Tag-Archive for » Drama «
Jau teko mintėti, jog Denzel Washington – vienas mano mėgstamesnių aktorių, kuriam labai simpatizuoju. Viskas prasidėjo būtent nuo “Išbandymų dienos“, kuomet prieš keletą metų, pirmą kartą pamačiau šį filmą. Ir neveltui D. Washingtonas gavo Oskarą už geriausią 2001 metų pagrindinio aktoriaus vaidmenį.
Jake(Ethan Hawke), pirmą dieną savo naujame darbe – narkotikų departamente, susitinka su savo bosu Alonzo(Denzel Washington). Visiškai skirtingų pažiūrų tiek į gyvenimą, tiek ir į darbą žmonės, turi dirbti tą patį darbą, šalia vienas kito… Įdomu ir tai, jog visas filmo veiksmas vyksta vieną ir tą pačią išbandymų dieną, ką, dalinai, leidžia suprasti ir filmo pavadinimas.
Kalbant apie veikėjus, įdomiausias iš jų – Alonzo. Kurio charakteris esti kažkur tarp šalto bejausmio, gatvės taisyklėmis besivadovaujančio padugnės ir tarp inteleaktualaus, puikią įžvalgą turinčio policininko. E. Hawkes personažas Jake nėra toks įdomus, tačiau visapusiškai papildo Alonzo ir padeda jam atsiskleisti.
“Kinų kvartalas” – dar 1974 metais, Roman Polanski, sukurtas filmas, laimėjęs Oskarą už geriausią scenarijų, bei nominuotas dar 10 šios ceremonijos kategorijų. Be abejo, pagrindinė filmo žvaigždė – Jack Nicholson. Šį kart, Nicholsono vaidyba didesnį įspūdį paliko ne todėl, kad aktorius nuostabiai ir sunkiai prilygstamai suvaidino, o todėl, kad Nicholson’as, kaip aktorius, tiesiog nepriekaištingai tiko savo personažui. Arba personažas tiko aktoriui.
Ir nors filmo žanras – trileris, aš, asmeniškai, jį labiau priskirčiau prie kriminalinės dramos žanro. Visgi filmas yra gan lėtas, tačiau to išsigąsti nereikėtų, nes Roman Polanski pasidarbavo kaip reikiant, kurdamas filmo intrigą, kuri dominuoja viso filmo metu ir išlieka iki pat pabaigos.
J. Nicholson’o personažas – J.J. Gittes – privatus detektyvas, padedantis poroms išsiaiškinti ar jų antroji pusė rezga romaną, ar yra neištikima. Ir viskas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis, kai mieste pradeda dėtis keisti dalykai, kuriuos Gittes’ui išsiaiškinti – lyg pareiga.
Mano ekrane šmėžavo ir dar vienas Gus Van Sant’o perliukas – “Pažinti Foresterį“. Sakydamas dar vienas, turėjau omeny ir “Gerasis Vilas Hantingas”. Tiesa, filmas “Pažinti Foresterį” nenusinešė tiek apdovanojimų, neturėjo tokių kino žvaigždžių aktorių komandoje ir neuždirbo tiek pinigų, tačiau filmas vistiek yra išskirtinis ir kitoks. Kaip kiti pasakytų – kone tobulas scenarijinis kinas.
Istorija pasakoja apie jauną ir labai talentingą Džamalą, kuris turi Dievo dovaną rašyti bei žaisti krepšinį. Jis netikėtai pakviečiamas į privačią mokyklą, kurioje galės mokytis už dyką. Jis mano, jog viskas dėl jo gebėjimo rašyti, tačiau direktoriai turi kiek kitokių planų…
Tiesa, filmo režisierius buvo nominuotas Auksiniam Berlyno Lokiui už šį filmą. Neturint omeny režisieriaus, vienintelė didesnė filmo žvaigždė – Šonas Koneris. Jis suvaidino seną rašytoją, gyvenantį keistą, atsiskyrelio gyvenimą. Šonas Koneris išliks Šonu Koneriu – jo vaidyba buvo puiki, tačiau ne tokia puiki, kaip, tarkim, Robino Williams’o filme “Gerasis Vilas Hantingas“, tačiau ja skųstis tikrai negalima.
Scenarijus. Iš pažiūros, Vilas Hantingas yra normalus dvidešimtmetis. Jis standartiškai leidžia laisvalaikį, nieko neišsiskiria iš savo draugų tarpo. Esminis skirtumas tarp Vilo ir jo bendraamžius tas, kad Vilas – genijus. Ir, tikriausiai, viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne profesorius Geroldas…
Palyginimas. “Gerasis Vilas Hantingas” yra vienas iš tų filmų, kuriuose pasakojama vieno žmogaus istorija. Kažką panašaus galime įžvelgti ir filmuose “Forestas Gampas“, “Įdomi Bendžamino Batomo istorija” ir pan. Tačiau vizualiai, filmas labai panašus į “Atgal į Gamtą“. Abu filmai turi esminių skirtumų ir esminių panašumų. Tarkim, filme “Atgal į Gamtą” viskas pateikiama laisvai, pagrindinis veikėjas žino savo tikslą filme, supranta ko nori ir pan, o “Gerasis Vilas Hantingas” – viskas kitaip – pagrindinis veikėjas nors ir žino klausimus į daugumą sudėtingų atsakymų(visgi jis – genijus), tačiau nesugeba atsakyti į elementarius, su juo susijusius klausimus, kas savotiškai intriguoja ir prikausto prie ekrano. Taip pat įdomu stebėti ir Vilo veikėjo charakterio raidą filme.
