Visuomet mėgavausi filmais, kuriuose vaidina šis aktorius, o jo vaidybą tiesiog dievinu dar nuo “Training Day” laikų. 2 laimėti Oskarai ir dar 3 šio trofėjaus nominacijos – ne eilinis pasiekimas. Visgi kvaila būtų matuoti aktoriaus vaidybą laimėtais trofėjais, bet kaip ten bebūtų, aktoriaus vaidyba šiame filme – nuostabi. Ir tikrai sunku surasti argumentų tokiam teiginiui, galiu pasakyti tik tiek – pažiūrėkit filmą ir tuo įsitikinsite.

Tęsiant kalbą apie vaidybą. Aktorių sąraše esti ir dar vienas garsesnis aktoriaus, tiksliau 2 garsesni aktoriai – Clive Owen ir Jodie Foster. Ir nors Clive Owen tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių aktorių, tačiau šiame filme jis kone tobulai įkūnijo jam patekėtą veikėją. O Jodie Foster galbūt kiek persistengė, nors kita vertus, jos vaidmuo taip pat nebuvo iš lengvųjų. Kaip ten bebūtų – vaidyba šiame filme – tikrai ne eilinė.

Filmas – tyras trileris. Ne taip, kaip panašiuose šio žanro filmuose, kuriuose dažnai trileris būna persmelktas dramos ar romantikos elementais, “Inside Man” – to nėra. Romantika ir drama apsiribojama vos keliais dialogais. Veiksmo taip pat praktiškai nėra, tad nenuostabu, kad filmas remiasi į 3 esminius dalykus – siužetą, personažus ir, svarbiausia – dialogus.

Pradėkim nuo personažų. Pagrinde, viso filmo metu, matysime 2 svarbiausias ir ryškiausias figūras – Detektyvą Keith Frazier(Denzel Washington) ir blogiuką Dalton Russell(Clive Owen). Detektyvą matysim kiek dažniau – blogiuką, kiek mažiau. Abu pagrindiniai herojai visokeriopai charizmatiški. Tiesa, Dalton’as – santūrus ir inteleaktualus, o Keith’as – emocingas, šmaikštus ir taip pat nestokojantis išminties. Visgi, D. Washingtonas ekrane praleis žymiai daugiau laiko, tad jo veikėjui atsiskleisti bus daug lengviau, o jam atsiskleidus – jis tūrėtų tapti priimtinu personažu daugumai trilerių mėgėjų.

Visgi įdomiausia filmo dalis – scenarijus. Pats esu matęs nemažai filmų apie bankų plėšimus ir dažnokai scenarijus būdavo, daugiau ar mažiau, nuspėjamas. Tiesa tie filmai taip pat nebuvo iš geresnių, bet visgi… Filme praktiškai neįmanoma nuspėti scenarijaus vingių. Kai kurios detalės, iškeltos dar filmo pradžioje, atskleidžiamos tik jo pabaigoje. Dalton’as – inteleaktualus nusikaltėlis, tobulai suplanavęs banko apiplėšimą, meta iššukį detektyvui derybininkui – Keith’ui. Visgi pati įdomiausia filmo detalė ir buvo pats apiplėtimas. Ne tiek pats apiplėšimas, kiek unikalus ir nematytas jo įgyvendinimas. Kaip manote kas laimės šią proto dvikovą ?

Laimėjo ar nelaimėjo – neatskleisiu, tačiau filmo pabaiga – silpniausia ir įdomiausia šio filmo vieta. Skamba keistai, tačiau taip yra. Įdomiausia, nes atskleidžiamos visos detalės ir paslaptys, kuriuos smarkiai intrigavo, bei vertė prilipti prie ekrano ir laukti kiekvienos scenos. Silpniausia, nes jautėsi neišbaigtumas. Retas filmas, kuriame pabaiga panaši į serialo, t.y. reikalaujanti sekančios serijos. Kitaip tariant, filmo pabaiga tiesiog prašyte prašėsi antrosios dalies, tad net nesuabejojau, kad ji bus kuriame. 2010 metais jos sulauksim. Tie patys aktoriai, tas pats režisierius(Spike Lee) ir tas pats scenaristas(Russell Gewirtz). Tiesa, pastarąjam scenaristo kėde teks dalintis su Terry George.

