Jake(Ethan Hawke), pirmą dieną savo naujame darbe – narkotikų departamente, susitinka su savo bosu Alonzo(Denzel Washington). Visiškai skirtingų pažiūrų tiek į gyvenimą, tiek ir į darbą žmonės, turi dirbti tą patį darbą, šalia vienas kito… Įdomu ir tai, jog visas filmo veiksmas vyksta vieną ir tą pačią išbandymų dieną, ką, dalinai, leidžia suprasti ir filmo pavadinimas.

Kalbant apie veikėjus, įdomiausias iš jų – Alonzo. Kurio charakteris esti kažkur tarp šalto bejausmio, gatvės taisyklėmis besivadovaujančio padugnės ir tarp inteleaktualaus, puikią įžvalgą turinčio policininko. E. Hawkes personažas Jake nėra toks įdomus, tačiau visapusiškai papildo Alonzo ir padeda jam atsiskleisti.

Labiausiai patiko tas dalykas, jog filmas remiasi nebe nuvalkiotu ir atgyvenusiu scenarijumi apie narkotikus ir ginklus, kuomet visi šaudosi, nes filme yra narkotikai. Šiuo atveju filmo scenarijus yra unikalus. Unikalus ne pats scenarijus, tačiau jo pateikimas, pati įdėja, kuomet parodomas visiškai kitokia narkotikų ir korupcijos pusė ir manau, ji daug realesnė ir priimtinesnė žiūrovui.

Prie savotiško realumo jausmo, jog kažkur gatvėse tikrai gali dėtis tokie dalykai, prisideda ne tik įspūdinga D. Washington’o vaidyba. Tas pats E. Hawke suvaidino taip pat gerai. Įdomus dalykas tas, jog prieš pasiūlant Alonzo vaidmeny D. Washington’ui, jis buvo pasiūlytas Holivudo super herojui B. Willis. Atvirai, nelabai įsivaizduoju kaip B. Willis’as būtų atrodęs Alonzo vaidmenyje.

Ir neapsigaukit filmo žanro. Nors dažniausiai jis įvardijamas kaip “kriminalinė drama”, jame gausu tiek įtampos, tiek savotiško veiksmo, tiek susišaudymo scenų, tiek dramos… Žodžiu, skųstis tikrai neturėtų būti dėl ko.

Verdiktas: Iš tikrųjų, giliai subjektyvia nuomone, man šitas filmas vienas geriausių ne tik savo žanre, tačiau ir apskritai. Galiu drąsiai jį priskirti must see-must have kategorijai.

Jei trumpai prisimintume pirmąsias dalis tai galėtume drąsiai teigti, jog pirmoji buvo geresnė už antrąją. Viena vertus, pirmoji labiau išpildė savo žanrą, sukurdama pakankamai didelę įtampą viso filmo metu. O tuo tarp antroji, labiau orentavosi į senuosius filmo gerbėjus, tad sukūrė tokį tęsinį, kuris patiks tik tiems, kuriem patiko ir pirmoji dalis. Visgi, “Lemtingas posūkis 2” visišikai prarado savo varikliuką – įtampą, tad antroji dalis pasižymėjo tik kanibalų/žmogėdrų istorijos aiškinimu bei žmonių pjaustimu. Buvo įdomu, tačiau filmas nebuvo toks geras, kaip trilogijos pirmtakas.

Sužinojęs apie trečiąją dalį nenustebau, nes antroji davė tinkamai suprasti apie savo tęsinį. Iš filmo nesitikėjau daug, tikėjausi tik tiek, kad filmas nebus prastesnis už antrąją dalį. Apsirikau labai skaudžiai…

Istorija išlieka ta pati. Keletas žmonių patenka į mišką, kuriame gyvena žmogėdros. Prasideda kova už išgyvenimą ir ji tęsiasi iki pat filmo pabaigos… Kad filmas bus pigus triukas, jau buvo spėti iš pirmųjų scenų, kuomet mergina išsiriangia nuogai, bet, kad filmas bus toks pigus – net susapnavęs nebūčiau.

