Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.

Kitas įdomus dalykas – filmo pavadinimas. Clockwork, šiuo atveju, reiškia žmogų, kuris prieš savo valią nebegali rinktis tarp gero ir blogo ir visuomet renkasi gerą, o Orange, tikriausiai kilęs iš žodžiu “Ourange”, kuris reiškia žmogų. Žinoma, iššifravau ne pats, tačiau manau, jog tai, ką išverčiau – yra tiesa.

Pati istorija tokia: jaunas sadistas Alexas naktimis šėlsta kankindamas ir prievartaudamas nieko dėtus žmones ir galiausiai atsiduria kalėjime. Britų valdžia pasiūlo Aleksui laisvę, mainais už savaitę praleistą ligoninėje, testuojant revoliucinę, kalinių perauklėjimo programą.

Ir klausimas pamąstymui, kurį, beje, iškelė ir pats filmas – ar, visgi, įmanoma pakeisti žmogaus prigimtų ? Kas atsitiktų jei tai būtų atlikta su žmogumi, kaip atskiru individu ? Iš esmės, šis filmas ne tik iškelia, bet ir bando atsakyti į šiuos klausimus, taip pat pirmajame plane iškeldamas tuometinės Britanijos jaunimo problemas.

Tikrai nenustebčiau, jei atsirastų tokių, kurie sakytų, jog šis filmas pervertintas, jei atsirastų tokių, kurie šio filmo nesuprato ir niekintų. Nenustebčiau ir tuo atveju, jei atsirastų ir tokių, kurie šį filmą laikys kino, kaip meno šakos, etalonu. Visa tai įmanoma, nes filmas yra toks savitas ir originalus, kad iš jo, kaip ir iš Biblijos, kiekvienas gali pasiimti tai, ko jam reikia. Sunkiai prilygstamas filmas, vertas visų savo liaupsių ir apdovanojimų.

Kalbant apie apdovanojimus, filmas nenusinešė kažkių tai ypatingų ar ypatingai daug apdovanojimų. 4 nominacijos Oskarui ir dar 3 Auksiniam Gaubliui. Žinoma, tiek vienam, tiek kitam trofėjui, buvo nominuotas Stanley Kubrick’as, už geriausią režisurą, geriausią scenarijų, geriausią filmą… Tik nusistebėjau, kodėl filmas nenusinešė visų apdovanojimų. Kita vertus, tas amžius, kada buvo pastatytas šis filmas(1971) yra tas laikotarpis, kurį galima prilyginti kino aukso amžiui, kas, savo ruoštu, sako, jog konkurencija buvo didesnė nei šiądien. Turiu omeny kokybę, ne kiekybę.

Verdiktas: Neeilinis, neeilinio režisieriaus filmas, turintis kažką tokio, kas verčia jį žiūrėti ne vieną kartą, net ir nepamėgus jo ir pirmo karto. Turintis kažką tokio, kas tikrai veikia žiūrovą psichologiškai. Vienas geriausių, ne tik S. Kubric’o filmų, bet ir viena įsimintiniausių dramų apskritai.

Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:

Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…

Jei manęs paklaustų kas labiausiai įsiminė filme, pirmiausia į galvą šauna 2 dalykai – filmo istorija ir personažai. Pastarieji buvo tokie įsimintini, kad vargiai juos pamirščiau net ir norėdamas. Jean Reno sukurė ko gero įsimintiniausio žudiko personažą kino istorijoje. Turiu omeny, tiek, kiek man teko matyt. Asmeniškai. Ne apskritai. Iš pažiūros paprastas ir nuoširdus vyriškis, užsiiminėja “valymu”. Keista, bet beprotiškai įdomu. Dar visai jauna, Natalie Portman, pirmąjame savo vaidmenyje taip pat sukūrė personažą, kurį sunku pamiršti. Aš visuomet pamirštu herojų vardus po filmo ir tik labai išimtinais atvejais sugebu juos įsiminti. Nesistengiu, tačiau taip gaunasi. Tai Matilda(N. Portman) – vardas personažo, kurį galiu prirašyti į trumpą sąrašą herojų, kuriuos pamenu. Šiame sąraše puikuojasi Tony Stark’as iš “Iron Man” ir… Hm, keista, dabar, šią minutę, nieko daugiau nebepamenu, bet tikrai žinau, kad šiame sąrašiuke yra ir dar ne vienas personažas. Be to, būtų kvaila nepaminėti G. Oldman’o personažo unikalumą ir siejamą įtampą filmo metu.

