1993 metais pasirodęs Steven’o Spielberg’o “Jūros Periodo Parkas” buvo įrašytas į kino istoriją kaip filmas pakėlęs kartelę specialiesiems efektams. Uždirbęs daugiau nei 900 milijonų dolerių “Jūros Periodo Parkas” tapo pelningiausiu filmu kino istorijoje ir toje pozicijoje išsilaikė iki 1997. Išgirtas ir išliaupsintas šis filmas susilaukė ir šiek tiek kritikos. Daug kas teigia, jog nepakartojami spec. efektai užgožia visą kitą ir veikėjai bei istorija lieka antrame plane.

Verslininkas Džonas Hamondas (Richard Samuel Attenborough) planuoja atidaryti naują zoologijos sodą/pramogų parką atokioje Ramiojo vandenyno saloje, bet šiame parke bus laikomi ne šių laikų gyvūniją, o klonuoti dinozaurai. Hamondas į savo dar nebaigtą parką pasikviečia žinomus mokslininkus norėdamas išgirsti jų nuomonę ir įrodyti investitoriams, jog parkas saugus, bet priešistorinės pabaisos ištrūksta.

Kaip jau minėjau, dauguma veikėjų, net ir pagrindiniai, lieka antrame plane. Archeologai Alanas Grantas (Sam Neill) ir Eli Satler (Sam Neill) iš pradžių gali pasirodyti įdomūs, bet jie praleidžia per daug laiko bėgdami ir klykdami, tad žiūrovas su jais nespėja “susipažinti”. Įdomiausias veikėjas – matematikas Ianas Malkolmas (Jeff Goldblum). Linksmas ir šiek tiek pasipūtęs, bet neįkyrus. Gaila tik tai, jog jis susilaužo koją ir didžiąją dalį filmo praleidžia už kadro. Jeff’o Goldblum’o veikėjas gavo daug didesnę rolę šio filmo tęsinyje “Dingęs Pasaulis”, bet pastarasis filmas visapusiškai prastesnis, o tai neguodžia.

Aišku didžiausios žvaigždės šiame filme yra patys dinozaurai. Nuo kalakuto dydžio padaro kuris spjaudosi nuodais iki milžiniško tiranozauro kurio riaumojimas kelia šiurpą. Visi dinozaurai atrodo tiesiog pasakiškai ir juda labai realistiškai. Miniatiūros, kostiumai, animatronika, kompiuteriniai efektai, viskas panaudota meistriškai ir stebina net ir šiomis dienomis. Esame išlepinti “Transformerių” ir naujausių “Terminatorių”, bet “Jūros Periodo Parko” specialieji efektai mane vis dar stebina. Filmas sukurtas ne 2007 ir net ne 2000, o 1992. Daugumoje scenų ekrane esantis monstras ne tik kompiuteriu sukurta iliuzija, o animatroninė lėlė ir manau. jog spec. efektai atrodo daug geriau, kai kažkas tikrai stovi prieš ekraną (gal Cameron’o “Avatar” ir pakeis mano nuomonę).

Dar vienas dalykas kurį verta paminėti – garso takelis. Šiame filme panaudotas vienas įspūdingiausių garso takelių kokių tik esu girdėjęs. “Nuostabos momentai” dar labiau pagyvinami, o kylančios grėsmės scenos pasidaro dar baisesnės. Šio filmo garso takelis vienas iš tų kurių man malonu klausytis net nežiūrint filmo (išgirdus “Jūros Periodo Parko” melodiją ir kilo noras apžvelgti šį filmą).

Verdiktas: Gaila, jog tiek daug potencialo turintis ir nuostabiai atrodantis filmas degeneruoja į beveik eilinę siaubo/nuotykių mėsmalę kurios įdomiausios vietos – dinozaurų pasirodymai. Daug potencialo iššvaistyta, bet dar daugiau išnaudota ir išnaudota puikiai. Smagus nuotykių filmas, bet norisi šiek tiek daugiau.