Verdiktas: “Savas žmogus” – galbūt ne pats geriausias visų laikų trileris, tačiau toks geras, kad tenka pasukti galvą, jog prisimintum geresnį. Visgi, jei kalbėsim apie trilerius, susijusius su bankų plėšimais – šis, tikriausia, vienas geriausių mano matytų. Unikalus ir tikrai kitoks scenarijus, bei įdomūs veikėjai tik patvirtina mano teiginį.

Filmas tikrai yra iš tų, kuriuos bus galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Tikrai, nebeatmenu komedijos, kuri galėtų bent kažkiek lygintis su “Pagirios Las Vegase“. Kita vertus, “Haroldas ir Kumaras”, “Kietakiaušiai” ar “Žąsine, kur mano automobilis”, yra kažkiek panašūs tiek savo istorija, tiek sukeliamomis juoko dozėmis.

Tiesa, nors pati filmo įdėja kone identiška filmo “Žąsine, kur mano automobilis” įdėjai, “Pagirios Las Vegase“, ko gero, daug geresnis už savo “pirmtaką”. Realistiškesnės situacijos, daugiau juokelių, labiau įtraukiantis scenarijus – kažkas tokio, kodėl drysčiau pripažinti “Pagirios Las Vegase” pranašumą.

Verta paminėti, jog aktorių vaidyba(bent jau pagrindinių) – pasakiška. Jų mimikos, kūno kalba – laiku ir vietoje. Vien minėtieji aktorių sugebėjimai jei ir nepriverčia nusikvatoti, tai bent palaiko filme linksmą atmosferą. Garso takelyje girdime, ko gero, visiem žinomų dainų intarpus, kurie taip pat, skamba laiku ir vietoje.

Tačiau jei pažiūrėsim iš kitos pusės – tai ko gero viena kvaliausių, pastarojo meto, komedijų. Tačiau tai anaiptol ne minusas šiam filmui – atvirkščiai – pliusas! Labai kvailos situacijos ir dar kvailesni dialogai priverčia juoktis kaip niekad. Tiesa, dialogai nors ir kvaili, bet iš jų ir išspaudžiama didžioji dalis humoro.

Teko pastebėti ir tai, jog filmą giria ir dievina kone kiekvienas jį matęs, tad potencialus žiūrovas susidaro nuomonę, jog ši komedija – šedevras. Nieko panašaus. “Pagirios Las Vegase” – linksmas filmas, kupinas nors ir amerikietiško, tačiau savito humoro ir tai tikrai nėra šedevras. Tad nenusiteikit, kad teks juoktis visą filmą, be išimčių, tačiau, kad filme bus linksma atmosfera nuo pat pradžių, o vietų, kuomet bus galima pasijuokti nuo širdies, bus ne viena ir ne penkios – šituo neabejokite.

Faktas tas, kad filmas tikrai viena iš geresnių pastarojo meto komedija. Bent jau daugumos(ir mano) atžvylgiu. Tiesa, jei jūs tiesiog nekenčiate amerikietiško tipo komedijų ar labiau prijaučiate “rusiškom pjankėm” – šis filmas galbūt nesužavės jūsų tiek, kiek sužavėjo kitus. Taip pat filme nerasite jokios gilios minties. Tiesiog atsipalaiduokite ir mėgaukitės!

Verdiktas: Linskma atmosfera tvyranti visą filmą, įtraukianti istorija ir kurioziškiausios situacijos – štai ką gali pasiūlyti “Pagirios Las Vegase“. Tiesa, vienas didžiausių filmo minusų – per trumpa istorija, nes pažiūrėjus filmą norisi rėkti – “Dar! Dar! Dar!”. Tikėkimes, jog antroji filmo dalis bus mažų mažiausiai tokia pat pašėlusi.

