Robert Zemeckis

Eleanor Arroway(Jodie Foster), pašventė savo gyvenimą ieškodama protingų būtybių už žemės ribų. Ir ji gauna signalą iš kosmoso, kuriame kurį atsiuntė, kaip spėjama, protingos būtybės. Visa žemė sukelta ant kojų ir laukia kas vyks toliau. Ar ateviai iš ties egzistuoja ? Ko jie nori ? O gal tai tik Eleanor’os vaizduotės vaisius ? Afera ?

Filmuose apie ateivius, nuo pat pradžios iki pabaigos išlieka tos pačios, visiems panašiems filmams būdingos, intrigos – kaip šiame filme bus pavaizduoti ateiviai ? Ko jie nori iš Žemės ? Kaip elgsis žmonės ? Taip toliau ir panašiai. “Kontaktas” – ne išimtis. Tos pačios intrigos išlaikomos iki pat pabaigos, o be viso to, filmui įsibėgėjant, kūrėjai pateikia ir dar daugiau intriguojančių detalių, kurios prikausto prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Įdomu tai, kad ateiviai šiame filme taip pat vaizduojami unikaliai. Nei iki 1997, nei beveik 13 metų po to, niekas kažko panašaus nesukūrė. Rašydamas apie ateivių vaizdavimą, turiu omeny ne jų išvaizdą, bet jų paskirtį filme.

Su kuo būtų galima palyginti šį filmą ? Na jei lyginti filmą su apskritai visais filmais apie ateivius, tai šis būtų, ko gero, labiausiai unikalus bei, tikriausiai, turintys daugiausiai intrigų. O jei ieškoti konkretesnių atitikmenų palyginimui – sunkoka jų rasti. Na bent jau pagalvojęs, prisiminti kažko panašaus tikrai neįstengiau. O gal tiesiog nemačiau.

Pats filmas trunka kone dvi su puse valandos, tačiau tikrai neprailgsta, tik jaučiasi kai kurių scenų ištemptumas. Kita vertus, labai norėjosi kuo greičiau pamatyti ir sužinoti atsakymus į visus klausimus, kuriuos iškėlė filmas, tačiau belaukiant atsakymų, iškildavo dar daugiau klausimų, ir atrodė, kad atsakymai buvo jau čia pat. Į vienus klausimus buvo atsakyta anksčiau, į kitus vėliau, bet pliusas už tai, kad filmas buvo išbaigtas iki galo.

Tačiau reikia paminėti, jog filmo pradžia gerokai ištempta ir tikrai ne tokia intriguojanti. Kol bus žengtas žingsnis toliau, į pačią įdėją, teks ganėtinai ilgai žiūrėti romantinės dramos mišinį. Vieniems jis patiks, antri jo nesupras, treti kankinsis ir lauks kas bus po šitos įžangos, bet tiesa tokia, kad pradžios prasukti negalima, ją reikią pamatyti tam, kad galėtum suprasti kas ir kodėl vyks toliau.

Jei turit iliuzijų apie veiksmą filmę – pamirškit. Jo čia tiek kiek apie jį pasako filmo žanras – mistiška fantastinė drama. Nors, asmeniškai, būčiau linkęs sugrūsti filmą į fantastikos žanrą, ne į dramos. Taip ir padarysiu.

Verdiktas: dar vienas filmas apie ateivių egzistenciją. Tiesa šis – labai unikalus. Visapusiškai. Skirtas tiems, kas mėgsta mistiką, fantastiką ir intrigų kupiną scenarijų. Už pastarąjį – lenkiuosi režisierius ir novelės autoriui.

Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?

Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…

Toliau apie filmą: jame išvysime tokių nestandartinių režisūros sprendimų, kokių retai pamatysime kokiame kitame filme ir vargiai kada nors matėme. Filmo istorija pasakojama iš dviejų pusių, pirmiausia rodomas veiksmas vyksta atvirštine chronologine tvarka, t.y. pirmiausia rodoma ką Leonardas padarė pačioje istorijos pabaigoje(bet filmo pradžioje), o tarp šių scenų įterpiamos scenos, kaip istorija prasidėjo. Kadangi viską labai painu nupasakoti, pateiksiu pavyzdį:

1 scena. Rugsėjo 12, 16:00 valandų.

2 scena. Rugsėjo 1, 10:00 valandų.

3 scena. Rugsėjo 12 15:00 valandų.

4 scena. Rugsėjo 1, 11:00 valandų. Ir taip toliau.