Žmogėdros dabar dar akivaizdžiau išreiškia savo požiūrį į maistą. Lavonui išplėšiamos akys ir suvalgomos tiesiai prieš kamerą. Katik nužudytam žmogui nuplėšiamas viršugalvis, atsipjaunamas gabalėlis smegėnų, gardžiai aplaižomas ir suvalgomas vėl, tiesiai prieš kamerą. Kas per..?! Tokių epizodų buvo ne vienas ir ne du, ir jie kėlė tik pasišlykštėjimą.

Tokiuose filmuose Holivudas stengiasi sukurti tokius veikėjus, kad žiūrovas galėtų jų gailėti, išgyventi jų kančias bei bijoti už juos. Čia – nieko panašaus nebus. Beveik visi veikėjai – žiaurūs, iš kalėjimo pabėgę žudikai, kurie savo drąsiais veiksmais ne tik išsklaido visą, dar galėjusią būti, įtampą, tačiau sukelia tokias neigiamas emocijas, kad tuomet jau pradedi jaudintis nebe už žmonių, bet už žmogėdrų gyvybes…

Kitas, taip pat neįtikęs dalykas, kad žmogėdrų buvo labai mažai. Tiek mažai, kad antrosios dalies pabaiga aiškiai melavo. Ir apskritai, apie žmogėdrų filme praktiškai nesimatė, tad galima ir pasiginčyti apie ką šis filmas yra ištikrųjų… Bent tiek, kad filmas trunka ne daugiau nei pusantros valandos, tačiau ir tas laikas ganėtinai prailgo.

Verdiktas: Ko gero šlykščiausias bei labiausiai nuvylęs filmas pastaruoju metu. Kaip matote, net ir tie, kuriems patiko pirmosios dalys – filmą vargiai pripažins. Tikiuosi, jog filmo pabaiga nebuvo rodyklė į ketvirąją dalį…

Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.

Kitas įdomus dalykas – filmo pavadinimas. Clockwork, šiuo atveju, reiškia žmogų, kuris prieš savo valią nebegali rinktis tarp gero ir blogo ir visuomet renkasi gerą, o Orange, tikriausiai kilęs iš žodžiu “Ourange”, kuris reiškia žmogų. Žinoma, iššifravau ne pats, tačiau manau, jog tai, ką išverčiau – yra tiesa.

Pati istorija tokia: jaunas sadistas Alexas naktimis šėlsta kankindamas ir prievartaudamas nieko dėtus žmones ir galiausiai atsiduria kalėjime. Britų valdžia pasiūlo Aleksui laisvę, mainais už savaitę praleistą ligoninėje, testuojant revoliucinę, kalinių perauklėjimo programą.

Ir klausimas pamąstymui, kurį, beje, iškelė ir pats filmas – ar, visgi, įmanoma pakeisti žmogaus prigimtų ? Kas atsitiktų jei tai būtų atlikta su žmogumi, kaip atskiru individu ? Iš esmės, šis filmas ne tik iškelia, bet ir bando atsakyti į šiuos klausimus, taip pat pirmajame plane iškeldamas tuometinės Britanijos jaunimo problemas.

Tikrai nenustebčiau, jei atsirastų tokių, kurie sakytų, jog šis filmas pervertintas, jei atsirastų tokių, kurie šio filmo nesuprato ir niekintų. Nenustebčiau ir tuo atveju, jei atsirastų ir tokių, kurie šį filmą laikys kino, kaip meno šakos, etalonu. Visa tai įmanoma, nes filmas yra toks savitas ir originalus, kad iš jo, kaip ir iš Biblijos, kiekvienas gali pasiimti tai, ko jam reikia. Sunkiai prilygstamas filmas, vertas visų savo liaupsių ir apdovanojimų.

Kalbant apie apdovanojimus, filmas nenusinešė kažkių tai ypatingų ar ypatingai daug apdovanojimų. 4 nominacijos Oskarui ir dar 3 Auksiniam Gaubliui. Žinoma, tiek vienam, tiek kitam trofėjui, buvo nominuotas Stanley Kubrick’as, už geriausią režisurą, geriausią scenarijų, geriausią filmą… Tik nusistebėjau, kodėl filmas nenusinešė visų apdovanojimų. Kita vertus, tas amžius, kada buvo pastatytas šis filmas(1971) yra tas laikotarpis, kurį galima prilyginti kino aukso amžiui, kas, savo ruoštu, sako, jog konkurencija buvo didesnė nei šiądien. Turiu omeny kokybę, ne kiekybę.

