje ir keliolika minučių pabaigoje. Šio veikėjo potencialas mažai panaudotas.

“Kill Bill” labai margas ir ne tik veikėjais. Šis filmas nugabena žiūrovą į daugelį įdomių vietovų. Dykumos, senovinės šventyklos, japoniški pokylių klubai. Nei viena iš pagrindinių scenų nevyksta toje pačioje vietoje. Yra ir dar vienas labai neįprastas reiškinys. Maždaug 15 minučių šio filmo – animacija. Nežinau kodėl Quentin’as Tarantino tai įtraukė į filmą, bet pažiūrėjus animacinę dalį nebenorėjau grįžti į filmuotąją.

Yra ir dar vienas Tarantino “prekinis ženklas” – filmo veiksmas vyksta ne paeiliui. Scenos išmėtytos laiko juostoje, bet ne taip smarkiai kaip “Pulp Fiction” ar “Rezervoir Dogs”. Manau, jog pastaruosiuose filmuose puikiai tai tiko, bet “Kill Bill” tiesiog trukdė. Kai kuriuose vietos tai visiškai sugadino įtampa. Dar vienas Tarantino bruožas – naudojama daug senų TV serialų frazių ar muzikos. Manau, jog šiame filme tai visiškai netiko. Keista, jog tai sakau, bet nepatiko ir kraujo kiekis. Nesu prieš smurtą filmuose, bet juokinga kai kraujas trykšta kaip iš fontano arba žmogus su nupjautomis galūnėmis nenukraujuoja ir lieka gyvas. Verta paminėti ir nuostabią kovos scenų choreografiją. Tiesą pasakius, nusivyliau Nuotakos ir Bilo konfrontaciją. Filmo pabaiga šiek tiek antiklimaktiška (ypač dėl to, jog visos kitos veiksmo scenos gan ilgos, o pastaroji trunka mažiau nei minutę).

Verdiktas: Tikrai įdomus filmas. Ne tobulas, bet labai linksmas. Netrūksta veiksmo, įdomių veikėjų, įtraukiančios istorijos ir įdomaus dialogo.

Už akių užkliuvo “Lock, Stock and Two Smoking Barrels” filmo režisieriaus, Guy Ritchie, kriminalinė komedija – “Vagišiai“. Anglų režisieriaus, angliška komedija su anglišku humoru – tikrai gera išeitis nuotaikai pakelt. Taip pagalvojęs  bandžiau surast kokią kitą komediją nuotakai praskaidrint, tačiau nieko tokio neradau.

Istorija sukasi apie 84 karatų deimantą, kurio reikia kiekvienam filmo veikėjui. O jei nereikia, tuomet jis vistiek kažkaip susietas su deimantu. Deimantas keliauja iš rankų į rankas, paskui save palikdamas angliško humoro kupinas scenų virtines. Galbūt neaiškiau, tačiau tikrai įdomiau pasidarys paskaičius šį UK filmo apibūdinimą: “…žuvis, keptos bulvytės, arbata, prastas maistas, dar prastesnis oras ir ta sumauta Merė Popins – Londonas!”.

Pirmiausia, kas krinta į akis, tai režisūra. Įmantriai ir nuotakingai surežisuota filmo pradžia, primena komiksus. Ir pats angliškas humoras filme dominuoja jau nuo pat pradžių ir neišblėsta iki pat jo pabaigos. Galiu drąsiai paplot režisieriui vien už tai, jog kiekviena scena nebuvo sukurta veltui. Kiekvienas veiksmas filme turi savo atoveiksmį. Kiekvienas filmo veikėjas, vienaip ar kitaip, yra surišktas su kitais personažais.

Kalbant apie veikėjus, tai jų neįprastai daug, o kas įdomiausia, visi veikėjai, daugiau ar mažiau, pasiskirsto laiką ekrane. Nors, kita vertus, filme neapseita ir be pagrindinių veikėjų porelės, kurie(kuris) ir yra šios istorijos pasakotojai. Tęsiant kalbą apie veikėjus, tai jų filme yra įvairiausių, o kai kurie iš jų sukurti net pasitelkus fantazijos galią. Pradėkim nuo ligusitą savotiško sadizmo potraukį turinčio nelegalaus bokso mačų organizatorių ir baikim ties žmogumi, kuris iš į jį šautų kulkų, pasidarė dantis. Skamba daug kvailiau, nei atrodo, o ši mėsmalė atrodo iš ties linksmai.

Filme apstu veiksmo, o jame neapseita ir be kovos scenų. O jos nufilmutos gal ne originaliai, tačiau ne banaliai ir įdomiai. Kažkur kažkas tokias scenas vadino slow/stop/go, o šitie žodžiai ir pasako viską ką reikia žinoti apie kovos scenas. Žinoma, jas lydi ir nuotaikingas ir savotiškai kabinantis garso takelis, kuris padeda įsijaust į filmą.

