Jei trumpai prisimintume pirmąsias dalis tai galėtume drąsiai teigti, jog pirmoji buvo geresnė už antrąją. Viena vertus, pirmoji labiau išpildė savo žanrą, sukurdama pakankamai didelę įtampą viso filmo metu. O tuo tarp antroji, labiau orentavosi į senuosius filmo gerbėjus, tad sukūrė tokį tęsinį, kuris patiks tik tiems, kuriem patiko ir pirmoji dalis. Visgi, “Lemtingas posūkis 2” visišikai prarado savo varikliuką – įtampą, tad antroji dalis pasižymėjo tik kanibalų/žmogėdrų istorijos aiškinimu bei žmonių pjaustimu. Buvo įdomu, tačiau filmas nebuvo toks geras, kaip trilogijos pirmtakas.

Sužinojęs apie trečiąją dalį nenustebau, nes antroji davė tinkamai suprasti apie savo tęsinį. Iš filmo nesitikėjau daug, tikėjausi tik tiek, kad filmas nebus prastesnis už antrąją dalį. Apsirikau labai skaudžiai…

Istorija išlieka ta pati. Keletas žmonių patenka į mišką, kuriame gyvena žmogėdros. Prasideda kova už išgyvenimą ir ji tęsiasi iki pat filmo pabaigos… Kad filmas bus pigus triukas, jau buvo spėti iš pirmųjų scenų, kuomet mergina išsiriangia nuogai, bet, kad filmas bus toks pigus – net susapnavęs nebūčiau.

Žmogėdros dabar dar akivaizdžiau išreiškia savo požiūrį į maistą. Lavonui išplėšiamos akys ir suvalgomos tiesiai prieš kamerą. Katik nužudytam žmogui nuplėšiamas viršugalvis, atsipjaunamas gabalėlis smegėnų, gardžiai aplaižomas ir suvalgomas vėl, tiesiai prieš kamerą. Kas per..?! Tokių epizodų buvo ne vienas ir ne du, ir jie kėlė tik pasišlykštėjimą.

Tokiuose filmuose Holivudas stengiasi sukurti tokius veikėjus, kad žiūrovas galėtų jų gailėti, išgyventi jų kančias bei bijoti už juos. Čia – nieko panašaus nebus. Beveik visi veikėjai – žiaurūs, iš kalėjimo pabėgę žudikai, kurie savo drąsiais veiksmais ne tik išsklaido visą, dar galėjusią būti, įtampą, tačiau sukelia tokias neigiamas emocijas, kad tuomet jau pradedi jaudintis nebe už žmonių, bet už žmogėdrų gyvybes…

Kitas, taip pat neįtikęs dalykas, kad žmogėdrų buvo labai mažai. Tiek mažai, kad antrosios dalies pabaiga aiškiai melavo. Ir apskritai, apie žmogėdrų filme praktiškai nesimatė, tad galima ir pasiginčyti apie ką šis filmas yra ištikrųjų… Bent tiek, kad filmas trunka ne daugiau nei pusantros valandos, tačiau ir tas laikas ganėtinai prailgo.

Verdiktas: Ko gero šlykščiausias bei labiausiai nuvylęs filmas pastaruoju metu. Kaip matote, net ir tie, kuriems patiko pirmosios dalys – filmą vargiai pripažins. Tikiuosi, jog filmo pabaiga nebuvo rodyklė į ketvirąją dalį…

Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:

Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…

Jei manęs paklaustų kas labiausiai įsiminė filme, pirmiausia į galvą šauna 2 dalykai – filmo istorija ir personažai. Pastarieji buvo tokie įsimintini, kad vargiai juos pamirščiau net ir norėdamas. Jean Reno sukurė ko gero įsimintiniausio žudiko personažą kino istorijoje. Turiu omeny, tiek, kiek man teko matyt. Asmeniškai. Ne apskritai. Iš pažiūros paprastas ir nuoširdus vyriškis, užsiiminėja “valymu”. Keista, bet beprotiškai įdomu. Dar visai jauna, Natalie Portman, pirmąjame savo vaidmenyje taip pat sukūrė personažą, kurį sunku pamiršti. Aš visuomet pamirštu herojų vardus po filmo ir tik labai išimtinais atvejais sugebu juos įsiminti. Nesistengiu, tačiau taip gaunasi. Tai Matilda(N. Portman) – vardas personažo, kurį galiu prirašyti į trumpą sąrašą herojų, kuriuos pamenu. Šiame sąraše puikuojasi Tony Stark’as iš “Iron Man” ir… Hm, keista, dabar, šią minutę, nieko daugiau nebepamenu, bet tikrai žinau, kad šiame sąrašiuke yra ir dar ne vienas personažas. Be to, būtų kvaila nepaminėti G. Oldman’o personažo unikalumą ir siejamą įtampą filmo metu.

