Godzilla – milžiniška mistinė japoniška pabaisa. Pirmą kart pasirodęs kino ekrane 1954, Godzilla pasirodė 28 filmuose ir tapo Japonų pop-kultūros ikona. 1990 TriStar įgijo teisę kurti amerikietišką “Godzillos” versiją. Režisieriumi tapo Roland’as Emmerich’as. Reklamos kampanija buvo sukurta įprastu Emmerich’o stiliumi. Niekur nebuvo rodoma pilna Godzilla. Reklamose galima pamatyti nebent koją ar akį. Sužadintas žiūrovų smalsumas – viena iš pagrindinių Emmerich’o sėkmės formulės sudedamųjų dalių. Amerikietiškoji “Godzilla” žiūrovų ir kritikų įvertinta nepalankiai. Kritikuojamas atitolimas nuo originaliosios Japoniškos versijos, prasta vaidyba, logiką paneigiantys siužeto vingiai, bet finansiškai filmas pasisekė ir uždirbo beveik 400 mln. dolerių.

Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.

Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.

Vaidyba – kone prasčiausia filmo dalis (o jų tikrai netrūksta). Atrodo, jog Matthew Broderick’as ir Maria Pitillo pirmą kart stovi prieš kamerą. Net neįsvaizduoju ką Maria Pitillo bando pavaizduoti kvaila mina spoksodama į kamerą. “Godzillos” spec. efektai mane visada stebino, bet pakartotinai pažiūrėjus šį filmą pastebėjau, jog kai kurie kadrai atrodo labai prastai. Daugumoje scenų monstras atrodo išties tikroviškai, bet kai kurie kadrai nufilmuoti dienos šviesoje ir Godzillos naujagimiai akivaizdžiai sukurti kompiuteriu.

Veiksmo scenos gan įdomios. Smagu žiūrėti į milžiniška pabaisa bėgančią miesto gatvėmis ir griaunančią pastatus. Akivaizdus idėjų “pasiskolinimas” iš “Dingusio Pasaulio” bei “Jūros Periodo Parko”. Kaip jau minėjau, “Godzilla” dažnai prieštarauja logikai. Godzilla lengvai griauna dangoraižius, drasko laivus ir rausiasi per siaurus metro tunelius, bet negali sugriauti paprasčiausio mašinų tunelio. Pabaisos dydis pastoviai keičiasi. Vienu metu jo ūgis tolygus dangoraižiams, kitu jis dangoraižiais laipioja. Monstras bėga greičiau už malūnsparnius, bet nesugeba pavyti taksi. Nežinau kodėl, bet man šis filmas patinka. Tipinis Emmerich’o stilius, prastos sudedamosios dalys, bet galutinis rezultatas kažkuo patrauklus. Tikriausiai tai smagios veiksmo scenos, kurių “Godzillai” tikrai netrūksta.

Verdiktas: Žemo lygio, bet smagus filmas. Jei sugebi išjungti analitinį mastymą ir tiesiog mėgautis smagiomis veiksmo scenomis, liksi patenkintas.