Verdiktas: Neeilinis, neeilinio režisieriaus filmas, turintis kažką tokio, kas verčia jį žiūrėti ne vieną kartą, net ir nepamėgus jo ir pirmo karto. Turintis kažką tokio, kas tikrai veikia žiūrovą psichologiškai. Vienas geriausių, ne tik S. Kubric’o filmų, bet ir viena įsimintiniausių dramų apskritai.

Ir nors filmo žanras – trileris, aš, asmeniškai, jį labiau priskirčiau prie kriminalinės dramos žanro. Visgi filmas yra gan lėtas, tačiau to išsigąsti nereikėtų, nes Roman Polanski pasidarbavo kaip reikiant, kurdamas filmo intrigą, kuri dominuoja viso filmo metu ir išlieka iki pat pabaigos.

J. Nicholson’o personažas – J.J. Gittes – privatus detektyvas, padedantis poroms išsiaiškinti ar jų antroji pusė rezga romaną, ar yra neištikima. Ir viskas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis, kai mieste pradeda dėtis keisti dalykai, kuriuos Gittes’ui išsiaiškinti – lyg pareiga.

Verta paminėti, jog nors istorija gan paini, tačiau ją lengva sekti. Ir skirtingai, nei, tarkim, filme “Memento“, filme nebūtina sekti kiekvieną kadrą, jog suprastum kas ir kodėl vyksta, nes be kita ko, filme yra ir nemažas žiupsnelis dramos, kuri filmui taip pat prideda savotiško žavesio. Taip pat, filme labai įdomiai ir autentiškai perteikiama tų laikų kultūra, ką, be visa kito, buvo labai įdomu stebėti, bei išgyventi.

Nors pagrindine role groja vos pora veikėjų, kiti – nenublanksta prieš šiuos. Tiek pagrindiniai, tiek antraplaniai veikėjai buvo meistriškai sukurti ir turėtų sukelti žiūrovui vienokias ar kitokias emocijas, priklausomai nuo veikėjų paskirties. Kaip ten bebūtų, pagrindinis, J. Nicholson’o, veikėjas išlieka įdomiausias, tačiau tikrai nėra geriausias iš visų aktoriaus sukurtų personažų.

Ir visgi, labiausiai į akis krinta ir įsimena ne kas kita, o būtent filmo siužetas, istorija. Ne veltui filmas už tai gavo Oskarą. Apskritai, scenarijus, kaip kriminaliniai dramai/trileriai, parašytas nepriekaištingai. Dėkojam Robert Towne!

Verdiktas: “Kinų kvartalas” – lėtas ir ramus, tačiau baisiai intriguojantis ir meistriškai pastatytas filmas, su J. Nicholson’u pagrindiniame vaidmenyje. Kas mėgsta rimtas kriminalines dramas, su gera intrigos doze bei žiupsneliu įtampos – šis filmas kaip tik jums.

Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:

Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…

Jei manęs paklaustų kas labiausiai įsiminė filme, pirmiausia į galvą šauna 2 dalykai – filmo istorija ir personažai. Pastarieji buvo tokie įsimintini, kad vargiai juos pamirščiau net ir norėdamas. Jean Reno sukurė ko gero įsimintiniausio žudiko personažą kino istorijoje. Turiu omeny, tiek, kiek man teko matyt. Asmeniškai. Ne apskritai. Iš pažiūros paprastas ir nuoširdus vyriškis, užsiiminėja “valymu”. Keista, bet beprotiškai įdomu. Dar visai jauna, Natalie Portman, pirmąjame savo vaidmenyje taip pat sukūrė personažą, kurį sunku pamiršti. Aš visuomet pamirštu herojų vardus po filmo ir tik labai išimtinais atvejais sugebu juos įsiminti. Nesistengiu, tačiau taip gaunasi. Tai Matilda(N. Portman) – vardas personažo, kurį galiu prirašyti į trumpą sąrašą herojų, kuriuos pamenu. Šiame sąraše puikuojasi Tony Stark’as iš “Iron Man” ir… Hm, keista, dabar, šią minutę, nieko daugiau nebepamenu, bet tikrai žinau, kad šiame sąrašiuke yra ir dar ne vienas personažas. Be to, būtų kvaila nepaminėti G. Oldman’o personažo unikalumą ir siejamą įtampą filmo metu.