Tęsiant kalbą apie veiksmą, jo filme yra tiek, kad pavydėtų ir tikri veiksmo filmai, nepaisant to, jog filmas “Vagišiai” yra kriminalinė komedija. Arba kriminalinė veiksmo komedija, kas labiau apibūdina filmo žanrą. Visgi, pats filmas nėra ilgas, trunka ganėtinai trumpai – 102 minutes. Iš vienos pusės jūs net nepastebėsite kaip filmas pasibaigs, net neleidęs jums nusižiovauti, o iš kitos pusės, pažiūrėjus filmą tikrai norisi dar.

Verdiktas: Tikro ir gero angliško humoro kupina veiksmo komedija su kvailai juokingu scenarijumi, neįprastais veikėjais ir neprilygstama režisūra. Filmas turėtų pralinksminti net ir didžiausią snobą.

P.S. Dėl tam tikrų frazių bei aktorių kalbėjimo manierų siūlyčiau filmą žiūrėti originalo kalba.

Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.

Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.

Vaidyba – kone prasčiausia filmo dalis (o jų tikrai netrūksta). Atrodo, jog Matthew Broderick’as ir Maria Pitillo pirmą kart stovi prieš kamerą. Net neįsvaizduoju ką Maria Pitillo bando pavaizduoti kvaila mina spoksodama į kamerą. “Godzillos” spec. efektai mane visada stebino, bet pakartotinai pažiūrėjus šį filmą pastebėjau, jog kai kurie kadrai atrodo labai prastai. Daugumoje scenų monstras atrodo išties tikroviškai, bet kai kurie kadrai nufilmuoti dienos šviesoje ir Godzillos naujagimiai akivaizdžiai sukurti kompiuteriu.

Veiksmo scenos gan įdomios. Smagu žiūrėti į milžiniška pabaisa bėgančią miesto gatvėmis ir griaunančią pastatus. Akivaizdus idėjų “pasiskolinimas” iš “Dingusio Pasaulio” bei “Jūros Periodo Parko”. Kaip jau minėjau, “Godzilla” dažnai prieštarauja logikai. Godzilla lengvai griauna dangoraižius, drasko laivus ir rausiasi per siaurus metro tunelius, bet negali sugriauti paprasčiausio mašinų tunelio. Pabaisos dydis pastoviai keičiasi. Vienu metu jo ūgis tolygus dangoraižiams, kitu jis dangoraižiais laipioja. Monstras bėga greičiau už malūnsparnius, bet nesugeba pavyti taksi. Nežinau kodėl, bet man šis filmas patinka. Tipinis Emmerich’o stilius, prastos sudedamosios dalys, bet galutinis rezultatas kažkuo patrauklus. Tikriausiai tai smagios veiksmo scenos, kurių “Godzillai” tikrai netrūksta.

Verdiktas: Žemo lygio, bet smagus filmas. Jei sugebi išjungti analitinį mastymą ir tiesiog mėgautis smagiomis veiksmo scenomis, liksi patenkintas.

Pagrindiniai veikėjai, tai aštuonių karių gružė, prie kurių vėliau prisideda ir devintasis. Veikėjai įdomūs ir įvairūs. Kai kurie gali pasirodyti karštakošiai ar truputi erzinti, bet pamąstęs kaip pasielgtum panašioje situacijoje pradedi juos suprasti, juk vyksta karas. Pyktis, baimė ir kitos neigiamos emocijos apima net ir patį psichologiškai stipriausią žmogų.

Kapitonas Donas Mileris (Tom Hanks): Nepastovios nuotaikos veikėjas. Kartais linksmas, kartais piktas, šiek tiek uždaras, bet draugiškas. Nemėgsta karo, bet tikina save, jog viskas dėl kitų gerovės.Seržantas Hovartas (Tom Sizemore), eilinis Ričardas Raibenas (Edward Burns), eilinis Danielas Džeksonas (Barry Pepper), eilinis Stenlis Melišas (Adam Goldberg), medikas Irvinas Veidas (Giovanni Ribisi) ir eilinis Adrianas Kaparzas (Vin Diesel) gali pasirodyti pasipūtę ir karštakošiški, bet tuo pačiu ir žmogiški. Filmo metu atsiskleidžia jų charakteriai ir kiekvienas jų savotiški įdomus.Kapralas Timas Apamas (Jeremy Davies) – vertėjas ir kartografas, niekada nelaikęs rankose ginklo ir pakliuvęs į grupę tik todėl, kad moka vokiškai bei prancūziškai. Žmogus pirmą kart matantis karą.

