Pirmasis filmas pareikalavo 150 milijonų dolerių, antrasis kiek daugiau – 200 milijonų. Kai filmo biudžetas toks didžiulis, o filmo žanras “sci-fi / action“, būtų naivu nesitikėti kažko įspūdingo iš spec. efektų ir veiksmo pusės. O juolab, kad režisieriaus kėdėje – pats M. Bay.

Trumpai apie spec. efektus – jie buvo ko gero įspūdingiausi per pastaruosius keletą metų. Gal net įspūdingiausi apskritai. Tą galėtų pasakyti ir aklas. O kas liečia veiksmą… Rankos pirštai nenoriai spaudo klaviatūrą, tačiau veiksmo buvo ryškiai per daug. Šis filmas ne iš tų veiksmo filmų, kuomet gali atsisėdęs pažiūrėt, nesukt galvos apie logiškumus, o tiesiog grožėtis veiksmu ir kompiuterinės grafikos stebuklais. Šis filmas iš tų, kuriuos pažiūrėjęs jausiesi dar labiau pavargęs nei buvai prieš tai.

Iš pažiūros galima teigti, jog M. Bay veiksmą ir spec. efektus kuria scenarijaus ir jo logiškumo kaina. Veiksmo daugiau – logikos mažiau. Taip galima apibūdinti antrają filmo dalį, lyginant su pirmąja. Apskritai antrojoje dalyje logiką galima pamiršti, o scenarijaus kokybę – taip pat. Viską kas buvo filme, užgožė nesustojančios veiksmo scenos ir spec. efektais.

Operatorių darbas taip pat nuvylė. Kai kurios veiksmo scenos buvo nuflmuotos iš per arti. Tiksliai nežinau kieno tai darbas, ar operatorių, ar grafikos specialistų, tačiau kažkas tai padarė tikrai ne kaip. Kažin ar įdomu stebėti veiksmo scenas, kai kameros persijunginėja kas sekundę, padrikai skraido į visas puses, o kartais rodo vaizdą kokiam robotui iki juosmens… Ir dar, kalbant apie operatorius, buvo neįmanoma nepastebėti kaip jie gaudė kiekvieną seksualų Megan Fox judesį. Kaip pigu…

Kalbant apie robotus, jau pirmojoje dalyje buvo sunku atskirti kurie blogiečiai, kurie geriečiai, o įsiminti kiekvieno vardus – buvo neįmanoma užduotis. Šioje dalyje, robotai lys iš visur viso filmo metu. Kas nukris tiesiog iš dangaus, kas išlys iš po žemių, kas transformuosis iš mikserio į automatu ginkluotą kibirą… Apskritai, jei scenoje buvo matyti kas nors metalinis daiktas – galima net neabejoti, kad jis anksčiau ar vėliau transformuosisį ką nors įspūdingo, o atskirti ar jis geras ar blogas bus įmanoma tik iš to, pažiūrėjus ar į jį šaudo žmonės.  Žinoma, negalėčiau apie tai pasakyti nieko blogo jei tokios scenos nebūtų nepalyginamai dažnos.

Apie scenarijaus kokybę ir logiškumą kalbėti net neverta. Jausmas toks, kad scenarijus buvo parašytas tik tam, kad į jį būtų galima sukišti kuo daugiau veiksmo ir efektų. O kartais norėjosi, kad veiksmo scenos būtų kaip nors paįvairintos. Tarkim, jau “Snatch” filme matytomis “slow/stop/go” veiksmo scenomis.

Verdiktas: Nesustojantis veiksmas ir labai įspūdingi spec. efektai – viskas ką gali pasiūlyti “Transformeriai: nugalėtojų kerštas” . Vieni tai įvertins, kiti nepripažins. Veiksmo filme tiek, kad maža nepasirodys ir didžiausiems veiksmo fanams, o tuo tarpu kiti, iki pabaigos gali ir neištverti.

“Serenity” – tai erdvėlaivio pavadinimas, kuriuo keliauja pagrindiniai filmo veikėjai. Kažkur naujos Saulės sistemos pakrašty, kapitonas Malcolm Reynolds atsidūrė tarp dviejų priešų – tarp į žmones panašių kanibalų-plėšikų ir Aljanco – saulės sistemą kontroliuojančios karinės organizacijos.

