Keista, tačiau pirma kas krinta į akis – neturi nieko bendro su filmo turiniu. Turiu omeny kvailai, mūsų kalbininkų, išverstą filmo pavadinimą. Nesusiklaidinkit, nėra ten jokių eilinių Džo, o tas Džo – elitinė, slapta ir be galo svarbi amerikiečių organizacija, kovojanti prieš pasaulinį terorizmą. Žinoma, Holivudas nebūtų Holivudas jei filme neatsirastų dar vienas, kone identiškas slaptas būrys. Esminis skirtumas tas, kad pastarasis – kupinas blogio…

Ir nors pats scenarijus taip smarkiai ir akivaidžiai kertasi su logika, pati jo įdėja savotiškai kaustė prie ekrano. Nano technologijos, jų panaudojimas įvariems tikslams ir įvariuose kategorijuose – kažkas įdomesnio ir ne taip nuvalkioto. Tiesa, pažiūrėjus filmą, pagalvojau, kad jei kūrėjai būtų truputį kitaip pažiūrėję į filmo scenarijų – iš jo būtų buvę įmanoma išspausti kažką įdomaus ir rimto. Visgi, filmas statytas pagal amerikiečių animacinį filmuką, tad ir pats filmas – labiau amerikiečiams.

Buvo įdomu ir tai, jog filmas prasidėjo praktiškai be įžangos. Veiksmas buvo išpiltas lyg iš kibiro nuo pat pradžių, o suprasti kas čia dedasi – buvo baisiai sunku. Tačiau filmo eigoje, neva personažų prisiminimais, režisieriai kažkiek atskleidė veikėjų motyvacijas ir pačio scenarijaus esmę. Kaip ten bebūtų, tie prisiminimai mažai tepadėjo, o po filmo vistiek išliko nuomonė, kad viskas vyksta, nes turi vykti. Veikėjų motyvacijos baisiai kvailos, o kiti veikėjai buvo visai be motivacijos, jie buvo arba tiesiog blogi, arba tiesiog geri.

Kitaip tariant – režisierius nieko nevyniojo į vatą, viso filmo metu veiksmas buvo pilamas kaip iš gausybės rago, o spec. efektai lydėjo kiekvieną veiksmo sceną. Kalbant apie pastaruosius, dalis jų buvo baisiai neįtikinantys. Jei didžiausi ir brangiausi efektai, kai griūva Eifilio bokštas ir pan – buvo neprilygstami, tai paprasti ir jau įprasti sprogimai buvo atlikti gan atmestinai.

Jei reikėtų filmą lyginti su neseniai mano matytais “Transformeriais“, sakyčiau, kad šis filmas yra kažkiek geresnis už antrają “Transformerių” dalį. Tačiau čia žiūrint mano akimis, o IMDB vartotojai, abu filmus vertinai praktiškai apyligiai – 6,0 balo šiam filmui prieš 6,2 balo “Transformerių” tęsiniui. Čia pat galima rasti savotišką sąsają su pirmąja robotų dalimi. Abiejuose filmuose, jų pabaigoje buvo pateiktas akivaizdus pareiškimas į filmo tęsinį. Tiesa čia, tas pareišikimas pateikiamas baisiai akivaizdžiai, o kai kurios filmo scenos pabaigoje vyko vien tam, kad būtų ką papasakoti filmo tęsinyje.

Verdiktas: Visiškai neįpareigojantis, kupinas nesustojančio veiksmo filmas, kuris leis lengvai išmesti 2 valandas iš gyvenimo. Dėl to gailėtis neturėtumėte. Ir nors filmo scenarijus visiškai kvailas, o logikos jame visiškai mažai, pats scenarijus ir jo pateikimas – gan unikalūs ir įdomūs.

Pirmasis filmas pareikalavo 150 milijonų dolerių, antrasis kiek daugiau – 200 milijonų. Kai filmo biudžetas toks didžiulis, o filmo žanras “sci-fi / action“, būtų naivu nesitikėti kažko įspūdingo iš spec. efektų ir veiksmo pusės. O juolab, kad režisieriaus kėdėje – pats M. Bay.