Viskas pradedant kinematografija ir vaidyba, o baigiant atmosfera ir garsu kone tobula. Kai vyksta veiksmas atrodo, jog būtum pačiame jo sūkuryje. Zvimbiančios kulkos, sprogstančios granatos ir artilerijos sviediniai, veiksmas žiūrova tiesiog įtraukia. Pradinė Omahos paplūdimio puolimo scena – viena įspūdingiausių karo sencų kokių esu matęs ir ne tik veiksmu, bet autentiškumu ir tikroviškumu. Aktorių vaidyba puiki. Nepastebėjau nei vieno kvapą gniaužiančio pasirodymo, bet neužkliuvo nei vienas. Net ir man nepatinkantis Vin’as Diesel’is pasirodė nors ir neilgai, bet priekaištauti jo vaidybai nedrįsčiau. Filmas tirkai ilgas, trunka daugiau nei pustrečios valandos, bet visiškai neprailgsta. Tempas tarp istorijos ir veiksmo puikus.

Šiame filme karas ne šlovinamas ar romantizuojamas, o atvirkščiai, peikiamas. Parodomas karo beprasmiškumas ir žiaurumas, parodoma kaip karas keičia žmones. Amerikiečiai šaudantys pasiduodančius Vokiečius, karys liepiantis nešaudyti į degančiu Nacius ir leisti jiems sudegti. Vienas iš labiausiai emociškai paveikusių įvykių – Kapralo Apamo draugystė su į nealisvę paimtu Vokiečiu. Neatskleisiu kaip tai baigėsi, bet beveik garantuoju, jog liksite sukrėsti.

Karas pavaizduotas panašiai į “Blood Diamond”, bet “Gelbstint Eilinį Rajaną” karui skiriama daugiau dėmesio. Šį filmą galima palyginti su “Windtalkers”, bet ten labiau bandoma pavaizduoti rasizmo problemas ir tai visapusiškai prastesnis filmas.

Verdiktas: Žiaurus ir tikroviškas karo ir jame dalyvaujančių žmonių pavaizdavimas. Vienas geriausių karinių filmų.

Šį kartą istorija pasakoja apie 4 žmones, įsirengusius į kosminę kelionę, kurioje jie atsitiktinai patenka į nežinomų kosminių spindulių audrą. Grįžę į žemę jie pastebi, kad kažkas vyksta. Kažkas, kas smarkiai pakeis herojų likimus…

Pirmiausia, kas krinta į akis(neskaitant Jessica Alba seksualumo), tai gražus ir puikiai atliktas darbas su spec. efektais. Jų filme apstu – tik spėk grožėtis. Įvairiausi ugnies kamuoliai, įspūdingos elektros iškrovos ir dar daugelis kitų įspūdingų spec. efektų – vienas iš nedaugelio šio filmo pliusų.

Dar vienas, neblogas dalykas filme – linskmos situacijos, kuriuos mažų mažiausiai, priverčia šyptelti. Vienintelė ir didžiausia bėda šiame aspekte yra ta, kad tų juokelių buvo mažokai. O tikrai galėjo būti daugiau…

Pagrindinis filmo žanro elementas – veiksmas, tačiau labai keista, jog to veiksmo filme buvo, iš esmės, nedaug. Labai įdomu apie ką galvojo režisieriai ir scenarijaus autoriai, kurdami šią komiksų ekranizaciją. Nors filmo įdėja tiesiog prašėsi veiksmo ir jo galėta sukurti tikrai nemažai, tačiau kūrėjai padirbėjo iš peties… griaudami filmo įdėją. Trumpai tariant – veiksmo scenų filme, kaip komiksų ekranizacijo, tikrai labai nedaug. Bent tiek, kad tas scenos, kuriuose veiksmo buvo, nėra blogos.

Kalbant apie pagrindinius veikėjus filme – jie standartiški ir nelabai įdomūs. Vienintelis veikėjas, kuris nėra visiškai neįdomus – Benas Grimas. Ir juokelių palaidė, ir šiaip buvo linksma jį stebėti. Kiti veikėjai – tokie standartiniai ir stereotipiški. Kitaip tariant – nuobodoki.

Taip pat, esminis dalykas, krintantis į akis – filmo trukmė. Filmas netrunką nė dviejų valandų, jei tiksliau – 106 minutes. Iš vienos pusės labai keista, nes per tokį, santykinai trumpą laiką, vargiai galima išplėtoti veikėjų charakterius, juolab, kad čia komiksų ekranizacija, kuriuoje veiksmas turėtų lietis per kraštus(Watchmen – išimtis), tačiau nebuvo nei daug veiksmo, nei išplėtotų veikejų. Negerai… Dėl filmo trukmės – iš kitos pusės, galbūt visai gerai, nes filmas nėra iš tų, kurios pažiūrėjus norisi dar.

