Senėjimas ir mirtis – vienos didžiausių žmogaus baimių. Tai natūralus ir neišvengiamas procesas vykstantis visuose gyvuose organizmuose, bet įsvaizduokite tokį žmogų kuris nesensta, o kasmet tampa vis jaunesnis. Štai apie ką pasakoja David’as Fincher’is šioje F. Scott Fitzgerald’o sukurtos istorijos adaptacijoje.
1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).
Panašumų į “Forrest Gump” išties daug. Bendžaminas, kaip ir Forestas, gimsta neįgalus, įsimyli būdamas vaikas, iškeliauja į karą , ir patiria įvairiausių nuotykių. Dėl šių ir dar daugelio panašumų, filmas susilaukė daug žiūrovų kritikos, bet “Keista Bendžamino Batono istorija” ir “Forestas Gampas” turi vieną esminį skirtumą. Foresto Gampo istorija gan linksma ir pasakojama su nemaža doze humoro, o “Keista Bendžamino Batono istorija” išlieka rimtas nuo pradžios iki galo.
David’as Fincher’is laikomas vienu geriausių šių dienų režisierų. Jo filmai “Fight Club” ir “Se7en” puikuojasi geriausių kada nors sukurtų filmų sąrašuose ir, manau, kad, jie to verti. Brado Pitt’o vaidyba nebloga ( visgi buvo nuominuota Oskarui), bet Cate Blanchett nestebina. Antraplanių aktorių vaidyba gan gera. Benžamino globėja Queenie (Taraji P. Henson) taipogi buvo nominuota Oskarui. Vienas dalykas kuris įstrigo atmintyje, tai šešiametis Bendžaminas. Jis atrodė lyg kompiuteriu kurtas Gollumas iš “Žiedų Valdovo”. Filmas taipogi pasirodė per ilgas.
Manau, kad stipriausia filmo dalis – pirmoji valanda. Aštuoniasdešimtmečio išvaizdos vaiko bandymas pritapti visuomenėje buvo man dar nematyta idėja. Tokia neįprasta istorija sukelia daug minčių, šiek tiek graudina. Filmas pradeda prastėti kai vairą perima suaugę Brad’as Pitt’as ir Cate Blanchett. Filmo mintis tampa nebe akivaizdi, o tiesiog kartojama kas 15 minučių (jos atskleisti nenoriu). Nežinau kodėl režisierius pasirinko tokį būdą jai išreikšti. Negi jis mano, kad šiuolaikinis žiūrovas visiškai bukas? Gal jis tiesiog norėjo, kad filmą suprastų platesnė auditorija? Vienaip ar kitaip, man šis sprendimas nepatiko.
Verdiktas: Ar šis filmas prilygsta ankstesniems Fincher’o šedevrams? Nedrįstu lyginti, bet filmas neįprastas, verčiantis šiek tiek susimąstyti ir tikrai įdomus.
Vaidyba netampa gera dėl to, jog už ją aktorius buvo nominuotas. Va, jeigu pasakytum kodėl ji gera, tada bent jau tavo nuomone ji būtų gera. Tarkim man pasirodė, kad ji buvo statiška, t.y. herojus buvo užstrigęs tam tikruose savo metuose, tam tikrose mimikose. Nežinau kuriose, bet faktas, kad viso filmo metu herojus nesikeitė. Koks jis gimė, toks mirė. Nei liūdnesnis, nei linksmesnis.
Sveikas, jei herojus nepasikeičia per visą filmą, tai manau, kad čia labiau scenarijaus ar režisieriaus klaida, o ne aktoriaus.
Tai, kaip suprantu, turi žinių, jog B. Pittas ir turėjo suvaidinti tok nekintantį veikėją?
Mano supratimu, to iš Pitt’o reikalavo scenarijus. Pats Pitt’o veikėjas keitėsi, bet tas pasikeitimas ateidavo su kiekvienu jo brandos etapu, tuo pat metu keitėsi ir aktorius. Didžiausi pokyčiai ir vyko, kai Bendžaminas buvo vaikas, senu kūnu. Juk Bendžaminą suvaidino 3 ar 4 aktoriai. Pitt’as tiesiog vaidino ilgiausiai.