Trumpai apie spec. efektus – jie buvo ko gero įspūdingiausi per pastaruosius keletą metų. Gal net įspūdingiausi apskritai. Tą galėtų pasakyti ir aklas. O kas liečia veiksmą… Rankos pirštai nenoriai spaudo klaviatūrą, tačiau veiksmo buvo ryškiai per daug. Šis filmas ne iš tų veiksmo filmų, kuomet gali atsisėdęs pažiūrėt, nesukt galvos apie logiškumus, o tiesiog grožėtis veiksmu ir kompiuterinės grafikos stebuklais. Šis filmas iš tų, kuriuos pažiūrėjęs jausiesi dar labiau pavargęs nei buvai prieš tai.

Iš pažiūros galima teigti, jog M. Bay veiksmą ir spec. efektus kuria scenarijaus ir jo logiškumo kaina. Veiksmo daugiau – logikos mažiau. Taip galima apibūdinti antrają filmo dalį, lyginant su pirmąja. Apskritai antrojoje dalyje logiką galima pamiršti, o scenarijaus kokybę – taip pat. Viską kas buvo filme, užgožė nesustojančios veiksmo scenos ir spec. efektais.

Operatorių darbas taip pat nuvylė. Kai kurios veiksmo scenos buvo nuflmuotos iš per arti. Tiksliai nežinau kieno tai darbas, ar operatorių, ar grafikos specialistų, tačiau kažkas tai padarė tikrai ne kaip. Kažin ar įdomu stebėti veiksmo scenas, kai kameros persijunginėja kas sekundę, padrikai skraido į visas puses, o kartais rodo vaizdą kokiam robotui iki juosmens… Ir dar, kalbant apie operatorius, buvo neįmanoma nepastebėti kaip jie gaudė kiekvieną seksualų Megan Fox judesį. Kaip pigu…

Kalbant apie robotus, jau pirmojoje dalyje buvo sunku atskirti kurie blogiečiai, kurie geriečiai, o įsiminti kiekvieno vardus – buvo neįmanoma užduotis. Šioje dalyje, robotai lys iš visur viso filmo metu. Kas nukris tiesiog iš dangaus, kas išlys iš po žemių, kas transformuosis iš mikserio į automatu ginkluotą kibirą… Apskritai, jei scenoje buvo matyti kas nors metalinis daiktas – galima net neabejoti, kad jis anksčiau ar vėliau transformuosisį ką nors įspūdingo, o atskirti ar jis geras ar blogas bus įmanoma tik iš to, pažiūrėjus ar į jį šaudo žmonės.  Žinoma, negalėčiau apie tai pasakyti nieko blogo jei tokios scenos nebūtų nepalyginamai dažnos.

Apie scenarijaus kokybę ir logiškumą kalbėti net neverta. Jausmas toks, kad scenarijus buvo parašytas tik tam, kad į jį būtų galima sukišti kuo daugiau veiksmo ir efektų. O kartais norėjosi, kad veiksmo scenos būtų kaip nors paįvairintos. Tarkim, jau “Snatch” filme matytomis “slow/stop/go” veiksmo scenomis.

Verdiktas: Nesustojantis veiksmas ir labai įspūdingi spec. efektai – viskas ką gali pasiūlyti “Transformeriai: nugalėtojų kerštas” . Vieni tai įvertins, kiti nepripažins. Veiksmo filme tiek, kad maža nepasirodys ir didžiausiems veiksmo fanams, o tuo tarpu kiti, iki pabaigos gali ir neištverti.

Robert Zemeckis

Eleanor Arroway(Jodie Foster), pašventė savo gyvenimą ieškodama protingų būtybių už žemės ribų. Ir ji gauna signalą iš kosmoso, kuriame kurį atsiuntė, kaip spėjama, protingos būtybės. Visa žemė sukelta ant kojų ir laukia kas vyks toliau. Ar ateviai iš ties egzistuoja ? Ko jie nori ? O gal tai tik Eleanor’os vaizduotės vaisius ? Afera ?

