Nekantriai lauktas, daug skirtingų nuomonių sukėlęs, sulaukęs be galo daug pagyrų ir pasipiktinimo sulaukęs filmas manęs nei kiek nedomino. Tikriausiai dėl to, jog pasirodymo metu nebuvau matęs nei vieno Quentin Tarantino filmo. Sužavėtas “Pulp Fiction” ir “Rezervoir Dogs” nusprendžiau pažiūrėt “Kill Bill”. Keista bet vieningos nuomonės neturiu. Kai kurios filmo dalys patiko, kai kurios ne.
Istorija tikrai įdomi: buvusi samdoma žudikė vadinama Nuotaka (Uma Thurman) atsibunda iš komos ir pradeda keršyti savo buvusios organizacijos nariams bei savo bosui – Bilui (David Carradine). Įdomi, neįprasta ir įtraukianti istorija – vienas iš Quentin’o Tarantin’o filmų bruožų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet nenoriu nieko atskleisti. Dauguma sutiktų veikėjų savotiškai įdomūs, bet keista, jog mažiausiai įdomus veikėjas man pasirodė Nuotaka. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Gal dėl to, jog niekaip nesugebėjau jos užjausti ir suprasti jos motyvacijos, gal dėl to, jog nesu didelis Umos Thurman fanas. Pats geriausias veikėjas, be abejonės, Bilas. David’o Carradine’o vaidyba nuostabi, o balsas užburiantis. Padeda ir įdomus dialogas kurio nestinga visiems veikėjams (dar vienas Tarantino filmų bruožas). Carradine’o veikėjas pateikia daug įdomų ir neįprastų filosofinių minčių (labiausiai patiko Supermeno ir žmonių rasės bruožų analogija). Gaila tik tai jog jo beveik nebuvo pirmoje dalyje, o antroje jis pasirodė tik trumpame pokalbyje pradžioje ir keliolika minučių pabaigoje. Manau, jog šio veikėjo potencialas mažai panaudotas.
“Kill Bill” labai margas ir ne tik veikėjais. Šis filmas nugabena žiūrovą į daugelį įdomių vietovų. Dykumos, senovinės šventyklos, japoniški pokylių klubai. Nei viena iš pagrindinių scenų nevyksta toje pačioje vietoje. Yra ir dar vienas labai neįprastas reiškinys. Maždaug 15 minučių šio filmo – animacija. Nežinau kodėl Quentin’as Tarantino tai įtraukė į filmą, bet pažiūrėjus animacinę dalį nebenorėjau grįžti į filmuotąją. Yra ir dar vienas Tarantino “prekinis ženklas” – filmo veiksmas vyksta ne paeiliui. Scenos išmėtytos laiko juostoje, bet ne taip smarkiai kaip “Pulp Fiction” ar “Rezervoir Dogs”. Manau, jog pastaruosiuose filmuose puikiai tai tiko, bet “Kill Bill” nelabai. Kai kuriuose vietos tai visiškai sugadino įtampa. Dar vienas Tarantino bruožas – naudojama daug senų TV serialų frazių ar muzikos. Manau, jog šiame filme tai netiko. Keista, jog tai sakau, bet nepatiko ir kraujo kiekis. Nesu prieš smurtą filmuose, bet juokinga kai kraujas trykšta kaip iš fontano arba žmogus su nupjautomis galūnėmis nenukraujuoja ir lieka gyvas.
Verdiktas: Tikrai įdomus filmas. Ne tobulas, bet labai linksmas. Netrūksta veiksmo, įdomių veikėjų, įtraukiančios istorijos ir įdomaus dialogo.
Nekantriai lauktas, daug skirtingų nuomonių sukėlęs, sulaukęs be galo daug pagyrų ir pasipiktinimo sulaukęs filmas manęs nei kiek nedomino. Tikriausiai dėl to, jog pasirodymo metu nebuvau matęs nei vieno Quentin Tarantino filmo. Sužavėtas “Pulp Fiction” ir “Rezervoir Dogs” nusprendžiau pažiūrėt “Kill Bill”. Keista bet vienareikšmiškos nuomonės neturiu. Kai kurios filmo dalys patiko, kai kurios ne. Apžvelgsiu abi šio filmo dalis vienu metu, nes “Kill Bill” buvo kuriamas kaip vientisas filmas, o padalintas norint sumažinti trukmę.
Istorija įtraukia nuo pat filmo pradžios: buvusi samdoma žudikė vadinama Nuotaka (Uma Thurman) atsibunda iš komos ir pradeda keršyti savo buvusios organizacijos nariams bei savo bosui – Bilui (David Carradine). Įdomi, neįprasta ir įtraukianti istorija – vienas iš Quentin’o Tarantin’o filmų bruožų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet nenoriu nieko atskleisti.
Dauguma sutiktų veikėjų savotiškai įdomūs, bet keista, jog mažiausiai įdomus veikėjas man pasirodė Nuotaka. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Gal dėl to, jog niekaip nesugebėjau jos užjausti ir suprasti jos motyvacijos, gal dėl to, jog nesu didelis Umos Thurman fanas. Pats geriausias veikėjas, be abejonės, Bilas. David’o Carradine’o vaidyba nuostabi, o balsas užburiantis. Padeda ir įdomus dialogas kurio nestinga visiems veikėjams (dar vienas Tarantino filmų bruožas). Carradine’o veikėjas pateikia daug įdomų ir neįprastų filosofinių minčių (labiausiai patiko Supermeno ir žmonių rasės bruožų analogija). Gaila tik tai jog jo beveik nebuvo pirmoje dalyje, o antroje Carradine’as pasirodė tik trumpame pokalbyje pradžioje ir keliolika minučių pabaigoje. Šio veikėjo potencialas mažai panaudotas.
Komentarai