Kodėl Aljancas persekioja erdvėlaivį “Serenity” galima suprasti, tačiau kodėl plėšikai-kanibalai persekioja juos – vargiai suprasit. Arba jie persekiojo, nes taip liepė scenarijus, arba buvo kažkokia gilėsnė mintis, kurios, visgi, filmas nepateiks. Tokių nesusipratimų, kai kartais nebežinai kodėl veiksmas vyksta šitaip, o ne kitaip, filme yra nemažai. Dar prieš pažiūrint filmą teko skaityti, kad kai kurių vietų žiūrovas nesupras, jei nėra matęs serialo, tačiau apakintas filmo liaupsių ir gerų įvertinimų, pamiršau aną teiginį. Visgi, galiu pasakyti, kad nepaisant tų esminių nesusipratimų, filmą žiūrėti gali ir eilinis žiūrovas, nematęs serialo.

Jei kirba klausimas ar šiame sci-fi filme yra veiksmo, atsakau – jo čia nėra. Tiksliau jo nėra, jei neskaitysim keletos veiksmo scenų. O kalbant apie tas veiksmo scenas, kurios buvo, tai jos buvo tikrai įspūdingos. Bent jau viena-kita iš tų keletos. Ir pamačius tas kelias norėjosi kažką panašaus matyti dažniau, bet, deja, režisieriai to neleido. O galbūt serialo istorija to neleido ? Nežinau. Kaip ten bebūtų, filmas orentavosi ne į veiksmą, o į serialo istorijos perpasakojimą.

Per tas dvi valandas, kurias truko šis filmas, režisieriams sunkiai sekėsi išplėtoti veikėjų charakterius. Žinoma, žmonės, matę serialą, tikrai žinos kas, kur, kaip, kodėl ir kada elgsis, tačiau tie, kas serialo nematė – sunkiai susigyvens su veikėjais.

O kas liečia spec. efektus – čia dedu filmui didžiulį pliusą. Ir kalbu aš ne apie tuos tradicinius spec. efektus, kai viskas turi kuo įspūdingiau sprogti, kalbu apie erdvėlaivius, naujausias technologijas ir visapusišką jų detalumą.

Su kuo būtų galima palyginti šį filmą ? Jei kalbėsim tik apie filmo trukmės, galimybių ir veiksmo santykį, tuomet filmas kažkiek primena klasikinį “Blade Runner” ar tą patį “Watchmen“. Iš esmės, režisieriaus darbą vertinčiau prastai. Ir veiksmo stygius filme neturi nieko bendro su šiuo teiginiu. Tačiau jei žiūrint filmą, kartais buvo taip, kad viena scena sekė kitą, kurios apskritai neturi nieko bendro viena su kita, jei kartais veiksmo scenos buvo įdėtos vien tam, kad jos būtų, jei kartais viskas akivaizdžiai prasilenkdavo su logika – režisierius darė klaidų. Neabejotinai.

Verdiktas: Filme kabliukas yra. Nors ir nedidelis, su ne kiekvienam tinkančiu masalu, bet jis yra. Ganėtinai įdomi įdėja, detalūs spec. efektai ir savotiška intriga išliekanti iki pat filmo pabaigos, kelia filmą kažkiek aukščiau sci-fi žanro vidutinybių.

Prieš daugiau nei 20 metų, į žemę atskrido ateivių erdvėlaivis. Žmonės, patekę į kosminį laivą ir radę išsekusius ir ligotus ateivius, perkelia juos į devintąjį rajoną – koloniją, sukurtą specialiai ateiviams, tiesiai po jų kosminiu laivu. Ateiviai, žmonių vadinami krevetėmis, žmonėms lyg antrarūšiai padarai. Visi būtų laimingesni jei jie išvyktų iš žemės ar bent jau kur nors toliau gyvenamųjų rajonų. Deja, jie to padaryti negali. Bent jau kolkas…

Pats filmas pateikiamas kiek keistokai ir neįprastai šiandieniniam kinui. Režisierius filme sumaišė 2 skirtingus filmavimo būdus – dokumentikos ir tradicinį, trečiojo asmens filmavimą. Tiesa, konkrečių ribų, kada ir kuriuo metodu filmas filmajuoamas nėra, o ir jie sumaišyti taip profesionaliai ir meistriškai, kad žiūrovas vargiai pastebės ir pajus kaip ir kada, būtent, buvo pereinama iš vieno filmavimo būdo prie kito.