Filmuose apie ateivius, nuo pat pradžios iki pabaigos išlieka tos pačios, visiems panašiems filmams būdingos, intrigos – kaip šiame filme bus pavaizduoti ateiviai ? Ko jie nori iš Žemės ? Kaip elgsis žmonės ? Taip toliau ir panašiai. “Kontaktas” – ne išimtis. Tos pačios intrigos išlaikomos iki pat pabaigos, o be viso to, filmui įsibėgėjant, kūrėjai pateikia ir dar daugiau intriguojančių detalių, kurios prikausto prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Įdomu tai, kad ateiviai šiame filme taip pat vaizduojami unikaliai. Nei iki 1997, nei beveik 13 metų po to, niekas kažko panašaus nesukūrė. Rašydamas apie ateivių vaizdavimą, turiu omeny ne jų išvaizdą, bet jų paskirtį filme.

Su kuo būtų galima palyginti šį filmą ? Na jei lyginti filmą su apskritai visais filmais apie ateivius, tai šis būtų, ko gero, labiausiai unikalus bei, tikriausiai, turintys daugiausiai intrigų. O jei ieškoti konkretesnių atitikmenų palyginimui – sunkoka jų rasti. Na bent jau pagalvojęs, prisiminti kažko panašaus tikrai neįstengiau. O gal tiesiog nemačiau.

Pats filmas trunka kone dvi su puse valandos, tačiau tikrai neprailgsta, tik jaučiasi kai kurių scenų ištemptumas. Kita vertus, labai norėjosi kuo greičiau pamatyti ir sužinoti atsakymus į visus klausimus, kuriuos iškėlė filmas, tačiau belaukiant atsakymų, iškildavo dar daugiau klausimų, ir atrodė, kad atsakymai buvo jau čia pat. Į vienus klausimus buvo atsakyta anksčiau, į kitus vėliau, bet pliusas už tai, kad filmas buvo išbaigtas iki galo.

Tačiau reikia paminėti, jog filmo pradžia gerokai ištempta ir tikrai ne tokia intriguojanti. Kol bus žengtas žingsnis toliau, į pačią įdėją, teks ganėtinai ilgai žiūrėti romantinės dramos mišinį. Vieniems jis patiks, antri jo nesupras, treti kankinsis ir lauks kas bus po šitos įžangos, bet tiesa tokia, kad pradžios prasukti negalima, ją reikią pamatyti tam, kad galėtum suprasti kas ir kodėl vyks toliau.

Jei turit iliuzijų apie veiksmą filmę – pamirškit. Jo čia tiek kiek apie jį pasako filmo žanras – mistiška fantastinė drama. Nors, asmeniškai, būčiau linkęs sugrūsti filmą į fantastikos žanrą, ne į dramos. Taip ir padarysiu.

Verdiktas: dar vienas filmas apie ateivių egzistenciją. Tiesa šis – labai unikalus. Visapusiškai. Skirtas tiems, kas mėgsta mistiką, fantastiką ir intrigų kupiną scenarijų. Už pastarąjį – lenkiuosi režisierius ir novelės autoriui.

Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.

Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.

Vaidyba – kone prasčiausia filmo dalis (o jų tikrai netrūksta). Atrodo, jog Matthew Broderick’as ir Maria Pitillo pirmą kart stovi prieš kamerą. Net neįsvaizduoju ką Maria Pitillo bando pavaizduoti kvaila mina spoksodama į kamerą. “Godzillos” spec. efektai mane visada stebino, bet pakartotinai pažiūrėjus šį filmą pastebėjau, jog kai kurie kadrai atrodo labai prastai. Daugumoje scenų monstras atrodo išties tikroviškai, bet kai kurie kadrai nufilmuoti dienos šviesoje ir Godzillos naujagimiai akivaizdžiai sukurti kompiuteriu.

Veiksmo scenos gan įdomios. Smagu žiūrėti į milžiniška pabaisa bėgančią miesto gatvėmis ir griaunančią pastatus. Akivaizdus idėjų “pasiskolinimas” iš “Dingusio Pasaulio” bei “Jūros Periodo Parko”. Kaip jau minėjau, “Godzilla” dažnai prieštarauja logikai. Godzilla lengvai griauna dangoraižius, drasko laivus ir rausiasi per siaurus metro tunelius, bet negali sugriauti paprasčiausio mašinų tunelio. Pabaisos dydis pastoviai keičiasi. Vienu metu jo ūgis tolygus dangoraižiams, kitu jis dangoraižiais laipioja. Monstras bėga greičiau už malūnsparnius, bet nesugeba pavyti taksi. Nežinau kodėl, bet man šis filmas patinka. Tipinis Emmerich’o stilius, prastos sudedamosios dalys, bet galutinis rezultatas kažkuo patrauklus. Tikriausiai tai smagios veiksmo scenos, kurių “Godzillai” tikrai netrūksta.