Toliau apie scenarijų. Ne, neišsigąskit, jau po truputį mokausi nebeatpasakoti visko iš eilės, tad taip pabandysiu nedaryt ir šį syk. Nesusiklaidinkit kaip tai padariau aš – filmas nepasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų nuotykius. Filmas pasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų tarpusavio santykius, kas ir yra pagrindinis filmo kabliukas. Bet išties labai sunku Leon’ą, Jean Reno personažą, vadinti žudiku. Ne todėl, kad jis nežudė, o todėl, kad jam ta etiketė tiesiog nelimpa. Galit ir patys suprast, kad veiksmo filme mažokai – dominuoja dramos ir trilerio žanrai. Filmas tikrai turėtų patikti ir vieno ir kito žanro mėgėjams.

Trečias dalykas, kuris nešovė į galvą taip greitai, tačiau šovė kiek vėliau – vaidyba. Vienas iš tų filmų, kuriuose apie vaidybą galima pasakyti šį tą daugiau nei “nežinau, gal ir gerai…”. Kiek teko matyti, iš savo patirties galiu teigti, jog Jean Reno suvaidino geriausiai per savo karjerą. Sakau iš to kiek mačiau ir kiek pamenu. Bet kokiu atveju, žiūrovas vaidyba tikrai liks patenkintas. Neabejotinai.

Filmui įpusėjus, maniau, jog jis bus vienas iš tų, kuriuos IMDB vartotojai smarkiai pervertina. 8,6/10 – ne juokas. Tačiau žiūrėjau iki pabaigos ne todėl, kad buvo gaila išjungti, bet todėl, kad jutau tą filmo šarmą, kuris neleido net pagalvoti apie filmo išjungimą. Ir visgi, pažiūrėjus filmą iki pabaigos galiu drąsiai patvirtinti, kad sutinku su šiuo IMDB įvertinimu.

Verdiktas: Ne eilinis kriminalinis trileris. Arba kriminalinė drama. Filmas patiks ir vieno ir kito žanro mėgėjams. Labai įsimintini personažai, ne tradiciškas ir nenuvalkiotas scenarijus bei nuostabi Žano Reno vaidyba – visi šie dalykai kelia filmą iki aukštumų.

Visų pirmiausia, filmas pastatytas ne holivude. Ir net ne Amerikoje, o gan toli nuo jos, bet arti mūsų. Filmą pastatė netolimi mūsų kaimynai estai. Ir dėl šio fakto filmo kokybė nė kiek nenukentėjo, anaiptol, drįsčiau abejoti ar kas nors galėjo filmo įdėją įgyvendinti geriau.

Visų antra, filmas pastatytas remiantis labai jau gyvenimiška(bent jau iš moksleivių pusės) įdėja. Patyčios ir smurtas – štai apie ką šis filmas.

Filmo istorija sukasi apie vieną klasę, kurioje mokosi Josepas – klasės moksliukas, nuolat kenčiantis klasės draugų patyčias, smurtą bei neapykantos proveržius. Klasiokai be jokio gailesčio tyčiojasi iš Josepo visais įmanomais ir kasdien vis žiauresniais būdais. Tačiau vienas iš klasės draugų, nepripažinęs tokio elgesio, pradeda Josepą ginti ir pats palaipsniui tampa klasės sadizmo objektu.

Filmas galbūt ir nebūtų toks išskirtinis, tačiau jame tos išdaigos ar patyčios pateikiamos daug žiauriau, su aštriu neapykantos ir sadizmo prieskoniu. Pats filmas sukuria tokį natūralumo jausmą, kokio senokai nejaučiau. Žiūri filmą ir matai, kad visa ta aplinka ir tas mokyklos gyvenimas, nors ir ne visai toks, tačiau labai jau pažįstamas.

Filmas trunka beveik 2 valandas, tačiau nie kiek neprailgsta. Anaiptol, filmas prabėga labai greit, o bežiūrint jį net nebuvo kilusi mintis pasižiūrėti kiek laiko liko iki jo pabaigos. Prikaustantis filmas, kuris tiesiog priverčia spėlioti kas bus toliau.

Žiūrint filmą kyla begalės emocijų, nuo gailesčio iki neapykantos. Tiesa sakant, nežinau tokio filmo, per kurį būčiau taip norėjęs, jog tuos smurtautuojus kas nors gerai pamokytų. Ta neapykanta jiems tiesiog virte virė viso filmo metu.