Režisūra. Režisieriaus kėdėje, amerikiečių režisierius Gus Van Sant. Per savo karjerą buvo nominuotas dviem oskarais – kaip geriausias režisierius filme “Good Will Hunting” ir filme “Milk“, už geriausiai adaptuotą scenarijų. Realiai, filmo scenarijus buvo rašytas trilerio žanrui, tačiau Gus Van Sant pasirinko kiek kitokį variantą ir pastūmė filmą į dramos žanrą.
5 laimėti Oskarai, 4 šio trofėjaus nominacijos, dar 28 laimėjimai ir 7 nominacijos, aukščiausi reitingai įvairiuose filmų vertinimo sistemose ir Jack Nicholson priešakyje – štai kaip atrodo 1975 metų filmas “Skrydis virš gegutės lizdo“.
Tiesa, pasirodė truputį juokinga, jog Jack Nicholson’as į pagrindinio aktoriaus vietą papuolė tik tuomet, kai vaidmens atsisakė kitas aktorius. Kodėl juokinga ? Todėl, kad vargiai įsivaizduoju ką nors geriau suvaidinantį J.Nicholson’o personažą – R.P. McMurphy, kurį ligoninės draugai vadino tiesiog Maku.
Apie vaidybą daug kalbėt net neverta. 2 Oskarai už geriausią vaidybą – J.Nicholson’ui ir Louise Fletcher. Abu pagrindinėse rolėse(leading role). Ir ne veltui daugelis skanduoja, jog tai geriausias Nicholson’o vaidmuo apskritai jo karjeroje. Mano manymu, vaidybą šiame filme galėtume lyginti ir su jo vaidyba “The Shining” filme. Bet kokiu atveju, filme vaidyba – neprilygstamai nuostabi.
Iš pirmo žvilgsnio filmo istorija gan paprasta: McMurphy yra agresyvus, karštakošis ir ūmaus charakterio žmogus, ne vieną naktį praleidęs už grotų. Išėjęs į laisvę, jis dirba fermoje, tačiau jo darbdaviai jį atsiunčia į psichiatrinę ligoninę, kad daktarai išsiaiškintų ar jis yra psichinis ligonis ar perdėtas agresyvumas – tiesiog jo ydingo charakterio bruožas. Ir kaip manote, ar dalinai sveikas ir laisvės ištroškęs, ūmus žmogus, laikysis psichiatrinės ligoninės nustatyto grafiko ? Vargiai… Jis, iškeitęs kalėjimą į psichiatrinę ligoninę, pradeda gaivinti ligonių sąmonę bei ardyti nusistovėjusią ligoninės tvarką.
Ir dar viena drama į mano kolekciją. Tik šį kart ji tokia, kokias aš mėgstu labiausiai – jausminga ir sukrečianti. Prieš žiūrint filmą, vienintelis dalykas, kuris dalinai garantavo, jog filmo kokybė nėra bloga, tai Will Smith. Nei režisierius(Gabriele Muccino), nei scenarijaus autorius(Grant Nieporte) nėra garsūs ir prieš tai nebuvo sukūrę nieko tokio, kas trauktų dėmesį.
Žinoma, pirmiausia man, tikriausiai ir daugeliui kitų kino gerbėjų, iškilo klausimas – kaip Will Smith suvaidins dramoje ?! Taip, jis 2006 metais vaidino biografinėje dramoje The Pursuit of Happyness, bet, kadangi, to filmo nemačiau, tai šis filmas yra pirmasis, kuriame aktorių išvydau kitokiame amplua. Ir trumpai tariant – Will Smith vaidyba nepakartojama ir gerokai timpteli filmo įvertinimą aukštyn.
Jau minėjau, kad ši drama – tikrai jausminga. Bet, visgi, scenarijus gan banalokas. Tačiau į tai per daug dėmesio kreipti nereikėtų, nes šio scenarijaus pateikimas nublankina banalumą. Kitaip tariant, istorija ir filmo įdėja, perteikiama įdomiai ir kiek kitaip.