Jei galvojate, kad tas filmavimas it dokumentiniame filme bus nuobodokas – klystate. Kaip jau minėjau, viskas pateikiama labai meistriškai ir tikrai įdomiai. Tų reportažinių scenų, kuomet tam tikri žmonės pasakoja kas, kaip ir kodėl dedasi apie devintąjį rajoną – nėra daug. O ir tos, kurios buvo, yra tikrai įdomios ir trunka vos kelias akimirkas. Nė vienam žmogui, iš kurio imamas reportažas, neleidžiama kalbėti ilgai.

Pati stipriausia ir įdomiausia šio filmo dalis – scenarijus. Gal labiau jo pateikimas. Tos istorijos, konspiracijos, sąmokslo planai susiję su ateiviais, visuomet traukė ir trauks žiūrovus. Filmų apie ateivius buvo sukurta tiek daug ir tokių įvairiausių, jog galima pamanyti, jog režisieriai ir scenaristai vargiai sugalvos ką nors naujo. Pradedant viską žudančių ir griaunančių, “Nepriklausomybės dienos” pateikiamų ateivių ir baigiant paslaptingais filmo “Ženklai” ateiviais. Šį sąrašą būtų galima beprasmiškai tęsti iki begalybės, bet klausimas -  ar verta ? Visgi, Neill Blomkamp, filmo režisierius ir vienas iš scenaristų, sukūrė visiškai kitokį filmą apie ateivius. Visiškai! Čia ateiviai nebėra tik padarai, dominuojantys prieš žmones ir atskrendantys į žemę ją sunaikinti, nes “jiems reikia”. 9-ąjame rajone, ateiviai tėra skudurinės, žmonių valdomos, marijonetės, kurios, iš pažiūros, yra bukos ir neišsilavinusios. Visgi, kas buvo įdomiausia, režisierius jas sukūrė visokeriopai panašias į žmogų.

Kalbant tiek apie ateivių paveikslų sukūrimą, tiek apie pačios įdėjos pateikimą, esminis dalykas, kodėl šis filmas tikrai ir neabejotinai išsiskiria iš panašios tematikos filmų, tai natūralumo pojūtis. Žiūrėdamas filmą gali pasimiršti, kad gyveni ne tokiame pasaulyje, kokį piešia filmo kūrėjai, tačiau, kita vertus, galima vargiai suabejoti, jog būtų kitaip. Turiu omeny, jei nusileistų ateiviai, labiausiai tikėtinas variantas, kad viskas vyktų taip, kaip pavaizduojama filme. Viskas iš fantastikos serijos, tačiau štai kaip pasidarbavo režisierius sukurdamas šį neprilygstamą natūralumo pojutį.

Veiksmo ištroškusiems ir prisiekusiems “Transformerių” fanams, filmas gali pasirodyti nuobodokas, nes veiksmas nublanksta antrame plane. Visgi, galiu drąsiai teigti, kad užteko ir jo. Pirmajame plane griežia trilerio ir dramos žanrai, kas kiek keista sci-fi filme. Visgi, keista – nebūtinai blogai. Tik ne šiuo atveju.

Verdiktas: “9-asis Rajonas” – filmas, pasmerktas tapti šių laikų sci-fi žanro klasika. Neabejotikai vienas geriausių filmų apie ateivius, kuriame ne tik meistriškai pateikiama ateivių istorija, bet ir parodomos žmogaus, kaip būtybės, silpnybės. O tai vienas iš tų dalykų filme, kurie verčia susimąstyti apie mus ir  mūsų silpnybes. Tikras desertas rimtesnės fantastikos mėgėjams, bet turėtų patikti ir eiliniam žiūrovui.

