12 žmonių grupelė gyvena Aliaskoje, JAV mokslinių tyrimų laboratorijoje. Atskirta nuo pasaulio, žmonių grupelė susilaukia netikėto svečio – padaro. Juokinga, kad scenarijų aprašiau vos dviem sakiniais, tačiau net nesinori atskleisti  nieko daugiau, išskyrus tuos faktus, kuriuos paminėjau. Nes atskleidus daugiau – tiesiog sugadinsiu dalį filmo malonumo. Įdomi detalė ta, kad filme nėra nė vienos aktorės moters. Režisierius minėjo, jog viena aktorė buvo, tačiau jai tapus nėščiai, ji buvo pakeista kitu aktoriumi.

Šių laikų filmuose mes galime pamatyti įvairiausių ateivių – žmones drąskančių(”Vyrai juodais drabužiais“), žmoniją naikinančių(”Nepriklausomybės diena“), žmoniją gelbstinčių(”Diena, kai sustojo žemė“) ir pan. tačiau tokių unikalių ir visapusiškai įdomių ateivių, kokius galime pamatyti “Padare” – matyti neteko. Nebandysiu atskleisti ką konkrečiai jie darys, kaip atrodys, kokia jų paskirtis filme – susidomėję filmu, galės patys viską pamatyti.

Dabar plačiau apie pačio filmo žanro išpildymą. Filmo žanras – sci-fi siaubo. Nors tos fantastikos filme tik tiek, kiek ateiviai jos padaro, tačiau siaubo ir įtampos – apstu su kaupu. Nors filmo pradžia(~15 pirmų minučių) vangoka ir savotiškai nuobodi, tačiau jai prabėgus prasideda įtampos ir siaubo žaismas, kuris stiprėja iki pat filmo pabaigos. Žinoma, nesitikėkit milžiniškos įtampos viso filmo metu, ji keisis keičiantis scenoms, tačiau, kad didesnė ar mažesnė įtampa filme bus pastoviai – neabejokit. O įtampai maišantis su siaubu ir išgąstingomis scenomis – gaunasi toks pikantiškas ir aštrus prieskonis, kad maža nepasirodys. Tikrai ilgai prisiminsiu kaip vienos scenos metu taip įsitempiau, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ir buvau taip smarkiai išgąsdintas, kad vargiai rasčiau palyginimą.

Norom, nenorom, tačiau filmas prašyte prašosi palyginamas su kita žanro klasika – filmų serija “Svetimas“. Abu filmai labai panašūs, esminis skirtumas tas, kad filme “Svetimas” veiksmas vyksta kosmose, o filme “Padaras” – Aliaskoje. Nuo pat mažens, kai teko pamatyti visus “Alien” filmus, tapau filmo gerbėju ir laikiau visą kvadrologiją savo filmų tope. Tiesa, ir dabar esu ištikimas filmo gerbėjęs, tačiau tris filmo dalis teko matyti labai senai, o pirmąją, galbūt, prieš mėnesį. Ir, visgi, drįstu teigti, kad filmas “The Thing“, pranoksta, bent jau pirmąją “Alien” kvadrologijos dalį. O jei taip teigia “Alien” filmų serijos gerbėjas – kitiems taip pat vertetų apsvarstyti būtinybę pažiūrėti šį filmą.

Kaip ten bebūtų, pati silpniausia ir kažkiek nuvylusi filmo vieta – pabaiga. Žinoma ji nėra tokia bloga, kad vertinčiau mažiausiais balais, bet, iš kitos pusės, režisieriai galėjo filmą užbaigti kažkaip kitaip. Bent jau to norėjosi man. O ta pabaiga dar buvo lyg ir užuomina į antrąją filmo dalį… Truputį pasidomėjus neradau nieko kas patvirtinų mano spėliones. O gaila…

Verdiktas: įtampos ir siaubo kupinas filmas su, dar jaunu Kurt Russell priešaky. Kiekvienas siaubo filmų ir kvadrologijos “Svetimas” gerbėjas turėtų pažiūrėti šį filmą ir įvertinti savaip. O aš ir susimasčiau ar teko kada nors matyti geresnį siaubo filmą…

Keletas žmonių atsibunda milžiniškame kube, kuris sudarytas iš mažesnių kubų-kambarių. Kiekvienas kambarys turi 6 išėjimus, 5 iš jų žiaurūs spąstai ir tik vienos durys veda į… kitą kambary, su tokiom pačiom sąlygom. Na, pripažinkim, įdėja unikali ir įdomi visais atžvylgiais, o turint omeny, kad būtent įdėjų šiais laikais trūksta, “Kubas” – šauni pramoga vakarui. Bent jau iš įdėjos pusės…

Kita vertus, filmas turi daugiau minusų, nei pliusų, o į klausimą, kurie prideda/atima daugiau balų – paliksiu teisę atsakyti patiems. Jau pačioje pradžioje į akis krinta tai, jog filmas neturi jokios priešistorės, t.y. viskas iškart metama prie veiksmo. Na, žinoma, blogai, kai priešistorė ištempta, tačiau blogiau, kai priešistorės visai nėra, o dar blogiau, kai jos nėra ir jos norisi žiūrovui… Būtų gerai, kad bent filmo eigoje, daugiau ar mažiau, priešistorė atsiskleistų, tačiau filmo eigoje to nepamatysim. Žmonės kube atsirado iš niekur, na, tiksliau, vienas ten atsirado miegodamas, kitas bevalgydamas, trečias išvis nesusigaudo kas vyksta ir žinoma, niekas nieko konkretaus neprisimena.