Toliau apie scenarijų. Ne, neišsigąskit, jau po truputį mokausi nebeatpasakoti visko iš eilės, tad taip pabandysiu nedaryt ir šį syk. Nesusiklaidinkit kaip tai padariau aš – filmas nepasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų nuotykius. Filmas pasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų tarpusavio santykius, kas ir yra pagrindinis filmo kabliukas. Bet išties labai sunku Leon’ą, Jean Reno personažą, vadinti žudiku. Ne todėl, kad jis nežudė, o todėl, kad jam ta etiketė tiesiog nelimpa. Galit ir patys suprast, kad veiksmo filme mažokai – dominuoja dramos ir trilerio žanrai. Filmas tikrai turėtų patikti ir vieno ir kito žanro mėgėjams.

Trečias dalykas, kuris nešovė į galvą taip greitai, tačiau šovė kiek vėliau – vaidyba. Vienas iš tų filmų, kuriuose apie vaidybą galima pasakyti šį tą daugiau nei “nežinau, gal ir gerai…”. Kiek teko matyti, iš savo patirties galiu teigti, jog Jean Reno suvaidino geriausiai per savo karjerą. Sakau iš to kiek mačiau ir kiek pamenu. Bet kokiu atveju, žiūrovas vaidyba tikrai liks patenkintas. Neabejotinai.

Filmui įpusėjus, maniau, jog jis bus vienas iš tų, kuriuos IMDB vartotojai smarkiai pervertina. 8,6/10 – ne juokas. Tačiau žiūrėjau iki pabaigos ne todėl, kad buvo gaila išjungti, bet todėl, kad jutau tą filmo šarmą, kuris neleido net pagalvoti apie filmo išjungimą. Ir visgi, pažiūrėjus filmą iki pabaigos galiu drąsiai patvirtinti, kad sutinku su šiuo IMDB įvertinimu.

Verdiktas: Ne eilinis kriminalinis trileris. Arba kriminalinė drama. Filmas patiks ir vieno ir kito žanro mėgėjams. Labai įsimintini personažai, ne tradiciškas ir nenuvalkiotas scenarijus bei nuostabi Žano Reno vaidyba – visi šie dalykai kelia filmą iki aukštumų.

Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?

Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…

Toliau apie filmą: jame išvysime tokių nestandartinių režisūros sprendimų, kokių retai pamatysime kokiame kitame filme ir vargiai kada nors matėme. Filmo istorija pasakojama iš dviejų pusių, pirmiausia rodomas veiksmas vyksta atvirštine chronologine tvarka, t.y. pirmiausia rodoma ką Leonardas padarė pačioje istorijos pabaigoje(bet filmo pradžioje), o tarp šių scenų įterpiamos scenos, kaip istorija prasidėjo. Kadangi viską labai painu nupasakoti, pateiksiu pavyzdį:

1 scena. Rugsėjo 12, 16:00 valandų.

2 scena. Rugsėjo 1, 10:00 valandų.

3 scena. Rugsėjo 12 15:00 valandų.

4 scena. Rugsėjo 1, 11:00 valandų. Ir taip toliau.

Meluočiau jei sakyčiau, jog filme viskas nėra taip painu kaip mano paaiškinimuose, tačiau tas painumas ir yra filmo žavesio priežastis. Filmas tikrai nėra skirtas lengvam penktadienio vakarui prie alaus bokalo. Žiūrint šį filmą turėsit būti atidūs ir įdėmiai sekti kiekvieną sceną, kitas scenas teks žiūrėti po kelis kartus, kad suprastumėte “kas, po galais, čia dedasi” ir viskas dėl to, kad suprastumėte kas, kodėl, kaip ir kada vyksta šiame filme.

