Roland Emmerich – garsus ir daug kritikos sulaukiantis režisierius. Jo filmai kritikuojami dėl lėkšto dialogo, prastos vaidybos ir dėl nuo realybės atitolusių ir gan kvailų siužeto vingių. Emmerich’as ginasi sakydamas, jog jis ne mokslininkas, o tiesiog režisierius, kuriantis filmus kurie patinka plačiai auditorijai, nereikalauja daug mąstymo ir yra tiesiog “lengva pramoga”. Su tuo galima sutikti. Jo filmai linksimi, kupini įspūdingų veiksmo scenų ir papuošti kvapą gniaužiančiais specialiaisiais efektais. Jei taipogi uždirba milžiniškas sumas pinigų. “Godzilla” uždirbo 380 mln. dolerių, “Žvaigždžių Vartai”, su 50 mln. biudžetu, uždirbo beveik 200mln., o “Nepriklausomybės Diena”, sukurtas su 70 mln. dolerių biudžetu, uždirbo daugiau nei 800 mln. dolerių ir yra 20 daugiausiai uždirbęs filmas per visą kino istoriją. “Diena Po Rytojaus” surinko ne ką mažiau už savo pirmtakus, net 550 mln. dolerių. Skaičiai įspūdingi, taigi nekeista, kad Emmerich’as nekeičia savo sėkmės formulės.

Filmas prasideda su milžiniško ledkalnio atskilimu nuo Arkties ledyno. Iškart matoma Emmerich’ui būdingas, tolimas, kompiuteriu sukurtas, didelio masto katastrofos kadras. Ši reginį seka Jungtinių Tautų konferencija Indijoje, kur mokslininkas Džekas Holas (Dennis Quaid), bando įspėti pasaulio lyderius dėl globalinio atšilimo spartėjimo ir kylančios grėsmės, bet juo, kaip jau įprasta Emmerich’o filmuose, niekas netiki. Džeko sūnus Semas (Jake Gyllenhaal) išvyksta į Niujorką dalyvauti moksleivių olimpiadoje. Tuo tarpu visą pasaulį užplūsta gamtiniai kataklizmai. Šiaurėje siaučia pūgos, pietuose tvanai ir uraganai. Los Andželą sugriauna tornadas, o Niujorkas užlietas potvynio ir sukaustytas lede (Emmerich’as jau trečią kartą griauna Niujorką). Semas, kartu su grupele išsigelbėjusių, pasislepia Niujorko bibliotekoje ir, susisiekę su Džeku, paprašo pagalbos. Džekas susiruošia gelbėti sūnų.

Jums tikriausiai keista, kad globalinis atšilimas pavertė Niujorką ledu. Skamba paradoksiškai, bet filme viskas paaiškinta. Pasirodo, kad globalinis atšilimas pradėjo tirpdyti Arkties ledynus, kurių vanduo sutrikdė vandenynų balansą ir sustabdė šiltąją Golfo srovę, kuri šildo šiaurės pusrutulį. Nesu ekspertas, bet skamba įtikinamai. Aišku juokinga, kad šaltis toks stiprus, jog sugeba užšaldyti skrendančio malūnsparnio kurą ir variklį, bet pilotai suledėja tik pradarę langą, arba toks pat šaltis vejasi filmo herojus koridoriumi, o jie šaltį sustabdo paprastomis durimis ir ugnimi židinyje. Aišku tokias smulkmenas galima praleisti pro akis, bet, mano nuomone, tai gadina atmosferą.

Vaidyba neįspūdinga, bet ir ne bloga. Veikėjai paviršutiniški ir stereotipiški. Džekas – geras tėvas ir puikus mokslininkas, pasiryžęs padaryti bet ką dėl draugų ir artimųjų. Viceprezidentas filme tik tam, kad Džekui priešatarautų. Spec. efektai tikrai gražūs. Tornadai Los Andžele ir lede sukaustytas Niujorkas užgniaužia kvapą.

Verdiktas: “Diena Po Rytojaus” – gal ir lėkštas, bet lengvas ir smagus, “Emmerich’o stiliaus” filmas, bandantis įspėti apie planetos niokojimo galimus padarinius.