Režisieriui ir scenaristui Brad Bird’ui buvo pavestas šio filmo kūrimas. Iki tol nelabai žinomas ir didesnių pasiekimų nepasiekęs režisierius – už būsimo Pixar šedevro vairo. Bet kai animaciją kuria Pixar’ai, žiūrovas net nebelabai kreipia dėmesį į kitą filmo dosjė. Visgi, studija buvo taip sužavėta kūrinio sėkme ir režisieriaus darbu, kad vėliau jam taip pat buvo patekėtas “La Troškinio” kūrimas.

Istorija ganėtinai paprasta ir nesudėtinga. Keista, super galių turinti šeima gyveno gelbėdama pasaulį nuo blogio jėgų. Tačiau vėliau, prasidėjus teismų maratonams prieš superius, valdžia nusprendė atsisakyti ir uždrausti jiems naudoti savo super galias. Super galių turintis žmogeliai bando gyventi paprastą, paprastų mirtingųjų gyvenimą, kol jiems vėl neprireikia užsivilkti senų super kostiumų.

Ko gero pati įdomiausia filmo dalis ir buvo tas stebėjimas kaip nerealieji bando gyventi paprastą gyvenimą, dirbti nuobodžius ir monotoniškus darbus. Tai buvo įdomiausia, nes visa kita buvo jau n kartų matyta komiksuose ar panašaus žanro filmuose. Visgi, negaliu sakyti, kad tai buvo neįdomu, tiesiog tikėjausi kažko smarkiai unikalesnio, tačiau yra kaip yra. Skųstis nedrįsčiau.

Iš labai subjektyvios pusės, buvo keista, jog filme buvo ganėtinai mažai juokelių ar vietų, kuomet buvo galima nuoširdžiai nusikvatoti. Filmas labiau nuotaikingas ir įdomus nei juokingas ar linksmas. Žinoma, kas be ko, filme buvo visko. Tik vieno kiek mažiau, kito kiek daugiau.

Taip pat, apie pačius herojus ir jų galias. Veikėjų charakteriai nėra kažkokie tia įsimintini ar išskirtiniai, o va galios – visų įdomios. Nors ir banalokos, bet įdomios:

Tėtis: super herojus, pasižymintis neįtikinama jėga.
Mama: super lanksti. Galinti išsiriesti ar ištempti kurią nors kūno vietą taip smarkiai kaip tik ji nori. Dažnai iš savęs daro parašiutą!
Sūnus: Žaibo greičiu judantis herojus. Jis juda taip greit, kad net vaizdo kameros nėra pajėgios tai užfiksuoti.
Sesuo: Herojė, galinti pasiversti nematoma ar sukurti neperlaužiamą energijos skydą aplink save.

Kaip ir minėjau, galio pakankamai banalios ir daug syk matytos, tačiau tai tikrai nereiškia, kad nebus į ka pažiūrėti.

Verdiktas: Labiau nuotaikingas, nei juokingas animacinis Pixar studijos šedevras. Ir nors filme yra visko po truputį, manyčiau, jog tai kiek silpnėlesnis šios studijos kurinys.

Na ir pati istorija skambėjo gana įdomiai. Mažas žiurkiūkštis(toliau – peliukas) užsimanė tapti virėju. O kaip gi toks mažas ir žmonių nekenčiamas padarėlis įsitvirtins jų pasaulyje ? Tačiau įdėjos vedinas, kartu su savo vaizduotės sukurtu kulinarijos genijumi, peliukas surado išeitį! Visai netyčiom, ganėtinai kuriozišku būdu, jis susidraugavo su kulinaru, kuris nebuvo kulinaras, bet jam reikėjo būti kulinaru. Skamba gan kvailai. Ne istorija, o sakinys, bet tai nesvarbu, svarbu tai, kad šie 2 herojai rado išeitį – peliukas gamino valgį, valdydamas savo draugo-”virėjo” kūną. Na pats žmogaus valdymas lyg ir nelogiškas, bet scenarijui tikrai tinka.

Žinoma, kam būtų linksma ir įdomu žiūrėti, kaip beveik 2 valandas peliukas gamina valgyti ? Tarp kitko, net ir tokiose scenuose buvo tikrai juokingų situacijų. Kaip ten bebūtų, kūrėjai draugams nupiešė ir nuožmių priešininkų – virtuvės šefą, kuris, dėl tam tikrų priežasčių nekentė peliuko draugo Linguini‘o, maisto kritiką, kuris nekentė restorano, kuriame kompanija dirbo ir panašių veikėjų. Žinoma, dar buvo veikėjų, kurie nebuvo priešai, o buvo draugai, tačiau tokie draugai, kad paskui juos bėgte bėgo linksmos situacijos.

Kadangi neseniai teko matyti kitą animaciją, trečiąją Ledynmečio dalį, galiu drąsiai juos lyginti. Šiuo atveju, manau Ledynmetis 3 laimėtų šią kovą. Bet ne todėl, kad “La troškinys” yra prasta animacija, o todėl, kad į Ledynmečio filmukų seriją sunku lygiuotis. Kodėl ? Na, visų pirmiausia, todėl, kad Ledynmetyje buvo daugiau personažų ir kiekvienas iš jų turėjo linksmą ir unikalų charakterį, o animaciniame filme “La troškinys” – veikėjų mažiau. Ledynmečio filmuke scenarijus buvo toks, kad iš jo buvo įmanoma išspausti daugiau nuotykių ir pan.