Meluočiau jei sakyčiau, jog filme viskas nėra taip painu kaip mano paaiškinimuose, tačiau tas painumas ir yra filmo žavesio priežastis. Filmas tikrai nėra skirtas lengvam penktadienio vakarui prie alaus bokalo. Žiūrint šį filmą turėsit būti atidūs ir įdėmiai sekti kiekvieną sceną, kitas scenas teks žiūrėti po kelis kartus, kad suprastumėte “kas, po galais, čia dedasi” ir viskas dėl to, kad suprastumėte kas, kodėl, kaip ir kada vyksta šiame filme.

Personažai įdomūs, bet kai istorija pasakojama iš kitos pusės, jūs vargiai suprasti kurie iš jų geri, kurie blogi, t.y. kiekviena scena paliks daugybę klausimų tiek apie pačią istoriją, tiek apie pačius veikėjus. Visgi, kiekviena scena atsakys į jums rūpimus klausimus, tačiau tuo pačiu pažers ir dar daugiau naujų klausimų. Ir nors pabaiga viską sudėlioja į savo vietas – jūs vargiai liksite nenustebę, nes tokios meistriškos pabaigos nuspėti praktiškai neįmanoma.

Lenkiuosi prieš C. Nolan’o gebėjimą režisuoti ir priimti tokius neįprastus sprendimus. Filmas prašyte prašosi palyginamas su neseniai matytu, taip pat mistiniu, filmu “Paprasti įtariamieji” ir jei reikėtų rinktis tarp jų – tikriausiai rinkčiausi “Memento”, tačiau abu filmai tokie nuostabūs, kad pastarąjį rinkčiausi tik dėl labai subjektyvių aspektų.

Verdiktas: Netradiciškai ir žavinčiai surežisuotas filmas. Realiai, jei pažiūrėję apie 20 minučių filmo nesijaučiate į jį įtraukti – galite nesitikėti, kad jis jus įtrauks vėliau, tačiau jei filmas įtraukė nuo pat pradžių – kuo toliau, tuo bus tik įdomiau.

Filmas prasideda prieš 50 metų. Mokyklos vadovybė nusprendžia užkasti laiko kapsulę su vaikų piešiniais, kuriuose jei pavaizdavo savo įsvaizduojamą ateitį. Viena keista mergaitė, vietoj piešinio, visą lapą užpildo skaičiais. Po 50 metų, atidarius kapsulę, piešiniai išdalijami dabartiniaims vaikams. Mokslininko ir našlio Džono Kostlerio (Nicolas Cage) sūnus Keilebas gauna keistosios mergaitės skaičių lapą. Jį pamatęs ir pradėjęs šifruoti Džonas pastebi, kad jame surašytos visos, nuo 1959 metų įvykusios, katastrofos nusinešusios daug aukų ir įrašytos dar trys neįvykusios.

Siužetas skamba įdomiai ir jis išties įdomus, bent jau 2/3 filmo. Atskleisiu vieną siužeto vingį. Filme pasirodo ateiviai. Nesakysiu kodėl, bet, mano nuomone, tai visiškai sugadino filmą. Pabaiga pakeitė filmo atmosferą. Iš intruguojančio ir paslaptingo jis tiesiog tapo keistu. Džono draugė Diana(Rose Byrne) pabaigoje pradėjo šūkauti ir klykauti. Nicolas Cage’o veidas medinis (kaip visada), šukuosena juokinga (kaip visada) ir jis beveik neparodo emocijų išskyrus apgailėtiną verkimą pabaigoje.Jo veikėjas primena Tom Hanks filme “The Da Vinci Code”, bet dar blankesnis ir toks pat neįdomus.

Kiti aktoriai nieko įspūdingo neparodė, o Rose Byrne, kaip jau minėjau, tiesiog erzina. Vienintelis dalykas sukėlęs juoką – ateiviai yra albinosai.  Nežinau kodėl, bet tai pasirodė juokinga. Spec. efektai ir sprogimai atrodo gražiai. Eilinį kart sugriaunamas Niujorkas (Negi nėra nei vieno pasaulio pabaigos filmo be Niujorko sunaikinimo scenos?).

Verdiktas: Įdomi pradžia su keista bei netikusia pabaiga. Filmas nėra blogas, tikrai ne. Jis tiesiog galėjo būti daug geresnis.

