Stanley Kubrick – režisierius, sukūręs tokius filmus kaip The Shining, Full Metal Jacket ar 2001: A Space Odyssey. Šį kart, teko pažiūrėti dar vieną jo šedevrą, ko gero geriausią jo kūrinį – “A Clockwork Orange“. Tiesa, negalėjau rasti kaip šis filmas vadinasi lietuviškai, tad naudosiu tik anglišką jo pavadinimą.

Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.

Kitas įdomus dalykas – filmo pavadinimas. Clockwork, šiuo atveju, reiškia žmogų, kuris prieš savo valią nebegali rinktis tarp gero ir blogo ir visuomet renkasi gerą, o Orange, tikriausiai kilęs iš žodžiu “Ourange”, kuris reiškia žmogų. Žinoma, iššifravau ne pats, tačiau manau, jog tai, ką išverčiau – yra tiesa.

Pati istorija tokia: jaunas sadistas Alexas naktimis šėlsta kankindamas ir prievartaudamas nieko dėtus žmones ir galiausiai atsiduria kalėjime. Britų valdžia pasiūlo Aleksui laisvę, mainais už savaitę praleistą ligoninėje, testuojant revoliucinę, kalinių perauklėjimo programą.

Ir klausimas pamąstymui, kurį, beje, iškelė ir pats filmas – ar, visgi, įmanoma pakeisti žmogaus prigimtų ? Kas atsitiktų jei tai būtų atlikta su žmogumi, kaip atskiru individu ? Iš esmės, šis filmas ne tik iškelia, bet ir bando atsakyti į šiuos klausimus, taip pat pirmajame plane iškeldamas tuometinės Britanijos jaunimo problemas.

Tikrai nenustebčiau, jei atsirastų tokių, kurie sakytų, jog šis filmas pervertintas, jei atsirastų tokių, kurie šio filmo nesuprato ir niekintų. Nenustebčiau ir tuo atveju, jei atsirastų ir tokių, kurie šį filmą laikys kino, kaip meno šakos, etalonu. Visa tai įmanoma, nes filmas yra toks savitas ir originalus, kad iš jo, kaip ir iš Biblijos, kiekvienas gali pasiimti tai, ko jam reikia. Sunkiai prilygstamas filmas, vertas visų savo liaupsių ir apdovanojimų.

Kalbant apie apdovanojimus, filmas nenusinešė kažkių tai ypatingų ar ypatingai daug apdovanojimų. 4 nominacijos Oskarui ir dar 3 Auksiniam Gaubliui. Žinoma, tiek vienam, tiek kitam trofėjui, buvo nominuotas Stanley Kubrick’as, už geriausią režisurą, geriausią scenarijų, geriausią filmą… Tik nusistebėjau, kodėl filmas nenusinešė visų apdovanojimų. Kita vertus, tas amžius, kada buvo pastatytas šis filmas(1971) yra tas laikotarpis, kurį galima prilyginti kino aukso amžiui, kas, savo ruoštu, sako, jog konkurencija buvo didesnė nei šiądien. Turiu omeny kokybę, ne kiekybę.

Verdiktas: Neeilinis, neeilinio režisieriaus filmas, turintis kažką tokio, kas verčia jį žiūrėti ne vieną kartą, net ir nepamėgus jo ir pirmo karto. Turintis kažką tokio, kas tikrai veikia žiūrovą psichologiškai. Vienas geriausių, ne tik S. Kubric’o filmų, bet ir viena įsimintiniausių dramų apskritai.