Tikriausiai visi, daugiau ar mažiau, žino tą legendą apie Troją bei karą dėl jos, aprašytą dar Homero “Iliadoje”. Tiesa, nežinau ar galima šį filmą vadinti istoriniu, visgi dar nėra tiksliai išaiškinta ar tas karas buvo ? Nors dauguma kasinėjimų ir atradimų linskta link to, kad tiek Troja, tiek karas dėl jo – iš tikrųjų vyko. Žodžiu, Trojos karalaitis Paris įsimyli gražiausią žemės moterimi tituluojamą Helėnę, kuri yra Spartos karaliaus, Menelajo, žmona. Šie pabėga į Troją, o įniršęs Menelajas kreipiasi pagalbos į savo brolį Argo ir Mikėnų karalių Agamemnoną. Prasidėjo 10 metų trukęs Trojos karas.

Pirmiausia, keistai malonu pasirodė tai, jog režisierius nusprendė pasirinkti kiek kitokį sprendimą, t.y. visą filmą sukti ne apie Pario ir Helėnės meilės istoriją, bet daugiau laiko skirti kovos scenoms ir istorijos pateikimui. O kovos scenų filme netrūko, istorijos papasakojimui taip pat skiriama daug laiko, bet daugiausia filmo veiksmo sukasi apie vieną veikėją, B.Pitt’o suvaidintą personažą, Achilą, apie kurį ir norėčiau parašyti daugiau…

Kas buvo Achilas ? Istoriškai, gal labiau mitologiškai, kalbant, Achilas buvo pusdievis, nei žmogus, nei Dievas, panašiai kaip Heraklis. Nors filme nepasakoma apie Achilo prigimtį, tačiau aiškiai matyti, jog jis sukuriamas it pusdievis. Gal net lyg pats ponas Dievas, kas filmui suteikia labai(labai) savotiško prieskonio. Achilas – arogantiškas, niekam nepaklūstantis, išdidus, beveik nemirtingas, geriausias kovotojas pasaulyje, nebijantis mirties, bet besirūpinantis kitais, žmogus(?). Jei reikėtų lyginti Achilą, kaip veikėją, tarkim su “Gladiatoriaus“ pagrindiniu personažu Maximu, vienareikšmiškai teigčiau, jog Maximas buvo mėgiamesnis, įdomesnis ir visapusiškai patrauklesnis kaip veikėjas. Nors abiejų veikėjų bruožai yra dalinai panašūs, R. Crowe, padirbėjo daug geriau už B.Pitt’ą. Sakot vertinu subjektyviai ? Pažiūrėkit filmą, įvertinkti patys.

Kalbant apie mūšio scenas, jau minėjau, kad jų filme buvo apstu. Ar jos įspūdingos – ganėtinai. Tiesa, susitikus dvejoms, dešimtūkstantinėms kariuomenėms ir joms pradėjus kovą, operatoriai rodo tik pagrindinių veikėjų veiksmus, o grožėtis pačia kova galime tik stebėdami tai kas dedasi už pagrindinių veikėjų nugarų. Apmaudu. Nors Achilas judėjo meistriškai ir išdidžiai, tas jo mirties nebijojimas buvo tai, ko filme nereikėjo. Nejaugi žiūrovui įdomu stebėti kaip bebaimis kovotojas eina kiaurai visus ir žudo priešus vieną po kito ? Sakytumėt – skonio reikalas ? Na, prisiminkim, kad čia, visgi, istorinis(mitologinis) epas.

Tiesa, viena kovos scena buvo tokia, kad įsitempi ir lauki kas vyks toliau, toks, kad kovai tęsiantis kūnu nubėga šiurpuliukai. Ir ta kova nebuvo tarp milžiniškų armijų, ji buvo tarp 2 veikėjų. Ir tai tik įrodo, kad ne viską galima nupirkti įspūdingumu, kartais reikia tiesiog nuoširdžiai sukurti mėgiamus veikėjus.

Kalbant apie veikėjus, tokių, kurie potencialiai turėtų patikt žiūrovui buvo galbūt  2 ar 3. Ir čia dedu pliusą kūrėjams, nes veikėjai buvo tokie, kad jais nuoširdžiai patiki. Tiki jų judesiais, jų dialogais, galų gale patiki jų jausmais. Ir nors vizualiai ekrane buvo abi pusės polygiai, t.y. trojėnai ir achajai, tačiau režisieriai pasirinko tokį sprendimą, kad vieną iš šių pusių, žiūrovas turėtų pamėgti labiau.

Verdiktas: “Troja” -  istorinė drama, trunkanti beveik 3 valandas, per kurias žiūrovas išvys daugybę kovos scenų, tačiau tik kelios iš jų paliks didesnį įspūdį. O pagrindinė meilės istorija tiesiog nublanksta. Filmas nėra toks blogas, kad gailėčiausi praileidęs laiką jį bežiūrint, tačiau nėra toks geras, kad drįsčiau lyginti su filmais “Gladiatorius“, “300” ar “Drąsiaširdis“.