Filmo pavadinimas: 2012
Oficiali premjera: 2009, Lapkričio 11

Filmas remsis Majų pranašyste, jog 2012, Gruodžio 21, Planetai X prisiartinus prie žemės, joje prasidės pasaulio pabaiga – įvairiausios stichinės anomalijos griaus mūsų planetą. Tiesa, įdomu ir tai, jog ši Majų pranašystė pildosi realiai. Nors 2012 metais Planeta X gali atsitrenkti į žemę – pagal skaičiavimus, ši tikimybė nėra didelė.

Žemė pasmerkta žūčiai ir likę gyvi žmonės bando kovoti už savo gyvybes, kai tuo tarpu Jungtinių Tautų valdžios organizacija, pasivadinusi “Institute for Human Continuity”, ruošia laivus žmonijos išgelbėjimui.

Žinant, kad režisieriaus kėdėje Roland Emmerich, įspūdingu reginiu abejoti neverta. Tai patvirtina ir kiti, šio režisieriaus režisuoti filmai, tokie kaip – “Nepriklausomybės diena“, “Diena po rytojaus“, “Godzila“. Dalykas, kuris verčia sunerimti – patys veikėjai. Net neabejoju, kad toks aktorius kaip John Cusack‘as suvaidins gerai, klausimas – ar veikėjas nebus eilinis, steriotipais permirkęs Emmerich’o kurinys. Juk ir pats režisierius prisidėjo prie scenarijaus rašymo, tad galim tikėtis visko.

Filmo biudžetas – 200 milijonų JAV dolerių. Palyginimui galim paimti ir kitus Emmerich’o filmus. “Nepriklausomybės diena” – biudžetas 71 milijonas dolerių, o spec. efektai įspūdingi net ir šiai dienai. “Diena po rytojaus” – spec. efektai, vėlgi, stipriausia filmo pusė – biudžetas 125 milijonai dolerių. Šiuo atveju, režisierius turės dar daugiau lėšų savo beribiai fantazijai įgyvendinti. Reginys laukia neabejotinai įspūdingas. Kitas klausimas vistiek išlieka atviras – kaip smarkiai filmo(ne efektų) kokybė skirsis nuo buvusių jo darbų ? Ar kone dvigubai didesnis biudžetas pakels filmo kokybę ar tiesiog bus priemonė spec. efektų tobulybės siekimui ?

Įdomu ir tai, jog filmas turėjo pasirodyti jau Liepos 10-ąją, tačiau išleidimo data buvo perkelta į Lapkričio 11-ąją, tikintis didesnės finansinės sėkmės. Nes vasarą pažiūrėti buvo į ką, o tuo tarpu Ruduo – blankokas.

Filmas tikrai bus vienas įspūdingiausių arba pats įspūdingiausias Emmerich’o kūrinys. Tik kažin kaip filmas atrodys lyginant ne tik su režisieriaus darbais, o apskritai su visa kino industrija. Beje, traileris atrodo išties įspūdingai.

Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.

Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.

Vaidyba – kone prasčiausia filmo dalis (o jų tikrai netrūksta). Atrodo, jog Matthew Broderick’as ir Maria Pitillo pirmą kart stovi prieš kamerą. Net neįsvaizduoju ką Maria Pitillo bando pavaizduoti kvaila mina spoksodama į kamerą. “Godzillos” spec. efektai mane visada stebino, bet pakartotinai pažiūrėjus šį filmą pastebėjau, jog kai kurie kadrai atrodo labai prastai. Daugumoje scenų monstras atrodo išties tikroviškai, bet kai kurie kadrai nufilmuoti dienos šviesoje ir Godzillos naujagimiai akivaizdžiai sukurti kompiuteriu.