Verdiktas: Žemo lygio, bet smagus filmas. Jei sugebi išjungti analitinį mastymą ir tiesiog mėgautis smagiomis veiksmo scenomis, liksi patenkintas.

Prieš daugiau nei 20 metų, į žemę atskrido ateivių erdvėlaivis. Žmonės, patekę į kosminį laivą ir radę išsekusius ir ligotus ateivius, perkelia juos į devintąjį rajoną – koloniją, sukurtą specialiai ateiviams, tiesiai po jų kosminiu laivu. Ateiviai, žmonių vadinami krevetėmis, žmonėms lyg antrarūšiai padarai. Visi būtų laimingesni jei jie išvyktų iš žemės ar bent jau kur nors toliau gyvenamųjų rajonų. Deja, jie to padaryti negali. Bent jau kolkas…

Pats filmas pateikiamas kiek keistokai ir neįprastai šiandieniniam kinui. Režisierius filme sumaišė 2 skirtingus filmavimo būdus – dokumentikos ir tradicinį, trečiojo asmens filmavimą. Tiesa, konkrečių ribų, kada ir kuriuo metodu filmas filmajuoamas nėra, o ir jie sumaišyti taip profesionaliai ir meistriškai, kad žiūrovas vargiai pastebės ir pajus kaip ir kada, būtent, buvo pereinama iš vieno filmavimo būdo prie kito.

Jei galvojate, kad tas filmavimas it dokumentiniame filme bus nuobodokas – klystate. Kaip jau minėjau, viskas pateikiama labai meistriškai ir tikrai įdomiai. Tų reportažinių scenų, kuomet tam tikri žmonės pasakoja kas, kaip ir kodėl dedasi apie devintąjį rajoną – nėra daug. O ir tos, kurios buvo, yra tikrai įdomios ir trunka vos kelias akimirkas. Nė vienam žmogui, iš kurio imamas reportažas, neleidžiama kalbėti ilgai.

Pati stipriausia ir įdomiausia šio filmo dalis – scenarijus. Gal labiau jo pateikimas. Tos istorijos, konspiracijos, sąmokslo planai susiję su ateiviais, visuomet traukė ir trauks žiūrovus. Filmų apie ateivius buvo sukurta tiek daug ir tokių įvairiausių, jog galima pamanyti, jog režisieriai ir scenaristai vargiai sugalvos ką nors naujo. Pradedant viską žudančių ir griaunančių, “Nepriklausomybės dienos” pateikiamų ateivių ir baigiant paslaptingais filmo “Ženklai” ateiviais. Šį sąrašą būtų galima beprasmiškai tęsti iki begalybės, bet klausimas -  ar verta ? Visgi, Neill Blomkamp, filmo režisierius ir vienas iš scenaristų, sukūrė visiškai kitokį filmą apie ateivius. Visiškai! Čia ateiviai nebėra tik padarai, dominuojantys prieš žmones ir atskrendantys į žemę ją sunaikinti, nes “jiems reikia”. 9-ąjame rajone, ateiviai tėra skudurinės, žmonių valdomos, marijonetės, kurios, iš pažiūros, yra bukos ir neišsilavinusios. Visgi, kas buvo įdomiausia, režisierius jas sukūrė visokeriopai panašias į žmogų.

Kalbant tiek apie ateivių paveikslų sukūrimą, tiek apie pačios įdėjos pateikimą, esminis dalykas, kodėl šis filmas tikrai ir neabejotinai išsiskiria iš panašios tematikos filmų, tai natūralumo pojūtis. Žiūrėdamas filmą gali pasimiršti, kad gyveni ne tokiame pasaulyje, kokį piešia filmo kūrėjai, tačiau, kita vertus, galima vargiai suabejoti, jog būtų kitaip. Turiu omeny, jei nusileistų ateiviai, labiausiai tikėtinas variantas, kad viskas vyktų taip, kaip pavaizduojama filme. Viskas iš fantastikos serijos, tačiau štai kaip pasidarbavo režisierius sukurdamas šį neprilygstamą natūralumo pojutį.