Toliau apie scenarijų. Ne, neišsigąskit, jau po truputį mokausi nebeatpasakoti visko iš eilės, tad taip pabandysiu nedaryt ir šį syk. Nesusiklaidinkit kaip tai padariau aš – filmas nepasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų nuotykius. Filmas pasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų tarpusavio santykius, kas ir yra pagrindinis filmo kabliukas. Bet išties labai sunku Leon’ą, Jean Reno personažą, vadinti žudiku. Ne todėl, kad jis nežudė, o todėl, kad jam ta etiketė tiesiog nelimpa. Galit ir patys suprast, kad veiksmo filme mažokai – dominuoja dramos ir trilerio žanrai. Filmas tikrai turėtų patikti ir vieno ir kito žanro mėgėjams.

Trečias dalykas, kuris nešovė į galvą taip greitai, tačiau šovė kiek vėliau – vaidyba. Vienas iš tų filmų, kuriuose apie vaidybą galima pasakyti šį tą daugiau nei “nežinau, gal ir gerai…”. Kiek teko matyti, iš savo patirties galiu teigti, jog Jean Reno suvaidino geriausiai per savo karjerą. Sakau iš to kiek mačiau ir kiek pamenu. Bet kokiu atveju, žiūrovas vaidyba tikrai liks patenkintas. Neabejotinai.

Filmui įpusėjus, maniau, jog jis bus vienas iš tų, kuriuos IMDB vartotojai smarkiai pervertina. 8,6/10 – ne juokas. Tačiau žiūrėjau iki pabaigos ne todėl, kad buvo gaila išjungti, bet todėl, kad jutau tą filmo šarmą, kuris neleido net pagalvoti apie filmo išjungimą. Ir visgi, pažiūrėjus filmą iki pabaigos galiu drąsiai patvirtinti, kad sutinku su šiuo IMDB įvertinimu.

Verdiktas: Ne eilinis kriminalinis trileris. Arba kriminalinė drama. Filmas patiks ir vieno ir kito žanro mėgėjams. Labai įsimintini personažai, ne tradiciškas ir nenuvalkiotas scenarijus bei nuostabi Žano Reno vaidyba – visi šie dalykai kelia filmą iki aukštumų.

Įvyksta susišaudymas ir nušaunami korumpuoti policininkai. Nusikaltėliai, norėdami sunaikinti nužudimo įkalčius, paveda tai padaryti Džojui(Paul Walker). Jis ginklus paslėpia namuose, tačiau netrukus jie iš ten dingsta ir tampta kito nusikaltimo įrankiu. Džojus, norėdamas išsaugoti savo gyvybę turi rasti ginklą ir jį sunaikinti kol to nespėjo padaryti policija ar kiti tuo suinteresuoti asmenys. Prasideda ginklo paieška, kurios herojai ilgai nepamirš…

Filmas išties neblogas – nenustojantis veiksmas, praturtintas įtemptu ir įdomiu scenariju bei nenuspėjamais siužeto vingiais. Filme esti ir tokių siužeto vingių, kurie tiesiogiai nelabai susiję su pagrindine siužetine linija, tačiau jie ne ką mažiau įdomūs. Žinoma, dėl to filmas prailgsta iki kiek daugiau nei 2 valandų, tačiau žiūrėdamas ir pažiūrėjęs filmą tuo net nemėginau skųstis, bet kita vertus, nenorėjau, kad filmas truktų ilgiau. Trumpai tariant, kaip įtempto veiksmo filmo, trukmė puikiai atitiko mano poreikius. Manau ji turėtų atitikti ir daugelio veiksmo trilerių mėgėjų standartus.

Pagrindiniame vaidmenyje, filmų serijos “Greiti ir Įsiutę” žvaigždė Paul Walker. Tiek jo vaidmuo, tiek vaidybos kokybė ženkliai skiriasi nuo “Greitų ir Įsiutusių“, tad skeptikai, manantys, jog P.Walker’is netinka vaidinti rimtesniuose filmuose galit atsisakyt savo nuomonės.