Veiksmo scenos gan įdomios. Smagu žiūrėti į milžiniška pabaisa bėgančią miesto gatvėmis ir griaunančią pastatus. Akivaizdus idėjų “pasiskolinimas” iš “Dingusio Pasaulio” bei “Jūros Periodo Parko”. Kaip jau minėjau, “Godzilla” dažnai prieštarauja logikai. Godzilla lengvai griauna dangoraižius, drasko laivus ir rausiasi per siaurus metro tunelius, bet negali sugriauti paprasčiausio mašinų tunelio. Pabaisos dydis pastoviai keičiasi. Vienu metu jo ūgis tolygus dangoraižiams, kitu jis dangoraižiais laipioja. Monstras bėga greičiau už malūnsparnius, bet nesugeba pavyti taksi. Nežinau kodėl, bet man šis filmas patinka. Tipinis Emmerich’o stilius, prastos sudedamosios dalys, bet galutinis rezultatas kažkuo patrauklus. Tikriausiai tai smagios veiksmo scenos, kurių “Godzillai” tikrai netrūksta.

Verdiktas: Žemo lygio, bet smagus filmas. Jei sugebi išjungti analitinį mastymą ir tiesiog mėgautis smagiomis veiksmo scenomis, liksi patenkintas.

Filmas prasideda su milžiniško ledkalnio atskilimu nuo Arkties ledyno. Iškart matoma Emmerich’ui būdingas, tolimas, kompiuteriu sukurtas, didelio masto katastrofos kadras. Ši reginį seka Jungtinių Tautų konferencija Indijoje, kur mokslininkas Džekas Holas (Dennis Quaid), bando įspėti pasaulio lyderius dėl globalinio atšilimo spartėjimo ir kylančios grėsmės, bet juo, kaip jau įprasta Emmerich’o filmuose, niekas netiki. Džeko sūnus Semas (Jake Gyllenhaal) išvyksta į Niujorką dalyvauti moksleivių olimpiadoje. Tuo tarpu visą pasaulį užplūsta gamtiniai kataklizmai. Šiaurėje siaučia pūgos, pietuose tvanai ir uraganai. Los Andželą sugriauna tornadas, o Niujorkas užlietas potvynio ir sukaustytas lede (Emmerich’as jau trečią kartą griauna Niujorką). Semas, kartu su grupele išsigelbėjusių, pasislepia Niujorko bibliotekoje ir, susisiekę su Džeku, paprašo pagalbos. Džekas susiruošia gelbėti sūnų.

Jums tikriausiai keista, kad globalinis atšilimas pavertė Niujorką ledu. Skamba paradoksiškai, bet filme viskas paaiškinta. Pasirodo, kad globalinis atšilimas pradėjo tirpdyti Arkties ledynus, kurių vanduo sutrikdė vandenynų balansą ir sustabdė šiltąją Golfo srovę, kuri šildo šiaurės pusrutulį. Nesu ekspertas, bet skamba įtikinamai. Aišku juokinga, kad šaltis toks stiprus, jog sugeba užšaldyti skrendančio malūnsparnio kurą ir variklį, bet pilotai suledėja tik pradarę langą, arba toks pat šaltis vejasi filmo herojus koridoriumi, o jie šaltį sustabdo paprastomis durimis ir ugnimi židinyje. Aišku tokias smulkmenas galima praleisti pro akis, bet, mano nuomone, tai gadina atmosferą.

Vaidyba neįspūdinga, bet ir ne bloga. Veikėjai paviršutiniški ir stereotipiški. Džekas – geras tėvas ir puikus mokslininkas, pasiryžęs padaryti bet ką dėl draugų ir artimųjų. Viceprezidentas filme tik tam, kad Džekui priešatarautų. Spec. efektai tikrai gražūs. Tornadai Los Andžele ir lede sukaustytas Niujorkas užgniaužia kvapą.

Verdiktas: “Diena Po Rytojaus” – gal ir lėkštas, bet lengvas ir smagus, “Emmerich’o stiliaus” filmas, bandantis įspėti apie planetos niokojimo galimus padarinius.