Nors, visgi, “La troškinys” turi savų pliusų lyginant tiek su “Ledynmečio” filmukų serija, tiek su kitais animaciniais filmais. Visų pirma – humoras. Šiame filme jis nėra lėkštas. Nors jo kiek mažiau, tačiau tas savotiškas unikalumas padaro savo. Toliau, įdėja. Tiek “Ledynmetyje“, tiek kituose animacijuose, jos nėra arba ji yra ne pagrindinis filmuko variklis. Šiuo atveju, “La troškinyje“, buvo net kelios pagrindinės filmo įdėjos, ant kurių ir stovėjo visas filmukas.

1. Jei visą laik galvosi apie tai ko netekai, niekada nesužinosi kas tavęs laukia.

2. Banalu, bet taip yra – kiekvienas gali pasiekti visko ko tik nori, tereikia trupučio sekmės, daug įdėto darbo ir atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.

Verdiktas: “Ratatouille” – filmukas, tikrai praskaidrinęs nuotaiką. Juoab, kad ir jo įdėja buvo kaip tik ta, kad suprasčiau, jog neverta krimstis dėl jaunučių pralaimėjimo, nes priešaky – vyrų krepšinio čempionatas! Taip pat, lenkiuose prieš Šapranausko įgarsinimą. Pasaka!

Akys užkliuvo už “WALL-E“, apie kurį girdėjau tik gerų atsiliepimų. O ir IMDB įvertinimas tikrai aukštas, ir, beje, aukščiausias iš visų animacinių filmų. Ką gi, žiūrim.

Ir vėlgi gavau ne visiškai tai ko tikėjausi. Jei ieškojau kažko panašaus į Ledynmetį, tai gavau animaciją, kuriai netgi sunku rasti palyginimą, nes filmukas tikrai unikalus, tiek istorija, tiek jos pateikimu. Taipogi, filmuko kūrėjai netgi pabandė sulaužyti tos linksmos animacinių filmų atmosferos standartus. Jei mes įpratę matyti, jog animacjoje komedija dominuoja pirmajame plane, o tuomet jau įvairiausi prieskoniai(veiksmas, nuotykiai, romantika ir t.t.) pasilieka antrajame plane, tai “WALL-E” kūrėjai pirmajame plane sukūrė romantiką, o nuotykius ir komediją – jau antrame plane. Toks animacijos pateikimas kiek nustebino, tačiau taip pat savotiškia intrigavo.

O pati istorija buvo štai tokia: Žemė kenčia nuo šiukšlių pertekliaus ir galiausiai pasidaro nebetinkama gyventi. Visi žmonės susėda į milžinišką kruizinį erdvėlaivį ir 700 metų dreifuoja po kosmosą, kai tuo tarpu žemėje šiukšles surinkinėja mažkas robotukas – WALL-E. Ir vieną gražią dieną į Žemę atskrenda žmonių siųstas robotas(robotė EVE), kuri turi surasti žemėje bet kokią gyvybės fomą. WALL-E įsimyli EVE, o šiai radus mažą augalėlį prasideda įvairiausi nuotykiai.

Taip, taip, šie robotukai tikrai turėjo jausmus. Ir dar kokius! Pats WALL-E personažas buvo sukurtas toks, kuris labiau už viską vertino jausmus, pats nesuprasdamas ką jie reiškia, tačiau tuo pat metu, parodydamas kaip reikia mylėti. Ir ta robotiška meilė WALL-E ir buvo varomas pirmyn.

Tačiau neapsigaukit, filme buvo vietos tiek nuotykiams, tiek komedijai. Beje, tų nuotykių ir įvairiausio plauko juokelių buvo užtektinai. Na, beveik užtektinai. Visgi, pirmasis filmo pusvalandis buvo labai savotiškas ir netradicinis. Kadangi WALL-E nemokėjo kalbėti, tiksliau mokėjo vos vieną žodį, tai dialogų pirmojoje filmo dalyje ir nebuvo. Tuo pirmuoju filmo pusvalandžiu buvo bandoma nupiešti tą WALL-E paveikslą, užuot iškart užleidus ekraną nuotykiams. Na pripažinkim, unikalus, tačiau ganėtinai įdomus sprendimas, nes, visgi, tas pusvalandis tikrai neprailgo, o vėliau jau prasidėjo ir tie įprasti, beprotiški nuotykiai.

Ir pats filmo siužetas tikrai įdomus. Nejaugi neįdomu pamatyti kaip atrodys ir ką veiks žmonės po 700 metų klajonių kosmose ? O kūrėjai tai pateikė labai išradingai ir su geru humoro prieskoniu.

Verdiktas: “WALL-E” tai animacija paremta ne vien tik nuotykiais ir komediniais elementais. Čia pamatysim kažką daugiau. Įvairiapusiškumas – štai kur slypi “WALL-E” filmo stiprybė.