Veiksmo ištroškusiems ir prisiekusiems “Transformerių” fanams, filmas gali pasirodyti nuobodokas, nes veiksmas nublanksta antrame plane. Visgi, galiu drąsiai teigti, kad užteko ir jo. Pirmajame plane griežia trilerio ir dramos žanrai, kas kiek keista sci-fi filme. Visgi, keista – nebūtinai blogai. Tik ne šiuo atveju.

Verdiktas: “9-asis Rajonas” – filmas, pasmerktas tapti šių laikų sci-fi žanro klasika. Neabejotikai vienas geriausių filmų apie ateivius, kuriame ne tik meistriškai pateikiama ateivių istorija, bet ir parodomos žmogaus, kaip būtybės, silpnybės. O tai vienas iš tų dalykų filme, kurie verčia susimąstyti apie mus ir  mūsų silpnybes. Tikras desertas rimtesnės fantastikos mėgėjams, bet turėtų patikti ir eiliniam žiūrovui.

Veiksmas vyks tolimoje ateityje. Žmonės keliauja kosmose ir kolonizuoja planetas. Pandoros planetoje žmonių kolonistai sutinka laukinę, bet fiziškai stiprią mėlynos odos ateivių “Navi” civilizaciją. Kadangi žmonės negali kvėpuoti Pandoros atmosferoje, sukuriami, žmonių mintimis valdomi Navi kolnai kurie tyrinėja planetą.

Pagrindinius vaidmenis atlieka Sigourney Weaver (geriausiai žinoma dėl savo vaidmens “Svetimas” kvadriologijoje), neseniai filme “Terminator Salvation” išgarsėjęs Sam Worthington ir Michelle Rodriguez (Greiti ir Įsiutę). Vaidinti taipogi turėjo Michael Biehn (Terminatorius ir Svetimi), bet Cameron’as jį pakeitė nenorėdamas, jog “Įsikūnijimas” būtų perdaug panašus į “Svetimi”.

“Traileris” atrodo neblogai. Veiksmo turėtų pakakti, nes tai, vis dėl to, Cameron’o filmas.  Efektai tikroviški, kaip ir žadėta. Net neįsvaizduoju ar Naviai kurti kompiuteriu ar tai nugrimuoti žmonės, bet atrodo truputėli keistai (neįprasta matyti mėlyną humanoidą). “Įsikūnijimas” nufilmuotas naujomis 3d technologijomis.

Cameron’as buvo apkaltintas plagijavimu, nes “Avatar” scenarijus ir vaizdai labai primena animacinį filmą “Delgo”, bet tai mažai tikėtina, nes originalusis “Įsikūnijimo” scenarijus internete sklandė nuo 2000tūjų. Neoficialiais duomenimis, filmo biudžetas siekia 237 milijonus dolerių, tai iškeltų jį į ketvirtą brangiausiai kainavusių filmų dešimtuko vietą.“Įsikūnijimas” bus išleistas šių metų Gruodį. Projektas labai ambicingas. Įdomu ar Cameron’as sugebės vėl visus nustebinti.

“The War of the Worlds”

Rėjus Ferjeris (Tom Cruise) – eilinis vyrukas gyvenantis Niudžersyje. Išsiskyręs, dirba uoste, savaitgalį pasi jį atvažiuoja vaikai. Per vieną tokį savaitgalį kai kurios pasaulio vietos, tarp jų ir Niudžersis patiria elektromagnetinį pulsą, kuris sugadina visus elektrinius ir mechaninius prietaisus, o iš po žemių išlenda milžiniški trikojai robotai ir pradeda viską griauti. Rėjus, jo dukra Reičel (Dakota Fanning) ir sūnus Robis(Justin Chatwin) sprunka į Bostoną. Įvykių vieta pakeista iš XIX amžiaus Anglijos į dabartinę Ameriką. Kai kuriuos tai piktina, bet nemanau, jog tai didelė bėda, be to, jei filmas būtų vykęs senovėje, būtų mažiau patrauklus dabartinei Amerikietiškai auditorijai.