Režisieriai filme sumaišė veiksmą ir įtampa ir buvo smagu įsijausti į filmą, veikėjus ir jaudintis už juos. Retas atvejis, kad veiksmo filmas taip įtrauktų. Viena vertus, jis buvo nestandartinis, tiek įdomiais operatorių sprendimais, tiek nenustojančio veiksmo kupinu, tačiau logiką ir rimtumą išsaugančiu scenarijumi, kita vertus, filmas neapsėjo ir be tradicinių, Holivudinių sprendimų. Labai patiko tai, jog dažniausiai ginklo šuviai nuaidėdavo nelydimi ilgų ir beprasmių kalbų, tačiau tas buvo ne visada. Kai jau ginklas buvo įremiamas į pagrindinių herojų galvas, tuomet kalbos liedavosi per kraštus. Gerai bent tiek, kad tos kalbos buvo gan įdomios klausytis…

Gerai ir tai, jog filme nėra tų nuvalkiotų meilės scenų. Filmas sukasi ne apie tai, o net ir antrame plane to nesimato ir nesinori. Puiku. Filme taip pat nepalikta vietos ir juokeliams. Gal tai ir ne visiems patiks, tačiau atsižvelgus į filmo žanrą – taip ir reikėjo.

Verdiktas: Tikrai geras ir įtemptas veiksmo filmas, kuriam drąsiai galėtume klijuoti ir trilerio žanrą. Tiems kas nori nuotaikingo veiksmo filmo pasiūlysiu “Geležinį žmogų”, o tiems kas ieško rimto veiksmo filmo – siūlau “Running Scared“. Nusivilti neturėtų nei veiksmo filmų, nei trilerių gerbėjai.

Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?

Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…

Toliau apie filmą: jame išvysime tokių nestandartinių režisūros sprendimų, kokių retai pamatysime kokiame kitame filme ir vargiai kada nors matėme. Filmo istorija pasakojama iš dviejų pusių, pirmiausia rodomas veiksmas vyksta atvirštine chronologine tvarka, t.y. pirmiausia rodoma ką Leonardas padarė pačioje istorijos pabaigoje(bet filmo pradžioje), o tarp šių scenų įterpiamos scenos, kaip istorija prasidėjo. Kadangi viską labai painu nupasakoti, pateiksiu pavyzdį:

1 scena. Rugsėjo 12, 16:00 valandų.

2 scena. Rugsėjo 1, 10:00 valandų.

3 scena. Rugsėjo 12 15:00 valandų.

4 scena. Rugsėjo 1, 11:00 valandų. Ir taip toliau.

Meluočiau jei sakyčiau, jog filme viskas nėra taip painu kaip mano paaiškinimuose, tačiau tas painumas ir yra filmo žavesio priežastis. Filmas tikrai nėra skirtas lengvam penktadienio vakarui prie alaus bokalo. Žiūrint šį filmą turėsit būti atidūs ir įdėmiai sekti kiekvieną sceną, kitas scenas teks žiūrėti po kelis kartus, kad suprastumėte “kas, po galais, čia dedasi” ir viskas dėl to, kad suprastumėte kas, kodėl, kaip ir kada vyksta šiame filme.

Personažai įdomūs, bet kai istorija pasakojama iš kitos pusės, jūs vargiai suprasti kurie iš jų geri, kurie blogi, t.y. kiekviena scena paliks daugybę klausimų tiek apie pačią istoriją, tiek apie pačius veikėjus. Visgi, kiekviena scena atsakys į jums rūpimus klausimus, tačiau tuo pačiu pažers ir dar daugiau naujų klausimų. Ir nors pabaiga viską sudėlioja į savo vietas – jūs vargiai liksite nenustebę, nes tokios meistriškos pabaigos nuspėti praktiškai neįmanoma.

Lenkiuosi prieš C. Nolan’o gebėjimą režisuoti ir priimti tokius neįprastus sprendimus. Filmas prašyte prašosi palyginamas su neseniai matytu, taip pat mistiniu, filmu “Paprasti įtariamieji” ir jei reikėtų rinktis tarp jų – tikriausiai rinkčiausi “Memento”, tačiau abu filmai tokie nuostabūs, kad pastarąjį rinkčiausi tik dėl labai subjektyvių aspektų.

Verdiktas: Netradiciškai ir žavinčiai surežisuotas filmas. Realiai, jei pažiūrėję apie 20 minučių filmo nesijaučiate į jį įtraukti – galite nesitikėti, kad jis jus įtrauks vėliau, tačiau jei filmas įtraukė nuo pat pradžių – kuo toliau, tuo bus tik įdomiau.

