Tos linksmos ir nuotaikingos “Geležinio žmogaus” atmosferos, kuri nepaleidžia manęs iki šiol, pagautas, nutariau pažiūrėti kažką linksmo ir nuotaikingo. O kur visada galima rast gerą nuotaiką ? Žinoma, animaciniuose filmuose.

Akys užkliuvo už “WALL-E“, apie kurį girdėjau tik gerų atsiliepimų. O ir IMDB įvertinimas tikrai aukštas, ir, beje, aukščiausias iš visų animacinių filmų. Ką gi, žiūrim.

Ir vėlgi gavau ne visiškai tai ko tikėjausi. Jei ieškojau kažko panašaus į Ledynmetį, tai gavau animaciją, kuriai netgi sunku rasti palyginimą, nes filmukas tikrai unikalus, tiek istorija, tiek jos pateikimu. Taipogi, filmuko kūrėjai netgi pabandė sulaužyti tos linksmos animacinių filmų atmosferos standartus. Jei mes įpratę matyti, jog animacjoje komedija dominuoja pirmajame plane, o tuomet jau įvairiausi prieskoniai(veiksmas, nuotykiai, romantika ir t.t.) pasilieka antrajame plane, tai “WALL-E” kūrėjai pirmajame plane sukūrė romantiką, o nuotykius ir komediją – jau antrame plane. Toks animacijos pateikimas kiek nustebino, tačiau taip pat savotiškia intrigavo.

O pati istorija buvo štai tokia: Žemė kenčia nuo šiukšlių pertekliaus ir galiausiai pasidaro nebetinkama gyventi. Visi žmonės susėda į milžinišką kruizinį erdvėlaivį ir 700 metų dreifuoja po kosmosą, kai tuo tarpu žemėje šiukšles surinkinėja mažkas robotukas – WALL-E. Ir vieną gražią dieną į Žemę atskrenda žmonių siųstas robotas(robotė EVE), kuri turi surasti žemėje bet kokią gyvybės fomą. WALL-E įsimyli EVE, o šiai radus mažą augalėlį prasideda įvairiausi nuotykiai.

Taip, taip, šie robotukai tikrai turėjo jausmus. Ir dar kokius! Pats WALL-E personažas buvo sukurtas toks, kuris labiau už viską vertino jausmus, pats nesuprasdamas ką jie reiškia, tačiau tuo pat metu, parodydamas kaip reikia mylėti. Ir ta robotiška meilė WALL-E ir buvo varomas pirmyn.

Tačiau neapsigaukit, filme buvo vietos tiek nuotykiams, tiek komedijai. Beje, tų nuotykių ir įvairiausio plauko juokelių buvo užtektinai. Na, beveik užtektinai. Visgi, pirmasis filmo pusvalandis buvo labai savotiškas ir netradicinis. Kadangi WALL-E nemokėjo kalbėti, tiksliau mokėjo vos vieną žodį, tai dialogų pirmojoje filmo dalyje ir nebuvo. Tuo pirmuoju filmo pusvalandžiu buvo bandoma nupiešti tą WALL-E paveikslą, užuot iškart užleidus ekraną nuotykiams. Na pripažinkim, unikalus, tačiau ganėtinai įdomus sprendimas, nes, visgi, tas pusvalandis tikrai neprailgo, o vėliau jau prasidėjo ir tie įprasti, beprotiški nuotykiai.

Ir pats filmo siužetas tikrai įdomus. Nejaugi neįdomu pamatyti kaip atrodys ir ką veiks žmonės po 700 metų klajonių kosmose ? O kūrėjai tai pateikė labai išradingai ir su geru humoro prieskoniu.

Verdiktas: “WALL-E” tai animacija paremta ne vien tik nuotykiais ir komediniais elementais. Čia pamatysim kažką daugiau. Įvairiapusiškumas – štai kur slypi “WALL-E” filmo stiprybė.