Tag-Archive for » Mistika «
Robert Zemeckis – režisierius, pastatęs filmą “Forestas Gampas“, po 2 metų, 1997-aisiais sukūrė fantastinę dramą, paremtą Carl Sagan novele – “Kontaktas“. Ir režisierius neapvylė, pateisindamas savo vardą, pastatė unikalų bei intriguojantį filmą apie… ateivius. Bet apie viską nuo pradžių.
Eleanor Arroway(Jodie Foster), pašventė savo gyvenimą ieškodama protingų būtybių už žemės ribų. Ir ji gauna signalą iš kosmoso, kuriame kurį atsiuntė, kaip spėjama, protingos būtybės. Visa žemė sukelta ant kojų ir laukia kas vyks toliau. Ar ateviai iš ties egzistuoja ? Ko jie nori ? O gal tai tik Eleanor’os vaizduotės vaisius ? Afera ?
Filmuose apie ateivius, nuo pat pradžios iki pabaigos išlieka tos pačios, visiems panašiems filmams būdingos, intrigos – kaip šiame filme bus pavaizduoti ateiviai ? Ko jie nori iš Žemės ? Kaip elgsis žmonės ? Taip toliau ir panašiai. “Kontaktas” – ne išimtis. Tos pačios intrigos išlaikomos iki pat pabaigos, o be viso to, filmui įsibėgėjant, kūrėjai pateikia ir dar daugiau intriguojančių detalių, kurios prikausto prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos.
Nors ieškojau lengvo ir nuotaikingo filmo, kažko panašaus į filmą “Geležinis žmogus“, nes tikrai nebuvo nei nuotaikos, nei noro žiūrėti kažką įtempto ir sudėtingo, net nesigilinęs apsisprendžiau žiūrėt “Memento” ir net nežinau kodėl taip nusprendžiau. Visgi, nusivylimui vietos mano įraše nebus…
Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?
Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…
Turiu pripažinti, jog nemėgstu Nicolas Cage. Esu matęs tik du jo filmus: “Next” ir “Gone in Sixty Seconds” ir abu man nepatiko. Nežinau kodėl, bet tiesiog jaučiu jam antipatiją. Gal tai jo šukuosena? Bet apie “Knowing”, iš pažįstamų žmonių, girdėjau palankių komentarų, tad nusprendžiau pažiūrėti, bet daug nesitikėjau. Stengiausi žiūrėti be išankstinio nusistatymo prieš Cage’a ir buvau maloniai nustebintas. Bent jau iš pradžių…
Filmas prasideda prieš 50 metų. Mokyklos vadovybė nusprendžia užkasti laiko kapsulę su vaikų piešiniais, kuriuose jei pavaizdavo savo įsvaizduojamą ateitį. Viena keista mergaitė, vietoj piešinio, visą lapą užpildo skaičiais. Po 50 metų, atidarius kapsulę, piešiniai išdalijami dabartiniaims vaikams. Mokslininko ir našlio Džono Kostlerio (Nicolas Cage) sūnus Keilebas gauna keistosios mergaitės skaičių lapą. Jį pamatęs ir pradėjęs šifruoti Džonas pastebi, kad jame surašytos visos, nuo 1959 metų įvykusios, katastrofos nusinešusios daug aukų ir įrašytos dar trys neįvykusios.
Siužetas skamba įdomiai ir jis išties įdomus, bent jau 2/3 filmo. Atskleisiu vieną siužeto vingį. Filme pasirodo ateiviai. Nesakysiu kodėl, bet, mano nuomone, tai visiškai sugadino filmą. Pabaiga pakeitė filmo atmosferą. Iš intruguojančio ir paslaptingo jis tiesiog tapo keistu. Džono draugė Diana(Rose Byrne) pabaigoje pradėjo šūkauti ir klykauti. Nicolas Cage’o veidas medinis (kaip visada), šukuosena juokinga (kaip visada) ir jis beveik neparodo emocijų išskyrus apgailėtiną verkimą pabaigoje.Jo veikėjas primena Tom Hanks filme “The Da Vinci Code”, bet dar blankesnis ir toks pat neįdomus.
Mistika – kone rečiausias žanras kalbant apie filmus. Kita vertus, tą mistišką atmosferą sunku sukurti, tai reikalauja tikrai kruopštaus ir atidaus tiek scenaristų, tiek režisierių darbo. Pats mistiką mėgstu, tačiau senokai mačiau kažką tikrai mistiško, tad nusprendžiau pažiūrėti filmą “Paprasti įtariamieji“.
Dabar tikrai gavau tai, ko norėjau ir ieškojau. Tyra mistika, be priedų – nei dramos, nei veiksmo, nei humoro – tieisog mistika. Tiesa, pastarųjų komponentų stygiaus ir nesijaučia. Ta mistiška atmosfera sukuriama nuo pat filmo pradžios ir ji išlieka iki pat jo pabaigos. Na, jei žiūrėdamas filmą nuo pat pirmų scenų bandai spėlioti filmo pabaigą, bet tiesiog negali žinoti ar pataikei ar ne, tuomet manau galima teigti, kad filme mistiška atmosfera sukuriama tikrai nepaviršutiniškai. O kai filme niekas nemaišo į ją įsijausti – dar geriau.
Kad ir koks geras filmas bebūtų, dažnokai tenka skųstis ta neįdomia ir lėtai besivystančia pradžia, kai režisieriai bando parodyti apie ką šis filmas, kokia veikėjų priešistorė ir pan. Šiame filme to nebus. Pirmosios filmo scenos įtraukia visu 100%, tačiau čia jau reikia dėkoti filmo režisieriams, kurie tiesiog meistriškai “įklijavo” įdomią sceną į filmo pradžią ir dar meistriškiau išvinguriavo visą istoriją. Tiesa, ta istorijos priešisotoė, veikėjų pateikimas ir pan. esti ir šiame filme, tačiau čia viskas pateikiama kiek kitaip ir tikrai įdomiai.
Senėjimas ir mirtis – vienos didžiausių žmogaus baimių. Tai natūralus ir neišvengiamas procesas vykstantis visuose gyvuose organizmuose, bet įsvaizduokite tokį žmogų kuris nesensta, o kasmet tampa vis jaunesnis. Štai apie ką pasakoja David’as Fincher’is šioje F. Scott Fitzgerald’o sukurtos istorijos adaptacijoje.
1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).
Komentarai