Spec. efektai atrodo išties įspūdingai. Milžiniški robotai ir sprogimai užgniaužia kvapą, bet nesitikėkite, jog filmas bus apie žmonių ir ateivių kovą. Neparodoma ką planuoja kariuomenė, ką žada daryti JAV prezidentas, ką mano mokslininkai ir apie ateivių kėtinimus vos vos užsiminama. Viso filmo esmė – žmonių kova už išgyvenimą. Ypač įstrigo scena, kai žmonės pradėjo tarpusavyje kovoti dėl vienintelės veikiančios mašinos. Vienintelis įdomus veikėjas – Rėjus. Jis eilinis vyrukas bandantis išgyventi pasaulio pabaigą ir išgelbėti savo vaikus. Jo elgesys labai naturalus ir T. Cruise’o vaidyba šiame filme puikiai tiko ir Rėjus – vienintelis veikėjas kuriam žiūrovas gali jausti šiokią tokią simpatiją, nes kiti du veikėjai tiesiog erzina. Dakota Fanning tiesiog šaukia, cypia, verkia ir visais kitais įmanomais būdais gadina žiūrovo nervus bei klausą. Logiškai pagalvojus, gal dešimtmetis vaikas pasaulio pabaigos metu taip ir elgtusi, t.y. klyktu kaip liepsnojanti šimpanzė, bet ar būtina tai rodyti kas 20 minučių. Užtektų tai parodyti ir vieną kartą, jog žiūrovai suprastu, kad ji bijo. Robis – stereotipiškas “išlepintas Amerikietiškas paauglys”. Neklauso tėvų, elgiasi priešingai nei liepta, nesimoko, atsikalbinėja ir t.t. Prastas veikėjas ir tiek.

Kaip jau minėjau, spec. efektai gražūs, o garsas puiks (aišku išskyrus Dakotos Fanning klykimą). Pabaiga jus turėtų nustebinti, nebent esate skaitę knygą. Tai tikrai kažkas neįprasto, nors daug kam tai atrodo nelogiška (neatskleisiu kodėl, nes tada tektų išduoti pabaigą, bet pamatysite patys). Nežinau kodėl, bet daug kam šis filmas neaptinka. Dažniausiai pateikiami argumentai: jau minėtas Dakotos Fanning klyksmas ir tai, jog Tom’as Cruis’as išpažįsta Scientologiją. Gaila, jei žiūrovai nurašo tikrai įdomų filmą dėl aktoriaus religinių pažiūrų.

Verdiktas: Puikus tempas ir pertraukos tarp veiksmo scenų ir dialogo, gražūs efektai ir įdomi istorija. Keli erzinantys veikėjai to nesugadina.

Filmas prasideda su milžiniško ledkalnio atskilimu nuo Arkties ledyno. Iškart matoma Emmerich’ui būdingas, tolimas, kompiuteriu sukurtas, didelio masto katastrofos kadras. Ši reginį seka Jungtinių Tautų konferencija Indijoje, kur mokslininkas Džekas Holas (Dennis Quaid), bando įspėti pasaulio lyderius dėl globalinio atšilimo spartėjimo ir kylančios grėsmės, bet juo, kaip jau įprasta Emmerich’o filmuose, niekas netiki. Džeko sūnus Semas (Jake Gyllenhaal) išvyksta į Niujorką dalyvauti moksleivių olimpiadoje. Tuo tarpu visą pasaulį užplūsta gamtiniai kataklizmai. Šiaurėje siaučia pūgos, pietuose tvanai ir uraganai. Los Andželą sugriauna tornadas, o Niujorkas užlietas potvynio ir sukaustytas lede (Emmerich’as jau trečią kartą griauna Niujorką). Semas, kartu su grupele išsigelbėjusių, pasislepia Niujorko bibliotekoje ir, susisiekę su Džeku, paprašo pagalbos. Džekas susiruošia gelbėti sūnų.

Jums tikriausiai keista, kad globalinis atšilimas pavertė Niujorką ledu. Skamba paradoksiškai, bet filme viskas paaiškinta. Pasirodo, kad globalinis atšilimas pradėjo tirpdyti Arkties ledynus, kurių vanduo sutrikdė vandenynų balansą ir sustabdė šiltąją Golfo srovę, kuri šildo šiaurės pusrutulį. Nesu ekspertas, bet skamba įtikinamai. Aišku juokinga, kad šaltis toks stiprus, jog sugeba užšaldyti skrendančio malūnsparnio kurą ir variklį, bet pilotai suledėja tik pradarę langą, arba toks pat šaltis vejasi filmo herojus koridoriumi, o jie šaltį sustabdo paprastomis durimis ir ugnimi židinyje. Aišku tokias smulkmenas galima praleisti pro akis, bet, mano nuomone, tai gadina atmosferą.