Visuomet mėgavausi filmais, kuriuose vaidina šis aktorius, o jo vaidybą tiesiog dievinu dar nuo “Training Day” laikų. 2 laimėti Oskarai ir dar 3 šio trofėjaus nominacijos – ne eilinis pasiekimas. Visgi kvaila būtų matuoti aktoriaus vaidybą laimėtais trofėjais, bet kaip ten bebūtų, aktoriaus vaidyba šiame filme – nuostabi. Ir tikrai sunku surasti argumentų tokiam teiginiui, galiu pasakyti tik tiek – pažiūrėkit filmą ir tuo įsitikinsite.

Tęsiant kalbą apie vaidybą. Aktorių sąraše esti ir dar vienas garsesnis aktoriaus, tiksliau 2 garsesni aktoriai – Clive Owen ir Jodie Foster. Ir nors Clive Owen tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių aktorių, tačiau šiame filme jis kone tobulai įkūnijo jam patekėtą veikėją. O Jodie Foster galbūt kiek persistengė, nors kita vertus, jos vaidmuo taip pat nebuvo iš lengvųjų. Kaip ten bebūtų – vaidyba šiame filme – tikrai ne eilinė.

Filmas – tyras trileris. Ne taip, kaip panašiuose šio žanro filmuose, kuriuose dažnai trileris būna persmelktas dramos ar romantikos elementais, “Inside Man” – to nėra. Romantika ir drama apsiribojama vos keliais dialogais. Veiksmo taip pat praktiškai nėra, tad nenuostabu, kad filmas remiasi į 3 esminius dalykus – siužetą, personažus ir, svarbiausia – dialogus.

Pradėkim nuo personažų. Pagrinde, viso filmo metu, matysime 2 svarbiausias ir ryškiausias figūras – Detektyvą Keith Frazier(Denzel Washington) ir blogiuką Dalton Russell(Clive Owen). Detektyvą matysim kiek dažniau – blogiuką, kiek mažiau. Abu pagrindiniai herojai visokeriopai charizmatiški. Tiesa, Dalton’as – santūrus ir inteleaktualus, o Keith’as – emocingas, šmaikštus ir taip pat nestokojantis išminties. Visgi, D. Washingtonas ekrane praleis žymiai daugiau laiko, tad jo veikėjui atsiskleisti bus daug lengviau, o jam atsiskleidus – jis tūrėtų tapti priimtinu personažu daugumai trilerių mėgėjų.

Visgi įdomiausia filmo dalis – scenarijus. Pats esu matęs nemažai filmų apie bankų plėšimus ir dažnokai scenarijus būdavo, daugiau ar mažiau, nuspėjamas. Tiesa tie filmai taip pat nebuvo iš geresnių, bet visgi… Filme praktiškai neįmanoma nuspėti scenarijaus vingių. Kai kurios detalės, iškeltos dar filmo pradžioje, atskleidžiamos tik jo pabaigoje. Dalton’as – inteleaktualus nusikaltėlis, tobulai suplanavęs banko apiplėšimą, meta iššukį detektyvui derybininkui – Keith’ui. Visgi pati įdomiausia filmo detalė ir buvo pats apiplėtimas. Ne tiek pats apiplėšimas, kiek unikalus ir nematytas jo įgyvendinimas. Kaip manote kas laimės šią proto dvikovą ?

Laimėjo ar nelaimėjo – neatskleisiu, tačiau filmo pabaiga – silpniausia ir įdomiausia šio filmo vieta. Skamba keistai, tačiau taip yra. Įdomiausia, nes atskleidžiamos visos detalės ir paslaptys, kuriuos smarkiai intrigavo, bei vertė prilipti prie ekrano ir laukti kiekvienos scenos. Silpniausia, nes jautėsi neišbaigtumas. Retas filmas, kuriame pabaiga panaši į serialo, t.y. reikalaujanti sekančios serijos. Kitaip tariant, filmo pabaiga tiesiog prašyte prašėsi antrosios dalies, tad net nesuabejojau, kad ji bus kuriame. 2010 metais jos sulauksim. Tie patys aktoriai, tas pats režisierius(Spike Lee) ir tas pats scenaristas(Russell Gewirtz). Tiesa, pastarąjam scenaristo kėde teks dalintis su Terry George.

Verdiktas: “Savas žmogus” – galbūt ne pats geriausias visų laikų trileris, tačiau toks geras, kad tenka pasukti galvą, jog prisimintum geresnį. Visgi, jei kalbėsim apie trilerius, susijusius su bankų plėšimais – šis, tikriausia, vienas geriausių mano matytų. Unikalus ir tikrai kitoks scenarijus, bei įdomūs veikėjai tik patvirtina mano teiginį.