Nekomentuosiu nei aktorių, nei operatorių ar režisierių darbo, svarbiausias ir esminis dalykas, kad jokia filmo kūrėjų grandis nesugadino nei pačio filmo, nei jo atmosferos. Ir nors filmo žanras – drama, bei veiksmo jame tikrai nėra daug, jis turėtų patikti net ir veiksmo fanatikams. Kita vertus, filmo pabaiga atperka bet kokį veiksmo stygių.

Verdiktas: Filmą tikrai įtraukiu į savo, jei ne geriausių tai labai gerų filmų sąrašą. Filmo nerekomenduočiau žiūrėti labai silpnų nervų žiūrovams, tačiau, manau, kad kiekvienas moksleivis turėtų jį pamatyti bei įvertinti.

O istorija sako, jog apie 1990-uosius metus, jaunas, 20 metų vaikinukas, Christopher McCandless, pabaigęs mokyklą ir prisiskaitęs Tolstojaus ir M.Tveno knygų, nusprendžia, kad materealusis pasaulis – ne jam. Paaukojęs tėvų, koledžui skirtus pinigus labdarai, jis keliauja po Ameriką be pinigų, po truputėlį bandydamas įgyvendinti savo svajonę – nukeliauti į Aliaską ir ten praleisti visą savo likusį gyvenimą.

Filmo režisierius, Sean Penn, 10 metų įkalbinėjo vaikino tėvus, kad šie leistų statyti filmą apie jų sūnų. Galiausiai, tėvai sutiko ir visaip kaip tik galėjo, režisieriui padėjo statyti šį filmą.

“Into the Wild“(lietuviškai tąriasi baisiai keistai) – vienas iš tų retų filmų, kuriuos geriausia(ir patartina) žiūrėti vieniems, niekeno netrukdomėms, nes filmui suprasti ir į jį įsijausti reikia visiško atsipalaidavimo.

Labiausiai filme žavėjo kompozicija. Ji tiesiog užburianti. Tiesa sakant, jokio panašaus garso takelio girdėti neteko. Klausydamas tai ką siulo filmas, kartkartėmis pats nejučiomis visa galva pasineri į tą filmo harmoniją. Trumpai tariant – garso takelis išties kilsteli filmą aukštyn.

Dar labai įstrigo ir žavėjo nuostabi aktorių vaidyba. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, Emile Hirsch, su savo užduotimi susidorojo kuo puikiausiai. Jis ganėtinai meistriškai perteikė tą neįprastą naturalumą, kuris lydėjo jį viso filmo metu. Žodžiu, tiek pagrindinių, tiek ir antraplanių aktorių vaidybą buvo mažų mažiausiai puiki. Taip pat verta paminėti, kad filmo režisierius, beje ir aktorius, pats norėjo užimti pagrindinio vaidmens vietą, tačiau negalėjo to padaryti dėl savo amžiaus.

Net jei filme ir nerasti to kabliuko, kuris jus įtrauktų į filmą ar nerasite nieko tokio kas jus sužavėtų – visuomet galėsite grožėtis filme pateikiama gamtos harmonija. Daugiau ar mažiau, bet ji išties ramina ir atpalaiduoja.

Labai svarbu kaip smarkiai filmas jus įtrauks į savo įstoriją. Jei jūs rasit tą filmo kabliuką ir visa galva pasinersit į filmą – jis tikrai jus sužavės, tačiau jei to kabliuko nerasit, tai pasirodys kone nuobodžiausias filmas kokį esat matę. Nes filmas tikrai yra, kone, “lėčiausias” ir labiausiai prailgęs filmą kokį tik esu matęs. Filmas trunka apie 2 su puse valandos, tačiau žiūrint jį laikas prailgsta ir išsitempia iki 4 valandų. Vieniems tai patiks – kitiems ne. Ir nors filmas manęs neįtraukė taip kaip norėtųsi, bei pasirodė nuobodokas – aš jame vistiek atradau tai kas man patiko ir vertė pažvelgti į viską kiek kitokiu, ne vartotojiško žmogaus žvilgsniu.

Verdiktas: “Into the Wild” – filmas, garantuojantis minčių užtaisą bent kelioms dienoms. Nors filmas tikrai “hipiškas”, labai lėtas ir ganėtinai nuobodus, tačiau dramų mėgėjai filmą vienaip ar kitaip tikrai įvertins.

1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).

Panašumų į “Forrest Gump” išties daug. Bendžaminas, kaip ir Forestas, gimsta neįgalus, įsimyli būdamas vaikas, iškeliauja į karą , ir patiria įvairiausių nuotykių. Dėl šių ir dar daugelio panašumų, filmas susilaukė daug žiūrovų kritikos, bet “Keista Bendžamino Batono istorija” ir “Forestas Gampas” turi vieną esminį skirtumą. Foresto Gampo istorija gan linksma ir pasakojama su nemaža doze humoro, o “Keista Bendžamino Batono istorija” išlieka rimtas nuo pradžios iki galo.