“Pabėgimas iš Šoušenko” (“The Shawshank Redemption”) yra 1994 metais sukurta, Styveno Kingo istorijos “Rita Hayworth and Shawshank Redemption” adaptacija. Nominuota 7 Oskarams, bet nelaimėjęs nei vieno, dabar “Pabėgimas iš Šoušenko” puikuojasi aukščiausioje populiariausios internetinės filmų duomenų bazės reitingų vietoje. Šis filmas, kaip ir visi sulaukę tokio populiarumo, kenčia nuo nenuilstamų ginčų. Vieni jį liaupsina, kiti jo nekenčia. Visi šie ginčai beprasmiški, bet kaikuriems žmonėms tiesiog sunku priimti kieno nors kito nuomonę ir gaila, nes žmonės įvertindami filmą vienetu tik iš principo, visiškai sugadina reitingų sistemos patikimumą.
Endis Dufreinas (Tim Robbins) - jaunas bankininkas apkaltintas žmonos ir jos meilužio nužudymu. Nors Endis teigia, kad ją norėjo tik pagąsdinti, o nušovė kažkas kitas, visi įkalčiai prieš jį ir jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime su susipažįsta su Redu (Morgan Freemanm), kuriuo vėliau tampa geriausiais draugais, žiauriu ir negailėstingu prižiūrėtoju Kapitonu Hedliu, kalėjimo viršininku Nortonu, kuris mėgsta cituoti Bibliją, bet dėl pinigų pasiryžęs sugriauti kitų gyvenimus ir daugeliu kitų įdomių veikėjų. Vienintelis dalykas palaikantis Endį – viltis. Viltis ištrūkti iš kalėjimo ir pradėti naują gyvenimą. Vilties svarba ir yra pagrindinė šio filmo mintis. Endžio ir Redo požiūriai į viltį skirtingi, bet galiausiai, po daugelio nuotykių, supanašėja.
Tikriausiai niekada nebūčiau pažiūrėjęs išliaupsinto filmo “Saulėlydis“, nes pasiklausęs ir paskaitęs patikimų šaltinių nuomones, nusprendžiau, kad verčiau susilaikysiu ir pažiūrėsiu kažką geresnio. Ir visai tarp kitko, radau kažką panašaus į “Twilight” – filmą “Įsileisk mane“. Romantiška siaubo drama, skamba keistai, bet pasidomėjus, jog kai kurie kino kritikai filmą vertina daug geriau nei “Saulėlydį” – nedvėjojau. Juolab, kad visuomet jaučiau simpatiją ne Amerikoje pastatytiems filmas. Šis – švedų režisieriaus Tomas Alfredson’o.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog filme siaubo nėra. Visas siaubas esti tame, jog filmo įdėja sukasi apie vampyrę. O vampyrai visuomet, daugiau ar mažiau, buvo priskiriami prie siaubo žanro veikėjų. Tačiau šiame filme vampyrai pateikiami visiškai kitaip. Taip, visi žinome kas per vieni tie vampyrai – bijantys šviesos, siurbiantys kraują, bijantys česnakų, kryžių ir šventinto vandens. Taip toliau ir panašiai. Ir kiekvienas režisierius, kuriantis filmą apie vampyrus, atsirenka šias jų savybes, bei pateikia jas savaip. Tomas Alfredson‘as taip pat pateikė jas savaip. Ir pateikė taip, kad žiūrovas neliktų abėjingas, nes filme pamatysim kažką unikalesnio, o nebe nuvalkiotus vampyrų paveikslus. Būtent todėl, jog vampyrai pateikiami savotiškai – šis filmas tampa išskirtiniu.
Pažiūrėjus filmą “Niujorko Gaujos”, mane labai sudomino aktorius Daniel Day-Lewis. Jo įspūdingas pasirodymas visiškai nustūmė į šoną kitus aktorius. Gaila, bet Oskaro už tą vaidmenį jis nelaimėjo. Pasirodo, kad Daniel Day-Lewis – išties įdomus aktorius. Vaidmenis jis renkasi labai atidžiai ir, nuo 1997 metų, nusifilmavo tik keturiuose filmuose. Dar vienas įdomus faktas apie Lewis’ą yra tai, kad jis visiškai įsijaučia į savo personažą per filmavimą ir juo tiesiog “tampa” (ne tik prieš kamerą, bet ir nesifilmuojant) tol kol filmavimas baigtas . Už vaidmeny filme “There Will Be Blood” gavo antrąjį Oskarą ir galiu drąsiai teigti, kad jis to vertas. Režisieriaus Paul Thomas Anderson žymiausias ankstesnis kūrinys - “Magnolia”.
Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasakojama apie verslininką Daniel Plainview (Daniel Day-Lewis) užsiimantį naftos gręžimu. Daniel’as labai keistas ir nenuspėjamas veikėjas. Kartais elgiasi žmogiškai, kartais atrodo, jog vienintelis jį dominantis dalykas – pinigai. Mirus vienam Danielio darbininkų, jis priima į savo globą mirusiojo kūdikį, bet tik todėl, kad mielas vaiko veidas jam padeda lengviau pirkti nafta turtingas žemes. Jis pasiruošęs padaryti bet ką, kad pasiektų ko nori. Tas begalinis godumas jam neša pasakiškus turtus, bet kartu ir nelaimes. Lewis’o veikėjo negalima pavadinti tiesiog įprastu ir kine nuvalkiotu gobšuoliu.
Komentarai