Istorija pasakoja apie jauną ir labai talentingą Džamalą, kuris turi Dievo dovaną rašyti bei žaisti krepšinį. Jis netikėtai pakviečiamas į privačią mokyklą, kurioje galės mokytis už dyką. Jis mano, jog viskas dėl jo gebėjimo rašyti, tačiau direktoriai turi kiek kitokių planų…

Tiesa, filmo režisierius buvo nominuotas Auksiniam Berlyno Lokiui už šį filmą. Neturint omeny režisieriaus, vienintelė didesnė filmo žvaigždė – Šonas Koneris. Jis suvaidino seną rašytoją, gyvenantį keistą, atsiskyrelio gyvenimą. Šonas Koneris išliks Šonu Koneriu – jo vaidyba buvo puiki, tačiau ne tokia puiki, kaip, tarkim, Robino Williams’o filme “Gerasis Vilas Hantingas“, tačiau ja skųstis tikrai negalima.

Kodėl taip dažnai lyginu šiuos du filmus ? Esminis dalykas yra tas, kad filmai iš esmės yra labai panašūs, tačiau iš kitos pusės – visiškai skirtingi. Abu filmai pasakoja vieno, neįprasto ir savotiškai keisto žmogaus gyvenimus. Tiesa, abu personažai labai skirtingi, lyg Gus Van Sant norėjo sukurti du visiškai priešingus personažus. Tačiau tuo pačiu, personažai labai panašūs – abu turi Dievo dovaną – jie genijai. Vilas Hantingas buvo genijus, kuris atsiskleisti trukdė pats sau, o Džamalas Volesas – genijus, kuriam atsiskleisti trukdė aplinka.

Kalbant ne tik apie pagrindinius personažus, abiejuose filmuose esti ir po vieną antraplanį personažą, kuris, atrodo, negalėjo gyventi be pagrindinio veikėjo, kaip ir šis, negalėjo gyventi be antraplanio. Abiejuose filmuose buvo įdomu stebėti veikėjų charakterius, jų kaitą, kai atrodo niekas jų pakeisti negali, tačiau padėdami vienas kitam jie pereina viską. Taip buvo filme “Gerasis Vilas Hantingas“, taip yra ir filme “Pažinti Foresterį“.

Esminis skirtumas tarp šių keistai panašių Gus Van Sant’o kurynių – aktorių vaidybą. Žinoma, šiame filme aktorių vaidyba daug silpnesnė už to, kuriame vaidino Matt Damon ir Robin Williams, tačiau ne dėl to, jog Sean Connery ar Rob Brown suvaidino prastai, o todėl, kad vaidyba filme “Gerasis Vilas Hantingas” – sunkiai prilygstama.

Kiekvienas žiūrovas, matęs abu šiuos filmus turėtų rasti tą paralelinę liniją, kuri gretina abu filmus, tačiau taip pat, jis turėtų pastebėti, jog filmai skiriasi iš esmės.

Verdiktas: Dar vienas įkvepiantis Gus Van Sant’o perliukas tikriems dramų mylėtojams. Puikus scenarijinis filmas. Tiem kam patiko “Gerasis Vilas Hantingas“, “Atgal į Gamtą” ir pan. tikrai patiks ir šitas. O kuris patiks labiau, kuris mažiau – pasakyti negaliu.

Keletas žmonių atsibunda milžiniškame kube, kuris sudarytas iš mažesnių kubų-kambarių. Kiekvienas kambarys turi 6 išėjimus, 5 iš jų žiaurūs spąstai ir tik vienos durys veda į… kitą kambary, su tokiom pačiom sąlygom. Na, pripažinkim, įdėja unikali ir įdomi visais atžvylgiais, o turint omeny, kad būtent įdėjų šiais laikais trūksta, “Kubas” – šauni pramoga vakarui. Bent jau iš įdėjos pusės…

Kita vertus, filmas turi daugiau minusų, nei pliusų, o į klausimą, kurie prideda/atima daugiau balų – paliksiu teisę atsakyti patiems. Jau pačioje pradžioje į akis krinta tai, jog filmas neturi jokios priešistorės, t.y. viskas iškart metama prie veiksmo. Na, žinoma, blogai, kai priešistorė ištempta, tačiau blogiau, kai priešistorės visai nėra, o dar blogiau, kai jos nėra ir jos norisi žiūrovui… Būtų gerai, kad bent filmo eigoje, daugiau ar mažiau, priešistorė atsiskleistų, tačiau filmo eigoje to nepamatysim. Žmonės kube atsirado iš niekur, na, tiksliau, vienas ten atsirado miegodamas, kitas bevalgydamas, trečias išvis nesusigaudo kas vyksta ir žinoma, niekas nieko konkretaus neprisimena.

