Ir dar viena drama į mano kolekciją. Tik šį kart ji tokia, kokias aš mėgstu labiausiai – jausminga ir sukrečianti. Prieš žiūrint filmą, vienintelis dalykas, kuris dalinai garantavo, jog filmo kokybė nėra bloga, tai Will Smith. Nei režisierius(Gabriele Muccino), nei scenarijaus autorius(Grant Nieporte) nėra garsūs ir prieš tai nebuvo sukūrę nieko tokio, kas trauktų dėmesį.

Žinoma, pirmiausia man, tikriausiai ir daugeliui kitų kino gerbėjų, iškilo klausimas – kaip Will Smith suvaidins dramoje ?! Taip, jis 2006 metais vaidino biografinėje dramoje The Pursuit of Happyness, bet, kadangi, to filmo nemačiau, tai šis filmas yra pirmasis, kuriame aktorių išvydau kitokiame amplua. Ir trumpai tariant – Will Smith vaidyba nepakartojama ir gerokai timpteli filmo įvertinimą aukštyn.

Jau minėjau, kad ši drama – tikrai jausminga. Bet, visgi, scenarijus gan banalokas. Tačiau į tai per daug dėmesio kreipti nereikėtų, nes šio scenarijaus pateikimas nublankina banalumą. Kitaip tariant, istorija ir filmo įdėja, perteikiama įdomiai ir kiek kitaip.

Bet pradėkim nuo pradžių. Filmo pradžia. Tiesa sakant, ji painoka ir nuobodi. Pradžioje galima susipainioti kokio charakterio žmogus yra Will Smith’o veikėjas. Tiesa, filmui įsibėgėjant painumas po truputį mažėja, o nuobodumą pakeičia įdomumas. Taip pat, aiškėja ir Will Smith’o veikėjo elgesio motyvai, jo motyvacija filme, bei jį supantis pasaulis. Filmas pradeda įtraukti, pasirodo ir graudumo, bei gailesčio emocijos. Turiu omeny manyje.

Filmo vidurys. Įdomumas neblėsta, tačiau nuobodumas auga su lyg kiekviena beprasme scena, kuri, atrodo neturi nieko bendro su pačia filmo įdėja. Tiek to, filmas jau įtraukė ir vargiai paleis, o štai čia, dar keletas įntriguojančių scenų ir nuobodumas pasimiršta. Prasideda meilės istorija, kuri ir užpildo visą filmo vidurį. Tiesa, nors neesu romantikos mėgėjas, tačiau ši istorija pasirodė savotiškai įdomi ir, vėlgi, kitokia. Tiesa, jau filmo viduryje įžvalgesnis žiūrovas gali nuspėti filmo pabaigą. Nenoriu girtis, bet prošalį neprašoviau, nuspėjau taip kaip ir nutiko, o tai nebuvo sunku.

Filmo pabaiga. Filmui einant į pabaigą aiškėjo ir detalės, kurios buvo neaiškios filmo metu. Galiausiai, galiu drąsiai teigti, jog čia ir yra įdomiausia filmo vieta. Jau filmui einant į pabaigą, graudulys spusteldavo širdį, tačiau pati pabaiga buvo graudinanti. Filmo kūrėjai į pačią pabaigą sudėjo viską kas gali sugraudinti žiūrovą – graudūs veikėjų prisiminimai, pribloškiantys poelgiai, liūdnas garso takelis. Viską sudėjus į vieną žiūrovas tikrai išspaus ašarą, to net neabejoju. Visgi, nors pats dievinu jausmingus filmus su graudžia pabaiga ir per juos išlieju ne vieną ašarą(pvz. Žalioji mylia, Gran Torino), tačiau šiame filme nesusigraudinau iki tokio lygio. Čia galbūt prisidėjo ir tai, jog nuspėjau filmo pabaigą(pasisekė?). Galbūt dar ir tai, jog filme yra šusnis nereikalingų scenų, kurios ištempia filmą. Nežinau.

Verdiktas: Jautrumo persmelgta drama, su nepakartojama vaidyba, kuri tikrai kilsteli filmo įvertinimą aukštyn. Visgi, filmas turi savų minusų, tačiau dramų, su pribloškiančia pabaiga, mėgėjams, filmas paliks neišdildomą įspūdį. Bent jau turėtų.