Matt’as(akt. Kyle Gallner) serga vėžiu ir gyvena toli nuo ligoninės, tad šeima nusprendžia nusipirkti namą arčiau jos. Netrukus randamas erdvus ir pigus namas su sava istorija. Ir ta istorija įvarys siaubo namo gyventojams…

Apie filmą teko girdėti įvairiausių liaupsių ir rekomendacijų dar prieš jį pažiūrint. Tačiau filmą pažiūrėti nusprendžiau ne dėl to. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl tikros istorijos. Juk retokai tenka matyti siaubo filmą su prierašu “paremta tikrais įvykiais”.

Nuo pat pirmų filmo scenų į akis krito Kyle’o Gallner‘o vaidyba, kuri buvo tiesiog puiki ir tikrai mane sužavėjo. Pats aktoriaus vaidmuo buvo nelengvas. Be kita ko, jam reikėjo suvaidinti įvairiausias būsenas: skausmą, baimę, būseną tarp sveiko proto ir beprotybės… Ir turiu pasakyti, kad aktorius tai padarė tikrai įtikinamai. Viena vertus – aktoriaus vaidyba nėra verta Oskaro, kita vertus – gėrėtis ja tikrai galima.

Pats filmas yra labai įtemptas. Tiesa sakant, senokai bebuvau taip įsitempęs žiūrint filmą. Žinoma prie įtampos sūkurimo smarkiai prisidėjo puikus kompozitorių darbas. Kiekvieną įtemptą sceną lydėjo įtemptas garso takelis, o kadangi įtemptų scenų filme buvo apstu, tai ir kompozicijos buvo įpatingai daug. Kompozitoriai pasidarbavo puikiai – nei daugiau, nei mažiau.

Labiausiai į akis krito, kad kone kiekviena įtempta scena baigdavosi gąsdinančiu finišu. Juolab, kad išgąstis veikia daug efektyviau, kai esi įsitempęs, tad bežiūrint filmą kartais tekdavo krūptelti kaip reikiant. O turint omeny, kad šis siaubo filmų elementas tikrai nėra tas, kurį visi besąlygiškai mėgsta, galima teigti, kad tokio tipo scenų buvo kiek per daug.

“Pragaras Konektikute” nėra iš tų siaubo filmų, kurie paremti skerdynėmis ir kraujo klanais. Filmas labiau orientavosi į psichologinę įtampą. Tiksliau visas siaubas ir įtampa buvo kuriami būtent per psichologiją. Nes tikrai baisoka ir savotiškai įdomu stebėti kaip žmogus užsidaro savyje ir palaipsniui grimzda į beprotystę. Tad norom, nenorom filmą iš dalies galima lygintis su kitu puikiu siaubo filmu – “1408″. Tiesa pastarajame nebuvo vietos dramai – tik įtampa ir siaubas.

Tie dramos elementai gal kiek ir pakišo koją filmui “Pragaras Konektikute“. Žinoma buvo tikrai įdomu stebėti kaip iš siaubo trilerio palaipsniui pereinama prie siaubo trilerio su dramos elementais, tačiau tos dramos buvo kiek per daug. Ne tiek, kad sukeltų neigiamas emocijas, bet tiek, kad kristų į akis. Tačiau, žinoma, prie scenarijaus kabinėtis net neverta žinant faktą, kad filmas buvo pastatytas remiantis tikra istorija, nutikusia aštuntąjame dešimtmetyje.

Kita vertus, tas faktas, kad filmas paremtas tikrais įvykiais, kiek pasimiršta filmui įpusėjus, nes istorija yra tikrai sunkiai įtikima. Tačiau kartas nuo karto atsiminus tą faktą, nervai įsitempia dar labiau, o ir žiūrėti pasidaro daug įdomiau. Kaip ten bebūtų, jei ne tikra istorija, filmo balai kristų gerokai žemyn, nes vietomis, nors ir retokai, bet į akis krito tai, kad personažai darė tai, ko normalus žmogus tikrai nedarytų. O gal čia režisierių pakoreguota istorija..?

Verdiktas: Puikus siaubo filmas, kuriam galbūt kiek pamaišė ne tokia įtikinama antraplanių aktorių vaidyba ir truputis per daug dramos elementų, tačiau filmas tikrai vertas dėmesio.