Tag-Archive for » Dramos «
Stanley Kubrick – režisierius, sukūręs tokius filmus kaip The Shining, Full Metal Jacket ar 2001: A Space Odyssey. Šį kart, teko pažiūrėti dar vieną jo šedevrą, ko gero geriausią jo kūrinį – “A Clockwork Orange“. Tiesa, negalėjau rasti kaip šis filmas vadinasi lietuviškai, tad naudosiu tik anglišką jo pavadinimą.
Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.
Leonas – ne Amerikoje sukurtas, dar 1994-aisiais pastatytas prancūzų režisieriaus L. Besson’o filmas yra tapęs klasika. Vieni jį prisimena kaip įtemptą trilerį, kiti kaip įdomią dramą, treti kaip savotiškos romantikos filmą… Esmė ta, kad visai tai filme yra, daugiau ar mažiau. Apskritai, manyčiau, kad “Leonas” – geriausias L. Besson’o darbas. O prie to, būtų galima pridurti, kad režisierius yra pastatęs tokius filmus kaip Nikita, The Fifth Element, prodiusavęs Taxi, Transporter, Revolver ir daugelį kitų. Sąrašas išties ilgas ir įspūdingas.
Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:
Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…
Ir dar vienas, tikrais įvykiais paremtas filmas. Tik šį kart tai sužinojau jau filmui prasidėjus, o ne prieš jį pažiūrint. Tiesa, “Klasė” turi keletą esminių skirtumų, jei filmą lyginsim su prieš tai mano matytais tikrais įvykiais paremtais filmais.
Visų pirmiausia, filmas pastatytas ne holivude. Ir net ne Amerikoje, o gan toli nuo jos, bet arti mūsų. Filmą pastatė netolimi mūsų kaimynai estai. Ir dėl šio fakto filmo kokybė nė kiek nenukentėjo, anaiptol, drįsčiau abejoti ar kas nors galėjo filmo įdėją įgyvendinti geriau.
Visų antra, filmas pastatytas remiantis labai jau gyvenimiška(bent jau iš moksleivių pusės) įdėja. Patyčios ir smurtas – štai apie ką šis filmas.
Filmo istorija sukasi apie vieną klasę, kurioje mokosi Josepas – klasės moksliukas, nuolat kenčiantis klasės draugų patyčias, smurtą bei neapykantos proveržius. Klasiokai be jokio gailesčio tyčiojasi iš Josepo visais įmanomais ir kasdien vis žiauresniais būdais.
“Atgal į gamtą” – dar vienas tikrais įvykiais paremtas holivudinis filmas. Tiesa, ši istorija tikrai savotiška ir, drįsčiau teigti, kad kažkiek… Na, tarkim aš tikrai nesielgčiau taip, kaip pasakojama šioje istorijoje.
O istorija sako, jog apie 1990-uosius metus, jaunas, 20 metų vaikinukas, Christopher McCandless, pabaigęs mokyklą ir prisiskaitęs Tolstojaus ir M.Tveno knygų, nusprendžia, kad materealusis pasaulis – ne jam. Paaukojęs tėvų, koledžui skirtus pinigus labdarai, jis keliauja po Ameriką be pinigų, po truputėlį bandydamas įgyvendinti savo svajonę – nukeliauti į Aliaską ir ten praleisti visą savo likusį gyvenimą.
Filmo režisierius, Sean Penn, 10 metų įkalbinėjo vaikino tėvus, kad šie leistų statyti filmą apie jų sūnų. Galiausiai, tėvai sutiko ir visaip kaip tik galėjo, režisieriui padėjo statyti šį filmą.
Senėjimas ir mirtis – vienos didžiausių žmogaus baimių. Tai natūralus ir neišvengiamas procesas vykstantis visuose gyvuose organizmuose, bet įsvaizduokite tokį žmogų kuris nesensta, o kasmet tampa vis jaunesnis. Štai apie ką pasakoja David’as Fincher’is šioje F. Scott Fitzgerald’o sukurtos istorijos adaptacijoje.
1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).
Jau senokai teko matyti karinį filmą, tad nusprendžiau atgaivinti savo mirusį žanrą, pažiūrėdamas “Išminuotojų būrys“. Filmas nenuvylė, bet paliko dviprasmišką įspūdį.
Skirtingai nei panašiuose kariniuose filmuose, šiame istorija sukasi apie Išminuotojų būrį, į kurį patenka patyręs ir bebaimis išminuotojas, spjaunantis mirčiai į akis. Kažkiek banaloka, bet šio kario charakteris pateiktas ganėtinai įdomiai.
Filmo scenarijus turėjo tiesiog puikiais galimybės sukurti veiksmo ir spec. efektų filmą, tačiau režisierius pasirinko kiek kitokį filmo pateikimo būdą. Užuot sukuręs veiksmo filmą, jis sukūrė ganėtinai įtemptą trilerį su šiek tiek dramos prieskonio. Ar režisierius apsiriko pastatydamas būtent tokį filmą – skonio reikalas.
Filmo pradžia buvo išties įdomi ir įtraukianti, tačiau filmui įsibėgėjant, jį žiūrėti darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau.
Komentarai