Personažai įdomūs, bet kai istorija pasakojama iš kitos pusės, jūs vargiai suprasti kurie iš jų geri, kurie blogi, t.y. kiekviena scena paliks daugybę klausimų tiek apie pačią istoriją, tiek apie pačius veikėjus. Visgi, kiekviena scena atsakys į jums rūpimus klausimus, tačiau tuo pačiu pažers ir dar daugiau naujų klausimų. Ir nors pabaiga viską sudėlioja į savo vietas – jūs vargiai liksite nenustebę, nes tokios meistriškos pabaigos nuspėti praktiškai neįmanoma.

Lenkiuosi prieš C. Nolan’o gebėjimą režisuoti ir priimti tokius neįprastus sprendimus. Filmas prašyte prašosi palyginamas su neseniai matytu, taip pat mistiniu, filmu “Paprasti įtariamieji” ir jei reikėtų rinktis tarp jų – tikriausiai rinkčiausi “Memento”, tačiau abu filmai tokie nuostabūs, kad pastarąjį rinkčiausi tik dėl labai subjektyvių aspektų.

Verdiktas: Netradiciškai ir žavinčiai surežisuotas filmas. Realiai, jei pažiūrėję apie 20 minučių filmo nesijaučiate į jį įtraukti – galite nesitikėti, kad jis jus įtrauks vėliau, tačiau jei filmas įtraukė nuo pat pradžių – kuo toliau, tuo bus tik įdomiau.

Keletas žmonių atsibunda milžiniškame kube, kuris sudarytas iš mažesnių kubų-kambarių. Kiekvienas kambarys turi 6 išėjimus, 5 iš jų žiaurūs spąstai ir tik vienos durys veda į… kitą kambary, su tokiom pačiom sąlygom. Na, pripažinkim, įdėja unikali ir įdomi visais atžvylgiais, o turint omeny, kad būtent įdėjų šiais laikais trūksta, “Kubas” – šauni pramoga vakarui. Bent jau iš įdėjos pusės…

Kita vertus, filmas turi daugiau minusų, nei pliusų, o į klausimą, kurie prideda/atima daugiau balų – paliksiu teisę atsakyti patiems. Jau pačioje pradžioje į akis krinta tai, jog filmas neturi jokios priešistorės, t.y. viskas iškart metama prie veiksmo. Na, žinoma, blogai, kai priešistorė ištempta, tačiau blogiau, kai priešistorės visai nėra, o dar blogiau, kai jos nėra ir jos norisi žiūrovui… Būtų gerai, kad bent filmo eigoje, daugiau ar mažiau, priešistorė atsiskleistų, tačiau filmo eigoje to nepamatysim. Žmonės kube atsirado iš niekur, na, tiksliau, vienas ten atsirado miegodamas, kitas bevalgydamas, trečias išvis nesusigaudo kas vyksta ir žinoma, niekas nieko konkretaus neprisimena.

Apie vaidybą per daug kalbėt nesiplėsiu, nes, manau, tai, daugiau ar mažiau subjektyvu, bet vaidyba filme – tikrai nėra iš gerųjų. Gal, tiksliau, ji nėra tokia bloga, bet tiesiog ja nebuvo perteikta dalis filmo emocijų, kas, vėlgi, yra nelabai gerai.

Taip taip, filme esti ir tokių logiškai nesuprantamų scenarijaus vingių, jog bežiūrint filmą surauki antakius, palenki galvą į vieną ar kitą pusę ir buku žvilgsniu žiūrėdamas į ekraną, lauki paaiškinimo. Žinoma, tu iškart jo nesulauski, bet, svarbiausia, kad jo nesulauksi net ir pažiūrėjęs filmą. Labai norėtųsi pateikti vieną-kitą pavyzdį, tačiau rašant norisi atskleisti kuo mažiau filmo detalių.

Filmo pabaiga – nesusipratimas. Toks jausmas, kad ji baigėsi lyg “Kalėjimo bėgliai“, tik betrūko užrašo “Laukite tęsinio”. Nesusipratimas – gal kiek per smarkiai pasakyta, bet, kad pabaiga palieka daug klausimų ir filmą baigi žiūrėdamas, vėlgi, tuo buku žvilgsniu, kurį aprašiau kiek aukštėliau, tai nėra gerai. Kita vertus, gal čia jau filmo kūrėjų žaismas, nes vėliau pasirodė dar 2 filmo dalys. Tiesa, tiek antroji, tiek trečioji kritikų ir žiūrovų įvertintos daug silpniau, nei pirmtakas.

