Tag-Archive for » Trileris «
Jau teko mintėti, jog Denzel Washington – vienas mano mėgstamesnių aktorių, kuriam labai simpatizuoju. Viskas prasidėjo būtent nuo “Išbandymų dienos“, kuomet prieš keletą metų, pirmą kartą pamačiau šį filmą. Ir neveltui D. Washingtonas gavo Oskarą už geriausią 2001 metų pagrindinio aktoriaus vaidmenį.
Jake(Ethan Hawke), pirmą dieną savo naujame darbe – narkotikų departamente, susitinka su savo bosu Alonzo(Denzel Washington). Visiškai skirtingų pažiūrų tiek į gyvenimą, tiek ir į darbą žmonės, turi dirbti tą patį darbą, šalia vienas kito… Įdomu ir tai, jog visas filmo veiksmas vyksta vieną ir tą pačią išbandymų dieną, ką, dalinai, leidžia suprasti ir filmo pavadinimas.
Kalbant apie veikėjus, įdomiausias iš jų – Alonzo. Kurio charakteris esti kažkur tarp šalto bejausmio, gatvės taisyklėmis besivadovaujančio padugnės ir tarp inteleaktualaus, puikią įžvalgą turinčio policininko. E. Hawkes personažas Jake nėra toks įdomus, tačiau visapusiškai papildo Alonzo ir padeda jam atsiskleisti.
“Lemtingo posūkio” trilogija turi vieną įdomią detalę – kiekvienam filmui režisuoti paskiriamas vis naujas režisierius. Šį kart, trečiojoje dalyje, prodiuseriai režisieriaus kėdę patekėjo Declan O’Brien‘ui. Kuris, kaip pasirodo, neturi visiškai jokios patirties kino industrijoje, jei neskaitysim keletos parašytų scenarijų serialams bei keletos režisuotų serialų. Kurie, beje, buvo nesėkmingi. Žodžiu, patirties režisuojant filmus – nėra, o tai atsispindi ir pačiame filme.
Jei trumpai prisimintume pirmąsias dalis tai galėtume drąsiai teigti, jog pirmoji buvo geresnė už antrąją. Viena vertus, pirmoji labiau išpildė savo žanrą, sukurdama pakankamai didelę įtampą viso filmo metu. O tuo tarp antroji, labiau orentavosi į senuosius filmo gerbėjus, tad sukūrė tokį tęsinį, kuris patiks tik tiems, kuriem patiko ir pirmoji dalis. Visgi, “Lemtingas posūkis 2” visišikai prarado savo varikliuką – įtampą, tad antroji dalis pasižymėjo tik kanibalų/žmogėdrų istorijos aiškinimu bei žmonių pjaustimu. Buvo įdomu, tačiau filmas nebuvo toks geras, kaip trilogijos pirmtakas.
Stanley Kubrick – režisierius, sukūręs tokius filmus kaip The Shining, Full Metal Jacket ar 2001: A Space Odyssey. Šį kart, teko pažiūrėti dar vieną jo šedevrą, ko gero geriausią jo kūrinį – “A Clockwork Orange“. Tiesa, negalėjau rasti kaip šis filmas vadinasi lietuviškai, tad naudosiu tik anglišką jo pavadinimą.
Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.
“Kinų kvartalas” – dar 1974 metais, Roman Polanski, sukurtas filmas, laimėjęs Oskarą už geriausią scenarijų, bei nominuotas dar 10 šios ceremonijos kategorijų. Be abejo, pagrindinė filmo žvaigždė – Jack Nicholson. Šį kart, Nicholsono vaidyba didesnį įspūdį paliko ne todėl, kad aktorius nuostabiai ir sunkiai prilygstamai suvaidino, o todėl, kad Nicholson’as, kaip aktorius, tiesiog nepriekaištingai tiko savo personažui. Arba personažas tiko aktoriui.
Ir nors filmo žanras – trileris, aš, asmeniškai, jį labiau priskirčiau prie kriminalinės dramos žanro. Visgi filmas yra gan lėtas, tačiau to išsigąsti nereikėtų, nes Roman Polanski pasidarbavo kaip reikiant, kurdamas filmo intrigą, kuri dominuoja viso filmo metu ir išlieka iki pat pabaigos.
J. Nicholson’o personažas – J.J. Gittes – privatus detektyvas, padedantis poroms išsiaiškinti ar jų antroji pusė rezga romaną, ar yra neištikima. Ir viskas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis, kai mieste pradeda dėtis keisti dalykai, kuriuos Gittes’ui išsiaiškinti – lyg pareiga.
Leonas – ne Amerikoje sukurtas, dar 1994-aisiais pastatytas prancūzų režisieriaus L. Besson’o filmas yra tapęs klasika. Vieni jį prisimena kaip įtemptą trilerį, kiti kaip įdomią dramą, treti kaip savotiškos romantikos filmą… Esmė ta, kad visai tai filme yra, daugiau ar mažiau. Apskritai, manyčiau, kad “Leonas” – geriausias L. Besson’o darbas. O prie to, būtų galima pridurti, kad režisierius yra pastatęs tokius filmus kaip Nikita, The Fifth Element, prodiusavęs Taxi, Transporter, Revolver ir daugelį kitų. Sąrašas išties ilgas ir įspūdingas.
Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:
Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…
Nors ieškojau lengvo ir nuotaikingo filmo, kažko panašaus į filmą “Geležinis žmogus“, nes tikrai nebuvo nei nuotaikos, nei noro žiūrėti kažką įtempto ir sudėtingo, net nesigilinęs apsisprendžiau žiūrėt “Memento” ir net nežinau kodėl taip nusprendžiau. Visgi, nusivylimui vietos mano įraše nebus…
Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?
Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…
Dovanokit, kad truputį sulaužėm tradicijas rašyt kiekvieną dieną, teko truputį išvykt(tapau krikšto tėvu). Toliau viskas vyks po senovei. Prieš išvykdamas, galvojau pažiūrėt kažką ne ilgo ir įdomaus. Už akių užkliuvo filmas “Kubas“. Tiesa, dabar jau nebegaliu pasakyti kur tiksliai aš jį radau, bet tai ir neturėtų rupėti. Pusantros valandos filmas, įdomi įdėja ir tikrai kažkas unikalaus – tiek leido suprasti keli sakiniai scenarijaus aprašymo ir pagrindinė informacija apie filmą. Ką gi, žiūrim ką turim.
Keletas žmonių atsibunda milžiniškame kube, kuris sudarytas iš mažesnių kubų-kambarių. Kiekvienas kambarys turi 6 išėjimus, 5 iš jų žiaurūs spąstai ir tik vienos durys veda į… kitą kambary, su tokiom pačiom sąlygom. Na, pripažinkim, įdėja unikali ir įdomi visais atžvylgiais, o turint omeny, kad būtent įdėjų šiais laikais trūksta, “Kubas” – šauni pramoga vakarui. Bent jau iš įdėjos pusės…
Kita vertus, filmas turi daugiau minusų, nei pliusų, o į klausimą, kurie prideda/atima daugiau balų – paliksiu teisę atsakyti patiems. Jau pačioje pradžioje į akis krinta tai, jog filmas neturi jokios priešistorės, t.y. viskas iškart metama prie veiksmo. Na, žinoma, blogai, kai priešistorė ištempta, tačiau blogiau, kai priešistorės visai nėra, o dar blogiau, kai jos nėra ir jos norisi žiūrovui… Būtų gerai, kad bent filmo eigoje, daugiau ar mažiau, priešistorė atsiskleistų, tačiau filmo eigoje to nepamatysim. Žmonės kube atsirado iš niekur, na, tiksliau, vienas ten atsirado miegodamas, kitas bevalgydamas, trečias išvis nesusigaudo kas vyksta ir žinoma, niekas nieko konkretaus neprisimena.
Tikriausiai tie, kas mėgsta trilerius, yra matę filmų apie bankų plėšimus, derybas, įkaitų vadavimą ir pan. Man, kaip trilerių mėgėjui, šie žanro elementai labiausiai priimtini. Ir visai atsitiktinai radau filmą “Inside Man“. Filmo scenarijaus aprašymas sudomino, o aktorių sąraše pamačius Denzel Washington griežiantį pirmuoju smuiki, tiesiog negalėjau nepažiūrėti šio filmo.
Visuomet mėgavausi filmais, kuriuose vaidina šis aktorius, o jo vaidybą tiesiog dievinu dar nuo “Training Day” laikų. 2 laimėti Oskarai ir dar 3 šio trofėjaus nominacijos – ne eilinis pasiekimas. Visgi kvaila būtų matuoti aktoriaus vaidybą laimėtais trofėjais, bet kaip ten bebūtų, aktoriaus vaidyba šiame filme – nuostabi. Ir tikrai sunku surasti argumentų tokiam teiginiui, galiu pasakyti tik tiek – pažiūrėkit filmą ir tuo įsitikinsite.
Tęsiant kalbą apie vaidybą. Aktorių sąraše esti ir dar vienas garsesnis aktoriaus, tiksliau 2 garsesni aktoriai – Clive Owen ir Jodie Foster. Ir nors Clive Owen tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių aktorių, tačiau šiame filme jis kone tobulai įkūnijo jam patekėtą veikėją. O Jodie Foster galbūt kiek persistengė, nors kita vertus, jos vaidmuo taip pat nebuvo iš lengvųjų. Kaip ten bebūtų – vaidyba šiame filme – tikrai ne eilinė.
Kriminalai grįžta. Tiksliau jie grįžo prieš beveik 15 metų, būtent tada Michael Mann pastatė kriminalinę dramą “Karštis“. Christopher Nolan minėjo, jog “The Dark Knight” pradžią darė įkvėptas būtent filmo “Heat“, kuris yra tikrai ne eilinis savo žanre. Kodėl ? Skaitom toliau ir analizuojam.
Visų pirmiausia, filme vaidina Al Pacino ir Robert De Niro, o tai filmui garantuoja 2 dalykus – puikią reklamą ir mažų mažiausiai gerą vaidybą. O vaidyba buvo tikrai nuostabi. Al Pacino kuo puikiausiai perteikė policininko, priklausomo nuo savo darbo, emocijas ir sukurė tikrovišką atmosferą aplink savo charakterį, o Robert’as De Niro buvo pavestas sukurti protingo, bei šaltakraujiško plėšiko personažą. Ir, beje, padarė savo darbą taip pat puikiai. Abu šių aktorių personažai turėjo savo charakterius, savo prioriterus ir savo idiologiją, kurių laikėsi nuo pat filmo pradžios, iki pat jo pabaigos, kas tikrai sužavėjo. Filmui įsibegėjus jau buvo atskleisti abiejų personažų charakteriai, kurie nekito viso filmo metu, o kritinėse situacijuose, kai personažai turėjo rinktis ar jų idiologijos siekimas, ar tai, kas tiesiog buvo geriau, su ironiška šypsena galėjom nuspėti jų pasirinkimus. Apie kitus aktorius kalbėti neverta, nes beveik visą filmą ekranuose matėm tik Al Pacino ir Robert’ą De Niro.
Komentarai