Kadaise siaubo žanras man buvo pats mėgstamiausias. Tiesa, kadaise ir siaubo filmų buvo sukuriama neblogų, o dabar… Nusivažiavo siaubo filmų kūrėjai, bet bala nematė, nusprendžiau pažiūrėti siaubo filmo “REC” perdirbinį – filmą “Karantinas“.

Na, filmas paliko savotišką įspūdį. Viena vertus, filmas tikrai labai įdomus, kita vertus, jame apstu dalykų, kurie bandė sugadinti filmo atmosferą. Na, vienaip ar kitaip, filmas vistiek sukūrė šiokią tokią atmosferą. O prie to atmosferos sukūrimo smarkiai prisidėjo įdėja viską filmuoti viena kamera, nes daugiau ar mažiau, tai filmui suteikia natūralumo jausmą, o siaubo filmui, tai ypač svarbu.

Kalbant apie tą natūralumo jausmą… Pagrindinis dalykas kodėl jį galima jausti, tai faktas, kad filmas nufilmuotas viena kamera. Tai tikrai prideda tam tikrą prieskonį filmui, tačiau kai pradedi suprasti, jog nė joks žmogus nesitampytų su savimi kameros tokioje situacijoje – tas natūralumo jausmas subliūkšta ir pamažu dingsta. Tiesa, paskui scenarijus pasisuko taip, kad ta kamera buvo vienintelis dalykas, kodėl veikėjai dar buvo gyvi. Filmo pradžioje filmavo, nes reikėjo reportažo, o veikėjai dar nė neįtarė apie tai kas jų laukią, filmui įsibėgėjus(jo viduryje) filmavo, nes to reikalavo ne tik scenarijus, bet ir filmo įdėja, o filmo pabaigoje filmavo, nes kamera buvo vienintelis jų šviesos šaltinis. Filmo viduryje užvirė tikra mėsmalė, aplink laksto infekuoti, zombiais pavirtę žmonės, jie tave vejasi, o tu tempies kamerą su savim ? Na jau…

Nors filmui įsibėgėjus ir prasidėjo pats įdomumas, būtent tuomet išlindo filmo klaidų, kurios gadino tą bandymą mėgautis veiksmo, siaubo ir įdomios istorijos mišiniu. Pats skaudžiausias smūgis man, kaip žiūrovui, buvo kuomet virusu apsikrėtusi mergaitė sukandžiojo savo motiną ir pabėgo į kitą pastato aukštą, o grupelė žmonių nubėgo jos pagauti ir parvesti mamai. Jie ją surado, mergaitė stovi kampe, kruvina, veidas išblyškęs, iš burnos veržiasi putos – trumpai tariant, jai pasireikšė visi simptomai, įrodantys, kad ji užkrėsta, bet vienas iš veikėjų lėtai artonosi prie jos sakydamas kažką panašaus į “ar tau viskas gerai ? Eime, parvesiu tave pas mamą”. Spėkit kas jam nutiko…

Tiesa, pagrindinė filmo veikėja(reporterė) suvaidino labai natūraliai. Tiksliau, ji tikriausiai elgėsi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi silpno charakterio mergina. Na, bet  ta jos natūrali vaidyba tiesiog vedė iš proto. Nuolatinis klykimas, verkšlenimas, neapsakomas pesimizmas tiesiog verčia žiūrovą norėt, kad jai kas įkrėstų proto. Bet to nesulaukiau. Deja…

Filmo pabaiga taip pat labai savotiška. Viena vertus, jos nesitikėjau, kita vertus, ir nenustebau pamatęs.

Verdiktas: Labiau įdomus, nei baisus filmas. Truputį geresnis už vidutinišką siaubo filmą – nei daugiau, nei mažiau. Tiesa, pažiūrėjus “Quarantine“, užsimaniau pažiūrėti filmo originalą “REC“, kuris įvertintas daug palankiau, nei jo perdirbinis.