12 žmonių grupelė gyvena Aliaskoje, JAV mokslinių tyrimų laboratorijoje. Atskirta nuo pasaulio, žmonių grupelė susilaukia netikėto svečio – padaro. Juokinga, kad scenarijų aprašiau vos dviem sakiniais, tačiau net nesinori atskleisti  nieko daugiau, išskyrus tuos faktus, kuriuos paminėjau. Nes atskleidus daugiau – tiesiog sugadinsiu dalį filmo malonumo. Įdomi detalė ta, kad filme nėra nė vienos aktorės moters. Režisierius minėjo, jog viena aktorė buvo, tačiau jai tapus nėščiai, ji buvo pakeista kitu aktoriumi.

Šių laikų filmuose mes galime pamatyti įvairiausių ateivių – žmones drąskančių(”Vyrai juodais drabužiais“), žmoniją naikinančių(”Nepriklausomybės diena“), žmoniją gelbstinčių(”Diena, kai sustojo žemė“) ir pan. tačiau tokių unikalių ir visapusiškai įdomių ateivių, kokius galime pamatyti “Padare” – matyti neteko. Nebandysiu atskleisti ką konkrečiai jie darys, kaip atrodys, kokia jų paskirtis filme – susidomėję filmu, galės patys viską pamatyti.

Dabar plačiau apie pačio filmo žanro išpildymą. Filmo žanras – sci-fi siaubo. Nors tos fantastikos filme tik tiek, kiek ateiviai jos padaro, tačiau siaubo ir įtampos – apstu su kaupu. Nors filmo pradžia(~15 pirmų minučių) vangoka ir savotiškai nuobodi, tačiau jai prabėgus prasideda įtampos ir siaubo žaismas, kuris stiprėja iki pat filmo pabaigos. Žinoma, nesitikėkit milžiniškos įtampos viso filmo metu, ji keisis keičiantis scenoms, tačiau, kad didesnė ar mažesnė įtampa filme bus pastoviai – neabejokit. O įtampai maišantis su siaubu ir išgąstingomis scenomis – gaunasi toks pikantiškas ir aštrus prieskonis, kad maža nepasirodys. Tikrai ilgai prisiminsiu kaip vienos scenos metu taip įsitempiau, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ir buvau taip smarkiai išgąsdintas, kad vargiai rasčiau palyginimą.

Norom, nenorom, tačiau filmas prašyte prašosi palyginamas su kita žanro klasika – filmų serija “Svetimas“. Abu filmai labai panašūs, esminis skirtumas tas, kad filme “Svetimas” veiksmas vyksta kosmose, o filme “Padaras” – Aliaskoje. Nuo pat mažens, kai teko pamatyti visus “Alien” filmus, tapau filmo gerbėju ir laikiau visą kvadrologiją savo filmų tope. Tiesa, ir dabar esu ištikimas filmo gerbėjęs, tačiau tris filmo dalis teko matyti labai senai, o pirmąją, galbūt, prieš mėnesį. Ir, visgi, drįstu teigti, kad filmas “The Thing“, pranoksta, bent jau pirmąją “Alien” kvadrologijos dalį. O jei taip teigia “Alien” filmų serijos gerbėjas – kitiems taip pat vertetų apsvarstyti būtinybę pažiūrėti šį filmą.

Kaip ten bebūtų, pati silpniausia ir kažkiek nuvylusi filmo vieta – pabaiga. Žinoma ji nėra tokia bloga, kad vertinčiau mažiausiais balais, bet, iš kitos pusės, režisieriai galėjo filmą užbaigti kažkaip kitaip. Bent jau to norėjosi man. O ta pabaiga dar buvo lyg ir užuomina į antrąją filmo dalį… Truputį pasidomėjus neradau nieko kas patvirtinų mano spėliones. O gaila…

Verdiktas: įtampos ir siaubo kupinas filmas su, dar jaunu Kurt Russell priešaky. Kiekvienas siaubo filmų ir kvadrologijos “Svetimas” gerbėjas turėtų pažiūrėti šį filmą ir įvertinti savaip. O aš ir susimasčiau ar teko kada nors matyti geresnį siaubo filmą…