Dabar tikrai gavau tai, ko norėjau ir ieškojau. Tyra mistika, be priedų – nei dramos, nei veiksmo, nei humoro – tieisog mistika. Tiesa, pastarųjų komponentų stygiaus ir nesijaučia. Ta mistiška atmosfera sukuriama nuo pat filmo pradžios ir ji išlieka iki pat jo pabaigos. Na, jei žiūrėdamas filmą nuo pat pirmų scenų bandai spėlioti filmo pabaigą, bet tiesiog negali žinoti ar pataikei ar ne, tuomet manau galima teigti, kad filme mistiška atmosfera sukuriama tikrai nepaviršutiniškai. O kai filme niekas nemaišo į ją įsijausti – dar geriau.

Kad ir koks geras filmas bebūtų, dažnokai tenka skųstis ta neįdomia ir lėtai besivystančia pradžia, kai režisieriai bando parodyti apie ką šis filmas, kokia veikėjų priešistorė ir pan. Šiame filme to nebus. Pirmosios filmo scenos įtraukia visu 100%, tačiau čia jau reikia dėkoti filmo režisieriams, kurie tiesiog meistriškai “įklijavo” įdomią sceną į filmo pradžią ir dar meistriškiau išvinguriavo visą istoriją. Tiesa, ta istorijos priešisotoė, veikėjų pateikimas ir pan. esti ir šiame filme, tačiau čia viskas pateikiama kiek kitaip ir tikrai įdomiai.

Filmo scenarijus tikrai painus – neišgirdus kelių sakinių ar neįsiliejus į tam tikras scenas, filmas gali tapti dar painesnis, tad tai gali patikti tikrai ne kiekvienam. Tiesa, filmo pabaiga viską sustato į savo vietas, tačiau net ir ji pateikiama savotiškai įdomiai. Kai atrodo viskas išaiškejo, kai rodos gali atsikvėpti ir nusišypsoti galvodamas “va, juk taip ir maniau”, filmas per vieną minutę viską apverčia aukštyn kojom ir belieka ironiškai nusišypsot ir susitaikyt su ta mintim, kad net nebuvai pagalvojęs apie tokią pabaigą.

Vediktas: Tyros mistikos filmas, su meistriškai sukurta atmosfera. Nedrįščiau teigti, kad filmas yra “sunkus” ar “lengvas”, manau aktoriai rado tą aukso viduriuką tarp šitų aspektų, tad filmas turėtų patikti net ir išrankiausiam žiūrovui.

1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).

Panašumų į “Forrest Gump” išties daug. Bendžaminas, kaip ir Forestas, gimsta neįgalus, įsimyli būdamas vaikas, iškeliauja į karą , ir patiria įvairiausių nuotykių. Dėl šių ir dar daugelio panašumų, filmas susilaukė daug žiūrovų kritikos, bet “Keista Bendžamino Batono istorija” ir “Forestas Gampas” turi vieną esminį skirtumą. Foresto Gampo istorija gan linksma ir pasakojama su nemaža doze humoro, o “Keista Bendžamino Batono istorija” išlieka rimtas nuo pradžios iki galo.

David’as Fincher’is laikomas vienu geriausių šių dienų režisierų. Jo filmai “Fight Club” ir “Se7en” puikuojasi geriausių kada nors sukurtų filmų sąrašuose ir, manau, kad, jie to verti. Brado Pitt’o vaidyba nebloga ( visgi buvo nuominuota Oskarui), bet Cate Blanchett nestebina. Antraplanių aktorių vaidyba gan gera. Benžamino globėja Queenie (Taraji P. Henson) taipogi buvo nominuota Oskarui. Vienas dalykas kuris įstrigo atmintyje, tai šešiametis Bendžaminas. Jis atrodė lyg kompiuteriu kurtas Gollumas iš “Žiedų Valdovo”. Filmas taipogi pasirodė per ilgas.

Manau, kad stipriausia filmo dalis – pirmoji valanda. Aštuoniasdešimtmečio išvaizdos vaiko bandymas pritapti visuomenėje buvo man dar nematyta idėja. Tokia neįprasta istorija sukelia daug minčių, šiek tiek graudina. Filmas pradeda prastėti kai vairą perima suaugę Brad’as Pitt’as ir Cate Blanchett. Filmo mintis tampa nebe akivaizdi, o tiesiog kartojama kas 15 minučių (jos atskleisti nenoriu). Nežinau kodėl režisierius pasirinko tokį būdą jai išreikšti. Negi jis mano, kad šiuolaikinis žiūrovas visiškai bukas? Gal jis tiesiog norėjo, kad filmą suprastų platesnė auditorija? Vienaip ar kitaip, man šis sprendimas nepatiko.

Verdiktas: Ar šis filmas prilygsta ankstesniems Fincher’o šedevrams? Nedrįstu lyginti, bet filmas neįprastas, verčiantis šiek tiek susimąstyti ir tikrai įdomus.