Verdiktas: Ganėtinai prasta komiksų ekranizacija. Prisiekusiems fantastikos mėgėjams filmas neturėtų pasirodyti itin prastas, tačiau išrankesnis žiūrovas turėtų nusivilti filmu. Tikėkimės antroji filmo dalis nėra tokia bloga.

“Žvaigždžių Kelias” (”Star Trek“) yra kultinis JAV televizijos serialas sukurtas Gene Roddenberry 1966 m. ir sulaukęs 6 tęsinių, 11 filmų, dešimčių kompiuterinių žaidimų ir šimtų knygų. “Žvaigždžių Kelias” vis dar yra viena iš labiausiai JAV pop kultūrą įtakojusių kino franšizių.

Turiu pripažinti, kad nebuvau didelis “Žvaigždžių Kelio” gerbėjas, tiesą sakant, nesu matęs nei vieno ankstesnio “Star Trek” serijos filmo ar serialo serijos, tad naujienos apie naują dalį manęs nesujaudino ir visiškai nenustebino. Pastarieji metai – komiksų adaptacijų ir seniai užmirštų idėjų prikėlimo aukso amžius, tad nenuostabu, kad atėjo ir “Žvaigždžių Kelio” eilė. Studija daug mažiau rizikuoja kurdama tęsinį jau daug gerbėjų turinčiai kino franšizei ir beveik užsigarantuoja pelną. Smagu pamatyti vaikystėje pamėgto filmo tęsinį ar komikso adaptaciją, bet, kai studijos galvoje tik pelnas, gauname tokius atmestinai sukurtus filmus kaip “Iksmenai: Pradžia” ar “Drakonų Kova: Evoliucija”.

Iš naujojo “Žvaigždžių Kelio” daug nesitikėjau, bet išgirdęs, kad režisierius – J.J. Abarms ( “Lost”, “Cloverfield” ), buvau maloniai nustebintas. J.J. Abarms moka sukurti įdomius veikėjus ir šokiruojančius siužeto vingius – būtent tai ko “Žvaigždžių Keliui” ir reikia .

Ši “Žvaigždžių Kelio” dalis – priešistorė pirmiems filmams , tad čia sutinkame jauną James T. Kirk’ą (Chris Pine), Spock’ą(Zachary Quinto) ir visus jų bendražygius prieš jiems pradedant keliauti garsiuoju USS Enterprise. Nenorėdamas atskleisti visos istorijos pasakysiu tik tiek, kad dėl kelionės laiku buvo sukurta “alternatyvi realybė”, kur veikėjų gyvenimai klostosi visai ne taip kaip septintajame dešimtmetyje kurtame seriale . Kirk’o tėvas miršta mūšyje ir šis užauga išpuikęs ir arogantiškas, bet buvęs jo tėvo draugas, kapitonas Paikas, įtikiną Kirk’ą įstoti į Žvaigždžių Laivyną. Spock’as – pusiau “Vulkanų” rasės atstovas , pusiau žmogus, dažniausiai jis elgiasi šaltai ir logiškai, kaip visi vulkanai, bet sužadinus žmogiškas emocijas jis pratrūksta. Dėl to jo nėmėgsta kiti vulkanai. Pirmoji Kirk’o ir jo bendražygių užduotis – evakuoti Spock’o gimtają Vulkanų planetą.

Kirk’o ir Spock’o dialogai gan įdomūs. Kirk’as visaip bando Spock’ą išprovokuoti, o šis stengiasi išlikti šaltakraujiškas. Aktoriai nėra įžymūs, bet puikiai tinka jų vaidmenims (nors sklandė gandai, kad James T. Kirk vaidmenį atliks M. Damon). Jaunasis C. Pine’o Kirkas – arogantiškas, per daug savimi pasitikintis, nekantraujantis parodyti ką sugeba. Tai filmuose jau nuvalkiota, bet jis sugeba išlikti mėgiamas ir neįkyrus. Įdomu ir tai, kad grįžta L. Nimoy – aktorius vaidinęs Pirmąjį Spock’ą (jo vaidmens šiame filme neatskleisiu, bet originaliojo serialo gerbėjams tai turėtų patikti) .

Spec. efektai gražūs, nėra ko pridurti, bet kovos scenos (kurių “Žvaigždžių Keliui” tikrai netrųksta) nufilmuotos iš labai arti (panašiai kaip filme ”Batman: Begins”) ir atrodo nekaip . Kosminių laivų kovos išties įdomios ir atrodo puikiai .

Verdiktas: Filmas išties smagus, kupinas nuotykių, veiksmo, įdomių veikėjų ir turėtų pritraukti ne tik senuosius gerbėjus, bet ir naujus .