Vaidyba neįspūdinga, bet ir ne bloga. Veikėjai paviršutiniški ir stereotipiški. Džekas – geras tėvas ir puikus mokslininkas, pasiryžęs padaryti bet ką dėl draugų ir artimųjų. Viceprezidentas filme tik tam, kad Džekui priešatarautų. Spec. efektai tikrai gražūs. Tornadai Los Andžele ir lede sukaustytas Niujorkas užgniaužia kvapą.

Verdiktas: “Diena Po Rytojaus” – gal ir lėkštas, bet lengvas ir smagus, “Emmerich’o stiliaus” filmas, bandantis įspėti apie planetos niokojimo galimus padarinius.

Filmo istoriją nupasakoti išversiu trumpą tekstą, kuris parodomas tik prasidėjus filmui. “21 amžiaus pradžioje, TYRELL korporacija perėjo į kitą robotų evoliucijos – NEXUS – fazę. NEXUS fazės robotai iš esmės identiški žmonėm, dar žinomi kaip Replicant’ai. NEXUS 6 Replicant’ai buvo pranašesni jėga ir ištverme, bei mažiausiai lygus protu genetiniam inžinieriams, kurie juos sukūrė. Replican’tai buvo naudojami kaip vergai, kitoms planėtoms tirinėti ir kolonizuoti. Po žiauraus NEXUS 6 kovotojų būrio maišto kolonijoje, Replicant’ai buvo paskelbti nelegaliais žemėje – jiems buvo paskirta mirties bausmė. Specialusis policijos būrys – Bėgikai Ašmenimis(Blade Runners) – gavo įsakymą nušauti visus Replicant’us, tik juos pamatę.

Pirmoji mintis po filmo – nuo kada veiksmo filme nėra veiksmo ? Liūdna, kai nesiseka pažiūrėti būtent tokio filmo kokio aš noriu. Tiek to, tas veiksmo nebūvimas filmui nepakenkė, tiksliau jo buvo, bet ne tiek daug, kad filmą galėtume vadinti veiksmo filmu.

Visų pirmiausia ką noriu pasakyti – filmas tikrai nėra reginys akims. 1982 metai, spec. efektų praktiškai nebuvo. Tiesa, filmas sukurtas 1982, o veiksmas vyko apie 2019 metus. Šiaip tikrai įdomu stebėti kaip R.Scott’as prieš 27 metus įsivaizdavo mūsų netolimą ateitį ir galima tik ironiškai šyptelti, nuspėjant, kad per 10 metų vargiai pasieksim režisieriaus viziją.

Pati filmo atmosfera sukuriama niūri ir tamsi. Visas filmo veiksmas vyko naktį, o kaip leido suprasti pats filmas, dienos žemėje būti ir negalėjo. Ir ta sukuriama atmosfera buvo tokia savotiška: vienam ji gali trukdyti grožėtis filmu, o kitas, įsijautęs į filmą, tik padėkos režisieriui už tokį sprendimą.

Filme vaidina Harrison Ford‘as ir smagu stebėti kaip aktorius vaidina būdamas, kone, savo jėgų žydėjime. Ir suvaidino aktorius tikrai puikiai, tačiau jo personažas… Na, tarkim, jis toks savotiškas. Sunku nupasakoti, tą jo sukurtą charakterį reikėtų pamatyt ir įvertinti patiems.

Pats filmas pateikiamas ganėtinai metaforiškai ir, kad suprastum vienos ar kitos scenos esmę, turi gerokai įsigilinti į filmą. Tačiau jei filmas tiesiog neįtraukia – jūs vargiai suprasit pačią įdėją, bei filmas tikrai nepasirodys nuostabiu. Kita vertus, tikrai įdomu stebėti filmą, kuris pakeitė fantastikos žanrą, bei neabejotinai padarė įtaką tokiems filmams Terminatorius ar Robotas Policininkas.