David’as Fincher’is laikomas vienu geriausių šių dienų režisierų. Jo filmai “Fight Club” ir “Se7en” puikuojasi geriausių kada nors sukurtų filmų sąrašuose ir, manau, kad, jie to verti. Brado Pitt’o vaidyba nebloga ( visgi buvo nuominuota Oskarui), bet Cate Blanchett nestebina. Antraplanių aktorių vaidyba gan gera. Benžamino globėja Queenie (Taraji P. Henson) taipogi buvo nominuota Oskarui. Vienas dalykas kuris įstrigo atmintyje, tai šešiametis Bendžaminas. Jis atrodė lyg kompiuteriu kurtas Gollumas iš “Žiedų Valdovo”. Filmas taipogi pasirodė per ilgas.

Manau, kad stipriausia filmo dalis – pirmoji valanda. Aštuoniasdešimtmečio išvaizdos vaiko bandymas pritapti visuomenėje buvo man dar nematyta idėja. Tokia neįprasta istorija sukelia daug minčių, šiek tiek graudina. Filmas pradeda prastėti kai vairą perima suaugę Brad’as Pitt’as ir Cate Blanchett. Filmo mintis tampa nebe akivaizdi, o tiesiog kartojama kas 15 minučių (jos atskleisti nenoriu). Nežinau kodėl režisierius pasirinko tokį būdą jai išreikšti. Negi jis mano, kad šiuolaikinis žiūrovas visiškai bukas? Gal jis tiesiog norėjo, kad filmą suprastų platesnė auditorija? Vienaip ar kitaip, man šis sprendimas nepatiko.

Verdiktas: Ar šis filmas prilygsta ankstesniems Fincher’o šedevrams? Nedrįstu lyginti, bet filmas neįprastas, verčiantis šiek tiek susimąstyti ir tikrai įdomus.

Skirtingai nei panašiuose kariniuose filmuose, šiame istorija sukasi apie Išminuotojų būrį, į kurį patenka patyręs ir bebaimis išminuotojas, spjaunantis mirčiai į akis. Kažkiek banaloka, bet šio kario charakteris pateiktas ganėtinai įdomiai.

Filmo scenarijus turėjo tiesiog puikiais galimybės sukurti veiksmo ir spec. efektų filmą, tačiau režisierius pasirinko kiek kitokį filmo pateikimo būdą. Užuot sukuręs veiksmo filmą, jis sukūrė ganėtinai įtemptą trilerį su šiek tiek dramos prieskonio. Ar režisierius apsiriko pastatydamas būtent tokį filmą – skonio reikalas.

Filmo pradžia buvo išties įdomi ir įtraukianti, tačiau filmui įsibėgėjant, jį žiūrėti darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau. Sutapimas ar ne, bet istorijai rutuliuojantis į priekį, filme vis daugėjo dramos, kas prailgino filmą. Žinoma, jei jau režisierius pasirinko tokį filmo pateikimo būdą – tebunie, tiesiog ta drama filme buvo pateikta ganėtinai neįdomiai ir nuobodžiai. Bet paskutinės 20 minučių filmo buvo gaivaus oro pliūpsnis, kuris vėl atgaivino norą žiūrėti filmą.

Gerą įspūdį paliko tas Amerikos karių gyvenimo Irake pateikimas. Parodydamas kaip ir ką reikia daryti, bei kaip ir ką daro išminuotojai Irake, kokios sąlygomis jie gyvena, kokį psichologinį spaudimą patiria ir kaip sunku jį ištverti.

Tiesa, filme kliuvo tai, jog jame daug nerealių, kartais net fantastiką primenančių, scenų. Gal kiek per smarkiai pasakyta, tiesiog pagrindinis filmo veikėjas elgėsi taip nerealiai, jog jos kitas normalus žmogus ar karys taip nepasielgtų. Nors jei reikėtų keisti šį pagrindinio veikėjo bruožą – filmas prarastų daly žavesio, nes į filmą daug įdomumo ir savotiškos intrigos įnešė būtent įdomus pagrindinis personažas.

Verdiktas: Ganėtinai įtemptas karinis trileris, kuriame apstu dramos, tačiau visiškai nėra veiksmo. Nors filme yra įdomiai pateikta istorija, dar nematytos ir negirdėtos išminuotojų operacijos, bei įdomūs personažai, tačiau drama filmą tiesiog  daro nuobodų.