5 laimėti Oskarai, 4 šio trofėjaus nominacijos, dar 28 laimėjimai ir 7 nominacijos, aukščiausi reitingai įvairiuose filmų vertinimo sistemose ir Jack Nicholson priešakyje – štai kaip atrodo 1975 metų filmas “Skrydis virš gegutės lizdo“.

Tiesa, pasirodė truputį juokinga, jog Jack Nicholson’as į pagrindinio aktoriaus vietą papuolė tik tuomet, kai vaidmens atsisakė kitas aktorius. Kodėl juokinga ? Todėl, kad vargiai įsivaizduoju ką nors geriau suvaidinantį J.Nicholson’o personažą – R.P. McMurphy, kurį ligoninės draugai vadino tiesiog Maku.

Apie vaidybą daug kalbėt net neverta. 2 Oskarai už geriausią vaidybą – J.Nicholson’ui ir Louise Fletcher. Abu pagrindinėse rolėse(leading role). Ir ne veltui daugelis skanduoja, jog tai geriausias Nicholson’o vaidmuo apskritai jo karjeroje. Mano manymu, vaidybą šiame filme galėtume lyginti ir su jo vaidyba “The Shining” filme. Bet kokiu atveju, filme vaidyba – neprilygstamai nuostabi.

Iš pirmo žvilgsnio filmo istorija gan paprasta: McMurphy yra agresyvus, karštakošis ir ūmaus charakterio žmogus, ne vieną naktį praleidęs už grotų. Išėjęs į laisvę, jis dirba fermoje, tačiau jo darbdaviai jį atsiunčia į psichiatrinę ligoninę, kad daktarai išsiaiškintų ar jis yra psichinis ligonis ar perdėtas agresyvumas – tiesiog jo ydingo charakterio bruožas. Ir kaip manote, ar dalinai sveikas ir laisvės ištroškęs, ūmus žmogus, laikysis psichiatrinės ligoninės nustatyto grafiko ? Vargiai… Jis, iškeitęs kalėjimą į psichiatrinę ligoninę, pradeda gaivinti ligonių sąmonę bei ardyti nusistovėjusią ligoninės tvarką.

Pirmojoje filmo dalyje galima matyti kaip McMurphy pratinasi ir bando išjudinti nusistovėjusią ligoninės tvarką, kaip jis susipažysta su gyvenimu čia, kaip jis bendrauja su paciantais ir pan. Apskritai, buvo labai įdomu stebėti kaip režisierius(Milos Forman) pavaizduovo ligoninės gyventojų monotonišką, bet kartu ir visapusiškai įdomų gyvenimą. Gyvenimą, kurį J. Nicholson’o personažas praturtino savo charakteriu bei dar neprarastu orumu.

Antrojoje filmo dalyje jau labiau atsiskleidžia filmo įdėja, ligoninės paciantų gyvenimas, kurį jie supranta lyg žiūrėdami per prizmę, sumaišomas su maištingu ir laisvės ištroškusiu, Mako charakteriu. Kadangi Makas buvo vienintelis, kuris priešinosi nusistovėjusiai ligoninės tvarkai ir seselei Ratched(dar vienas labai įdomus personažas), jis tapo ligoninės gyventojų dievuku, jų lyderiu ir vedliu, paskui kurį ligoniai sektų bet kur. Ir sekė… bet kur…

Kalbant apie seselę Ratched(Louise Fletcher), tai ji buvo tas pavyzdys, kuris parodo kaip moteris atrodo valdžioje, kaip ji išreiškia savo dominavimą prieš vyrus ir kaip apskritai ji naudoja savotišką psichologinį spaudimą prieš ligonius. Ir aktorė savo vaidmenį perteikė nuostabiai, ir neveltui ji gavo tą Oskarą už vaidybą.

Filme apstu visko – tiek nuotykių, tiek komiškų ir linksmų situacijų, tiek liūdnesnių ar gradesnių scenų. Įdomūs ir sunkiai nuspėjami siužeto vingiai kartais graudino, kartais tiesiog stebino ir vetė ironiškai šyptelti. Tačiau net nežinau į kokią kategoriją priskirti filmo pabaigą. Mažų mažiausiai kažko panašaus tikėjausi, tačiau pamatęs vistiek likau savotiškai sužavėtas ir tikrai vargiai pamiršiu paskutiniąją filmo sceną.

Verdiktas: Filmas iš Must see-Must have kategorijos. Kiekvienas save gerbiantis ir mėgstantis ne tik spec. efektus ir veiksmą kino mėgėjas, turėtų pažiūrėti ir pats įvertinti viską, ką siūlo ši Kevin’o Kesey knygos ekranizacija.