Verdiktas: Unikalus, įdomus ir įtraukiantis scenarijus, su daugybe logikos, siužeto bei vaidybos spragų. Visgi, filmas nėra toks blogas, kad žiūrovas nesusigundytų pažiūrėti antros dalies, tačiau nėra ir toks geras, jog gautų aukščiausią įvertinimą. Apibendrinus,  “Kubas” - priimtina pramoga kiekvienam kino mėgėjo vakarui.

Visuomet mėgavausi filmais, kuriuose vaidina šis aktorius, o jo vaidybą tiesiog dievinu dar nuo “Training Day” laikų. 2 laimėti Oskarai ir dar 3 šio trofėjaus nominacijos – ne eilinis pasiekimas. Visgi kvaila būtų matuoti aktoriaus vaidybą laimėtais trofėjais, bet kaip ten bebūtų, aktoriaus vaidyba šiame filme – nuostabi. Ir tikrai sunku surasti argumentų tokiam teiginiui, galiu pasakyti tik tiek – pažiūrėkit filmą ir tuo įsitikinsite.

Tęsiant kalbą apie vaidybą. Aktorių sąraše esti ir dar vienas garsesnis aktoriaus, tiksliau 2 garsesni aktoriai – Clive Owen ir Jodie Foster. Ir nors Clive Owen tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių aktorių, tačiau šiame filme jis kone tobulai įkūnijo jam patekėtą veikėją. O Jodie Foster galbūt kiek persistengė, nors kita vertus, jos vaidmuo taip pat nebuvo iš lengvųjų. Kaip ten bebūtų – vaidyba šiame filme – tikrai ne eilinė.

Filmas – tyras trileris. Ne taip, kaip panašiuose šio žanro filmuose, kuriuose dažnai trileris būna persmelktas dramos ar romantikos elementais, “Inside Man” – to nėra. Romantika ir drama apsiribojama vos keliais dialogais. Veiksmo taip pat praktiškai nėra, tad nenuostabu, kad filmas remiasi į 3 esminius dalykus – siužetą, personažus ir, svarbiausia – dialogus.

Pradėkim nuo personažų. Pagrinde, viso filmo metu, matysime 2 svarbiausias ir ryškiausias figūras – Detektyvą Keith Frazier(Denzel Washington) ir blogiuką Dalton Russell(Clive Owen). Detektyvą matysim kiek dažniau – blogiuką, kiek mažiau. Abu pagrindiniai herojai visokeriopai charizmatiški. Tiesa, Dalton’as – santūrus ir inteleaktualus, o Keith’as – emocingas, šmaikštus ir taip pat nestokojantis išminties. Visgi, D. Washingtonas ekrane praleis žymiai daugiau laiko, tad jo veikėjui atsiskleisti bus daug lengviau, o jam atsiskleidus – jis tūrėtų tapti priimtinu personažu daugumai trilerių mėgėjų.

Visgi įdomiausia filmo dalis – scenarijus. Pats esu matęs nemažai filmų apie bankų plėšimus ir dažnokai scenarijus būdavo, daugiau ar mažiau, nuspėjamas. Tiesa tie filmai taip pat nebuvo iš geresnių, bet visgi… Filme praktiškai neįmanoma nuspėti scenarijaus vingių. Kai kurios detalės, iškeltos dar filmo pradžioje, atskleidžiamos tik jo pabaigoje. Dalton’as – inteleaktualus nusikaltėlis, tobulai suplanavęs banko apiplėšimą, meta iššukį detektyvui derybininkui – Keith’ui. Visgi pati įdomiausia filmo detalė ir buvo pats apiplėtimas. Ne tiek pats apiplėšimas, kiek unikalus ir nematytas jo įgyvendinimas. Kaip manote kas laimės šią proto dvikovą ?