Verdiktas: Kaip jau minėjau, filmas nėra iš tų, kuriais galima grožėtis į juos neįsigilinus, nes pats filmas – geras minčių užtaisas smegenims. Filmas kažkiek primeni neseniai matytą “Stebėtojų lygą”, tad jei patiko pastarasis – patiks ir šis.

“Terminatorius: Išsigelbėjimas” – pirmasis Terminatoriaus serijos filmas, nebenaudojantis senosios “Terminatoriaus filmo formulės”, pagal kurią Skynet programa iš ateities atsiunčia terminatorių kuris turi nužudyti Džoną Konorą, o žmonijos pasipriešinimo pajėgos atsiunčia kitą, kuris turi Džoną apsaugoti. Šis filmas vyksta 2018, kai Skynet įvykdė tris milijardus gyvybių nusinešusį žmonijos holokaustą, dar žinomą kaip Teismo Dieną (Judgement Day) ir robotų armija kariauja prieš likusių žmonių pasipriešinimą. Visose ankstesnėse Terminatoriaus dalyse buvo rodoma pora minučių šio karo. Tai buvo karas, kurį daugelis Terminatoriaus fanų norėjo pamatyti nuo pat vaikystės.

Filmas prasideda 2003 su Marcus’o Wright’o (Sam Worthington) egzekucijos scena. Jis pasirašo sutartį, pagal kurią, po mirties, jo kūnas atiteks Cyberdine Systems kompanijai. Jis atsibunda 2018 metais, kai Skynet užvaldė didžiąją dalį pasaulio. Klaidžiodamas po branduolinio karo nuniokotas Los Andželo gatves jis sutinka jauną Kailą Risą (Anton Yelchin) – būsimą Džono Konoro tėvą, kurį vėliau pagrobia Skynet’as. Džonas Konoras (Christian Bale) sužino kas nutiko jo būsimam tėvui ir nusprendžia jį išgelbėti. Tuo metu, Pasipriešinimas sužino, kad specifinis radijo bangų signalas gali išjungti Skynet’ą.

Nors C. Bale’o vaidyba neįspūdinga, jo veikėjas nerodo daug emocijų (šiek tik ironiška), S. Worthington’o ir A.Yelchin’o vaidyba ir veikėjai kiek įdomesni. Generolas Ashdown’as (M. Ironside) – pasipriešinimo vadas ir Kate Connor (Bryce Dallas Howard) – Džono Konoro žmona ekrane labai neilgai.

Filmo atmosfera išties įtikinanti. Post-apokaliptinis Kalifornijos peizažas primenantis “Mad Max”, Los Andželo griuvėsiai ir Skynet bazė atrodo puikiai.  Milžiniško “Harvester” roboto ataka ir sprogimai užgniaužia kvapą. T-600 Terminatoriai grėsmingi, bet šiek tiek kvailoki. Jie atrodo daug geriau nei tas plastmasinis T-X is trečiosios dalies. Spec. efektai išties gražūs ir tai nenuostabu prisiminus, kad filmo biudžetas net 200 mln. dolerių.

Skaičiau, kad filmo scenarijus buvo perrašytas tris kartus. C. Bale’o prašymu buvo praplėstas Džono Konoro vaidmuo , o scenarijui patekus į internetą, buvo visiškai pakeista filmo pabaiga ir tai matosi. Pabaiga – pati silpniausia šio filmo dalis.

Pati didžiausia filmo bėda – kvailos, logikai prieštaraujančios, klaidos. Kodėl mototerminatoriai pritaikyti žmogaus važiavimui? Kodėl visąoje Skynet bazėje tik pora terminatorių? Kodėl apsauginės Skynet durys su peiliu nuimamais apsauginiais skydeliais ir perprogramuojamos vienu mygtuko paspaudimu? Tokių juokingų klaidų yra be galo daug ir tai tiesiog gadina filmą.

Verdiktas: “Terminatorius: Išsigelbėjimas” – smagus, kupinas veiksmo filmas, bet veikėjai ir pats scenarijus paviršutiniški. Nors šį filmą pažiūrėti ir įdomu, manau,kad tikras “Terminatorius” turėtų būti geresnis.