Apie vaidybą per daug kalbėt nesiplėsiu, nes, manau, tai, daugiau ar mažiau subjektyvu, bet vaidyba filme – tikrai nėra iš gerųjų. Gal, tiksliau, ji nėra tokia bloga, bet tiesiog ja nebuvo perteikta dalis filmo emocijų, kas, vėlgi, yra nelabai gerai.

Taip taip, filme esti ir tokių logiškai nesuprantamų scenarijaus vingių, jog bežiūrint filmą surauki antakius, palenki galvą į vieną ar kitą pusę ir buku žvilgsniu žiūrėdamas į ekraną, lauki paaiškinimo. Žinoma, tu iškart jo nesulauski, bet, svarbiausia, kad jo nesulauksi net ir pažiūrėjęs filmą. Labai norėtųsi pateikti vieną-kitą pavyzdį, tačiau rašant norisi atskleisti kuo mažiau filmo detalių.

Filmo pabaiga – nesusipratimas. Toks jausmas, kad ji baigėsi lyg “Kalėjimo bėgliai“, tik betrūko užrašo “Laukite tęsinio”. Nesusipratimas – gal kiek per smarkiai pasakyta, bet, kad pabaiga palieka daug klausimų ir filmą baigi žiūrėdamas, vėlgi, tuo buku žvilgsniu, kurį aprašiau kiek aukštėliau, tai nėra gerai. Kita vertus, gal čia jau filmo kūrėjų žaismas, nes vėliau pasirodė dar 2 filmo dalys. Tiesa, tiek antroji, tiek trečioji kritikų ir žiūrovų įvertintos daug silpniau, nei pirmtakas.

Verdiktas: Unikalus, įdomus ir įtraukiantis scenarijus, su daugybe logikos, siužeto bei vaidybos spragų. Visgi, filmas nėra toks blogas, kad žiūrovas nesusigundytų pažiūrėti antros dalies, tačiau nėra ir toks geras, jog gautų aukščiausią įvertinimą. Apibendrinus,  “Kubas” - priimtina pramoga kiekvienam kino mėgėjo vakarui.

Na, filmas paliko savotišką įspūdį. Viena vertus, filmas tikrai labai įdomus, kita vertus, jame apstu dalykų, kurie bandė sugadinti filmo atmosferą. Na, vienaip ar kitaip, filmas vistiek sukūrė šiokią tokią atmosferą. O prie to atmosferos sukūrimo smarkiai prisidėjo įdėja viską filmuoti viena kamera, nes daugiau ar mažiau, tai filmui suteikia natūralumo jausmą, o siaubo filmui, tai ypač svarbu.

Kalbant apie tą natūralumo jausmą… Pagrindinis dalykas kodėl jį galima jausti, tai faktas, kad filmas nufilmuotas viena kamera. Tai tikrai prideda tam tikrą prieskonį filmui, tačiau kai pradedi suprasti, jog nė joks žmogus nesitampytų su savimi kameros tokioje situacijoje – tas natūralumo jausmas subliūkšta ir pamažu dingsta. Tiesa, paskui scenarijus pasisuko taip, kad ta kamera buvo vienintelis dalykas, kodėl veikėjai dar buvo gyvi. Filmo pradžioje filmavo, nes reikėjo reportažo, o veikėjai dar nė neįtarė apie tai kas jų laukią, filmui įsibėgėjus(jo viduryje) filmavo, nes to reikalavo ne tik scenarijus, bet ir filmo įdėja, o filmo pabaigoje filmavo, nes kamera buvo vienintelis jų šviesos šaltinis. Filmo viduryje užvirė tikra mėsmalė, aplink laksto infekuoti, zombiais pavirtę žmonės, jie tave vejasi, o tu tempies kamerą su savim ? Na jau…

Nors filmui įsibėgėjus ir prasidėjo pats įdomumas, būtent tuomet išlindo filmo klaidų, kurios gadino tą bandymą mėgautis veiksmo, siaubo ir įdomios istorijos mišiniu. Pats skaudžiausias smūgis man, kaip žiūrovui, buvo kuomet virusu apsikrėtusi mergaitė sukandžiojo savo motiną ir pabėgo į kitą pastato aukštą, o grupelė žmonių nubėgo jos pagauti ir parvesti mamai. Jie ją surado, mergaitė stovi kampe, kruvina, veidas išblyškęs, iš burnos veržiasi putos – trumpai tariant, jai pasireikšė visi simptomai, įrodantys, kad ji užkrėsta, bet vienas iš veikėjų lėtai artonosi prie jos sakydamas kažką panašaus į “ar tau viskas gerai ? Eime, parvesiu tave pas mamą”. Spėkit kas jam nutiko…

Tiesa, pagrindinė filmo veikėja(reporterė) suvaidino labai natūraliai. Tiksliau, ji tikriausiai elgėsi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi silpno charakterio mergina. Na, bet  ta jos natūrali vaidyba tiesiog vedė iš proto. Nuolatinis klykimas, verkšlenimas, neapsakomas pesimizmas tiesiog verčia žiūrovą norėt, kad jai kas įkrėstų proto. Bet to nesulaukiau. Deja…

Filmo pabaiga taip pat labai savotiška. Viena vertus, jos nesitikėjau, kita vertus, ir nenustebau pamatęs.

Verdiktas: Labiau įdomus, nei baisus filmas. Truputį geresnis už vidutinišką siaubo filmą – nei daugiau, nei mažiau. Tiesa, pažiūrėjus “Quarantine“, užsimaniau pažiūrėti filmo originalą “REC“, kuris įvertintas daug palankiau, nei jo perdirbinis.