Laimėjo ar nelaimėjo – neatskleisiu, tačiau filmo pabaiga – silpniausia ir įdomiausia šio filmo vieta. Skamba keistai, tačiau taip yra. Įdomiausia, nes atskleidžiamos visos detalės ir paslaptys, kuriuos smarkiai intrigavo, bei vertė prilipti prie ekrano ir laukti kiekvienos scenos. Silpniausia, nes jautėsi neišbaigtumas. Retas filmas, kuriame pabaiga panaši į serialo, t.y. reikalaujanti sekančios serijos. Kitaip tariant, filmo pabaiga tiesiog prašyte prašėsi antrosios dalies, tad net nesuabejojau, kad ji bus kuriame. 2010 metais jos sulauksim. Tie patys aktoriai, tas pats režisierius(Spike Lee) ir tas pats scenaristas(Russell Gewirtz). Tiesa, pastarąjam scenaristo kėde teks dalintis su Terry George.

Verdiktas: “Savas žmogus” – galbūt ne pats geriausias visų laikų trileris, tačiau toks geras, kad tenka pasukti galvą, jog prisimintum geresnį. Visgi, jei kalbėsim apie trilerius, susijusius su bankų plėšimais – šis, tikriausia, vienas geriausių mano matytų. Unikalus ir tikrai kitoks scenarijus, bei įdomūs veikėjai tik patvirtina mano teiginį.

Visų pirmiausia, filme vaidina Al Pacino ir Robert De Niro, o tai filmui garantuoja 2 dalykus – puikią reklamą ir mažų mažiausiai gerą vaidybą. O vaidyba buvo tikrai nuostabi. Al Pacino kuo puikiausiai perteikė policininko, priklausomo nuo savo darbo, emocijas ir sukurė tikrovišką atmosferą aplink savo charakterį, o Robert’as De Niro buvo pavestas sukurti protingo, bei šaltakraujiško plėšiko personažą. Ir, beje, padarė savo darbą taip pat puikiai. Abu šių aktorių personažai turėjo savo charakterius, savo prioriterus ir savo idiologiją, kurių laikėsi nuo pat filmo pradžios, iki pat jo pabaigos, kas tikrai sužavėjo. Filmui įsibegėjus jau buvo atskleisti abiejų personažų charakteriai, kurie nekito viso filmo metu, o kritinėse situacijuose, kai personažai turėjo rinktis ar jų idiologijos siekimas, ar tai, kas tiesiog buvo geriau, su ironiška šypsena galėjom nuspėti jų pasirinkimus. Apie kitus aktorius kalbėti neverta, nes beveik visą filmą ekranuose matėm tik Al Pacino ir Robert’ą De Niro. Nors be kita ko, antraplaniai aktoriai jei nesužavėjo, bet suvaidino taip, kad jų vaidybą neužkliūtų.

Stiprioji šio filmo pusė – dialogai. Jų filme buvo tikrai labai daug. Vieni buvo tiesiog geri, iš kurių buvo išspausta viskas, kas buvo įmanoma, kiti buvo tiesiog nuostabūs, kurie sužavėjo ir įsiminė. Regis tik 1 kartą filme Vincent Hanna(Al Pacino) ir Neil McCauley(Rober De Niro) susitiko akis į akį. Ir tas jų susitikimas buvo paremtas stipriu ir žavinčiu dialogu. Sunku jį nupasakoti, jį tiesiog reikia išgirsti savom ausim.

Filme veiksmo nebuvo daug. Tiesa, filmui įpusėjus įvyko susišaudymo scena, kurios pavydėtų dauguma tokio žanro filmų. Tiesa sakant, ta susišaudymo scena viena įspūdingiausių kokias tik teko matyti, tačiau joje, kaip dažniausiai būna, galioja taisyklė, kad pagrindiniai personažai – neliečiami. Kaip ten bebūtų, tokių scenų filme norėjo ir daugiau.

Per tuos beveik 15 metų, nuo tada, kai filmas “Karštis” buvo sukurtas, didžiuosiuose ekranuose nieko įpatingai geresnio nepasirodė. Kalbu tik apie filmus tame pačiame žanre(kriminalinė drama/trileris). Visgi, teko matyti ir tikrai yra filmų, kurie gali lygintis, o gal ir yra šiek tiek geresni už “Heat“, tačiau jų nėra tiek daug, kad nebūtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Verdiktas: Beveik 3 valandos kriminalinės dramos gali būti kiek per daug kai kuriems kino mėgėjams, tačiau vienaip ar kitaip, tikri kino gurmanai filmą neabejotinai įvertins.