Apie vaidybą per daug kalbėt nesiplėsiu, nes, manau, tai, daugiau ar mažiau subjektyvu, bet vaidyba filme – tikrai nėra iš gerųjų. Gal, tiksliau, ji nėra tokia bloga, bet tiesiog ja nebuvo perteikta dalis filmo emocijų, kas, vėlgi, yra nelabai gerai.

Taip taip, filme esti ir tokių logiškai nesuprantamų scenarijaus vingių, jog bežiūrint filmą surauki antakius, palenki galvą į vieną ar kitą pusę ir buku žvilgsniu žiūrėdamas į ekraną, lauki paaiškinimo. Žinoma, tu iškart jo nesulauski, bet, svarbiausia, kad jo nesulauksi net ir pažiūrėjęs filmą. Labai norėtųsi pateikti vieną-kitą pavyzdį, tačiau rašant norisi atskleisti kuo mažiau filmo detalių.

Filmo pabaiga – nesusipratimas. Toks jausmas, kad ji baigėsi lyg “Kalėjimo bėgliai“, tik betrūko užrašo “Laukite tęsinio”. Nesusipratimas – gal kiek per smarkiai pasakyta, bet, kad pabaiga palieka daug klausimų ir filmą baigi žiūrėdamas, vėlgi, tuo buku žvilgsniu, kurį aprašiau kiek aukštėliau, tai nėra gerai. Kita vertus, gal čia jau filmo kūrėjų žaismas, nes vėliau pasirodė dar 2 filmo dalys. Tiesa, tiek antroji, tiek trečioji kritikų ir žiūrovų įvertintos daug silpniau, nei pirmtakas.

Verdiktas: Unikalus, įdomus ir įtraukiantis scenarijus, su daugybe logikos, siužeto bei vaidybos spragų. Visgi, filmas nėra toks blogas, kad žiūrovas nesusigundytų pažiūrėti antros dalies, tačiau nėra ir toks geras, jog gautų aukščiausią įvertinimą. Apibendrinus,  “Kubas” - priimtina pramoga kiekvienam kino mėgėjo vakarui.

Dabar tikrai gavau tai, ko norėjau ir ieškojau. Tyra mistika, be priedų – nei dramos, nei veiksmo, nei humoro – tieisog mistika. Tiesa, pastarųjų komponentų stygiaus ir nesijaučia. Ta mistiška atmosfera sukuriama nuo pat filmo pradžios ir ji išlieka iki pat jo pabaigos. Na, jei žiūrėdamas filmą nuo pat pirmų scenų bandai spėlioti filmo pabaigą, bet tiesiog negali žinoti ar pataikei ar ne, tuomet manau galima teigti, kad filme mistiška atmosfera sukuriama tikrai nepaviršutiniškai. O kai filme niekas nemaišo į ją įsijausti – dar geriau.

Kad ir koks geras filmas bebūtų, dažnokai tenka skųstis ta neįdomia ir lėtai besivystančia pradžia, kai režisieriai bando parodyti apie ką šis filmas, kokia veikėjų priešistorė ir pan. Šiame filme to nebus. Pirmosios filmo scenos įtraukia visu 100%, tačiau čia jau reikia dėkoti filmo režisieriams, kurie tiesiog meistriškai “įklijavo” įdomią sceną į filmo pradžią ir dar meistriškiau išvinguriavo visą istoriją. Tiesa, ta istorijos priešisotoė, veikėjų pateikimas ir pan. esti ir šiame filme, tačiau čia viskas pateikiama kiek kitaip ir tikrai įdomiai.

Filmo scenarijus tikrai painus – neišgirdus kelių sakinių ar neįsiliejus į tam tikras scenas, filmas gali tapti dar painesnis, tad tai gali patikti tikrai ne kiekvienam. Tiesa, filmo pabaiga viską sustato į savo vietas, tačiau net ir ji pateikiama savotiškai įdomiai. Kai atrodo viskas išaiškejo, kai rodos gali atsikvėpti ir nusišypsoti galvodamas “va, juk taip ir maniau”, filmas per vieną minutę viską apverčia aukštyn kojom ir belieka ironiškai nusišypsot ir susitaikyt su ta mintim, kad net nebuvai pagalvojęs apie tokią pabaigą.

Vediktas: Tyros mistikos filmas, su meistriškai sukurta atmosfera. Nedrįščiau teigti, kad filmas yra “sunkus” ar “lengvas”, manau aktoriai rado tą aukso viduriuką tarp šitų aspektų, tad filmas turėtų patikti net ir išrankiausiam žiūrovui.