Matt’as(akt. Kyle Gallner) serga vėžiu ir gyvena toli nuo ligoninės, tad šeima nusprendžia nusipirkti namą arčiau jos. Netrukus randamas erdvus ir pigus namas su sava istorija. Ir ta istorija įvarys siaubo namo gyventojams…

Apie filmą teko girdėti įvairiausių liaupsių ir rekomendacijų dar prieš jį pažiūrint. Tačiau filmą pažiūrėti nusprendžiau ne dėl to. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl tikros istorijos. Juk retokai tenka matyti siaubo filmą su prierašu “paremta tikrais įvykiais”.

Nuo pat pirmų filmo scenų į akis krito Kyle’o Gallner‘o vaidyba, kuri buvo tiesiog puiki ir tikrai mane sužavėjo. Pats aktoriaus vaidmuo buvo nelengvas. Be kita ko, jam reikėjo suvaidinti įvairiausias būsenas: skausmą, baimę, būseną tarp sveiko proto ir beprotybės… Ir turiu pasakyti, kad aktorius tai padarė tikrai įtikinamai. Viena vertus – aktoriaus vaidyba nėra verta Oskaro, kita vertus – gėrėtis ja tikrai galima.

Pats filmas yra labai įtemptas. Tiesa sakant, senokai bebuvau taip įsitempęs žiūrint filmą. Žinoma prie įtampos sūkurimo smarkiai prisidėjo puikus kompozitorių darbas. Kiekvieną įtemptą sceną lydėjo įtemptas garso takelis, o kadangi įtemptų scenų filme buvo apstu, tai ir kompozicijos buvo įpatingai daug. Kompozitoriai pasidarbavo puikiai – nei daugiau, nei mažiau.

Labiausiai į akis krito, kad kone kiekviena įtempta scena baigdavosi gąsdinančiu finišu. Juolab, kad išgąstis veikia daug efektyviau, kai esi įsitempęs, tad bežiūrint filmą kartais tekdavo krūptelti kaip reikiant. O turint omeny, kad šis siaubo filmų elementas tikrai nėra tas, kurį visi besąlygiškai mėgsta, galima teigti, kad tokio tipo scenų buvo kiek per daug.

“Pragaras Konektikute” nėra iš tų siaubo filmų, kurie paremti skerdynėmis ir kraujo klanais. Filmas labiau orientavosi į psichologinę įtampą. Tiksliau visas siaubas ir įtampa buvo kuriami būtent per psichologiją. Nes tikrai baisoka ir savotiškai įdomu stebėti kaip žmogus užsidaro savyje ir palaipsniui grimzda į beprotystę. Tad norom, nenorom filmą iš dalies galima lygintis su kitu puikiu siaubo filmu – “1408″. Tiesa pastarajame nebuvo vietos dramai – tik įtampa ir siaubas.

Tie dramos elementai gal kiek ir pakišo koją filmui “Pragaras Konektikute“. Žinoma buvo tikrai įdomu stebėti kaip iš siaubo trilerio palaipsniui pereinama prie siaubo trilerio su dramos elementais, tačiau tos dramos buvo kiek per daug. Ne tiek, kad sukeltų neigiamas emocijas, bet tiek, kad kristų į akis. Tačiau, žinoma, prie scenarijaus kabinėtis net neverta žinant faktą, kad filmas buvo pastatytas remiantis tikra istorija, nutikusia aštuntąjame dešimtmetyje.

Kita vertus, tas faktas, kad filmas paremtas tikrais įvykiais, kiek pasimiršta filmui įpusėjus, nes istorija yra tikrai sunkiai įtikima. Tačiau kartas nuo karto atsiminus tą faktą, nervai įsitempia dar labiau, o ir žiūrėti pasidaro daug įdomiau. Kaip ten bebūtų, jei ne tikra istorija, filmo balai kristų gerokai žemyn, nes vietomis, nors ir retokai, bet į akis krito tai, kad personažai darė tai, ko normalus žmogus tikrai nedarytų. O gal čia režisierių pakoreguota istorija..?

Verdiktas: Puikus siaubo filmas, kuriam galbūt kiek pamaišė ne tokia įtikinama antraplanių aktorių vaidyba ir truputis per daug dramos elementų, tačiau filmas tikrai vertas dėmesio.