Keista, tačiau pirma kas krinta į akis – neturi nieko bendro su filmo turiniu. Turiu omeny kvailai, mūsų kalbininkų, išverstą filmo pavadinimą. Nesusiklaidinkit, nėra ten jokių eilinių Džo, o tas Džo – elitinė, slapta ir be galo svarbi amerikiečių organizacija, kovojanti prieš pasaulinį terorizmą. Žinoma, Holivudas nebūtų Holivudas jei filme neatsirastų dar vienas, kone identiškas slaptas būrys. Esminis skirtumas tas, kad pastarasis – kupinas blogio…

Ir nors pats scenarijus taip smarkiai ir akivaidžiai kertasi su logika, pati jo įdėja savotiškai kaustė prie ekrano. Nano technologijos, jų panaudojimas įvariems tikslams ir įvariuose kategorijuose – kažkas įdomesnio ir ne taip nuvalkioto. Tiesa, pažiūrėjus filmą, pagalvojau, kad jei kūrėjai būtų truputį kitaip pažiūrėję į filmo scenarijų – iš jo būtų buvę įmanoma išspausti kažką įdomaus ir rimto. Visgi, filmas statytas pagal amerikiečių animacinį filmuką, tad ir pats filmas – labiau amerikiečiams.

Buvo įdomu ir tai, jog filmas prasidėjo praktiškai be įžangos. Veiksmas buvo išpiltas lyg iš kibiro nuo pat pradžių, o suprasti kas čia dedasi – buvo baisiai sunku. Tačiau filmo eigoje, neva personažų prisiminimais, režisieriai kažkiek atskleidė veikėjų motyvacijas ir pačio scenarijaus esmę. Kaip ten bebūtų, tie prisiminimai mažai tepadėjo, o po filmo vistiek išliko nuomonė, kad viskas vyksta, nes turi vykti. Veikėjų motyvacijos baisiai kvailos, o kiti veikėjai buvo visai be motivacijos, jie buvo arba tiesiog blogi, arba tiesiog geri.

Kitaip tariant – režisierius nieko nevyniojo į vatą, viso filmo metu veiksmas buvo pilamas kaip iš gausybės rago, o spec. efektai lydėjo kiekvieną veiksmo sceną. Kalbant apie pastaruosius, dalis jų buvo baisiai neįtikinantys. Jei didžiausi ir brangiausi efektai, kai griūva Eifilio bokštas ir pan – buvo neprilygstami, tai paprasti ir jau įprasti sprogimai buvo atlikti gan atmestinai.

Jei reikėtų filmą lyginti su neseniai mano matytais “Transformeriais“, sakyčiau, kad šis filmas yra kažkiek geresnis už antrają “Transformerių” dalį. Tačiau čia žiūrint mano akimis, o IMDB vartotojai, abu filmus vertinai praktiškai apyligiai – 6,0 balo šiam filmui prieš 6,2 balo “Transformerių” tęsiniui. Čia pat galima rasti savotišką sąsają su pirmąja robotų dalimi. Abiejuose filmuose, jų pabaigoje buvo pateiktas akivaizdus pareiškimas į filmo tęsinį. Tiesa čia, tas pareišikimas pateikiamas baisiai akivaizdžiai, o kai kurios filmo scenos pabaigoje vyko vien tam, kad būtų ką papasakoti filmo tęsinyje.

Verdiktas: Visiškai neįpareigojantis, kupinas nesustojančio veiksmo filmas, kuris leis lengvai išmesti 2 valandas iš gyvenimo. Dėl to gailėtis neturėtumėte. Ir nors filmo scenarijus visiškai kvailas, o logikos jame visiškai mažai, pats scenarijus ir jo pateikimas – gan unikalūs ir įdomūs.

Nekantriai lauktas, daug skirtingų nuomonių sukėlęs, sulaukęs be galo daug pagyrų ir pasipiktinimo sulaukęs filmas manęs nei kiek nedomino. Tikriausiai dėl to, jog pasirodymo metu nebuvau matęs nei vieno Quentin Tarantino filmo. Sužavėtas “Pulp Fiction” ir “Rezervoir Dogs” nusprendžiau pažiūrėt “Kill Bill”. Keista bet vienareikšmiškos nuomonės neturiu. Kai kurios filmo dalys patiko, kai kurios ne. Apžvelgsiu abi šio filmo dalis vienu metu, nes “Kill Bill” buvo kuriamas kaip vientisas filmas, o padalintas norint sumažinti trukmę.

Istorija įtraukia nuo pat filmo pradžios: buvusi samdoma žudikė vadinama Nuotaka (Uma Thurman) atsibunda iš komos ir pradeda keršyti savo buvusios organizacijos nariams bei savo bosui – Bilui (David Carradine). Įdomi, neįprasta ir įtraukianti istorija – vienas iš Quentin’o Tarantin’o filmų bruožų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet nenoriu nieko atskleisti.

Dauguma sutiktų veikėjų savotiškai įdomūs, bet keista, jog mažiausiai įdomus veikėjas man pasirodė Nuotaka. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Gal dėl to, jog niekaip nesugebėjau jos užjausti ir suprasti jos motyvacijos, gal dėl to, jog nesu didelis Umos Thurman fanas. Pats geriausias veikėjas, be abejonės, Bilas. David’o Carradine’o vaidyba nuostabi, o balsas užburiantis. Padeda ir įdomus dialogas kurio nestinga visiems veikėjams (dar vienas Tarantino filmų bruožas). Carradine’o veikėjas pateikia daug įdomų ir neįprastų filosofinių minčių (labiausiai patiko Supermeno ir žmonių rasės bruožų analogija). Gaila tik tai jog jo beveik nebuvo pirmoje dalyje, o antroje Carradine’as pasirodė tik trumpame pokalbyje pradžioje ir keliolika minučių pabaigoje. Šio veikėjo potencialas mažai panaudotas.

“Kill Bill” labai margas ir ne tik veikėjais. Šis filmas nugabena žiūrovą į daugelį įdomių vietovų. Dykumos, senovinės šventyklos, japoniški pokylių klubai. Nei viena iš pagrindinių scenų nevyksta toje pačioje vietoje. Yra ir dar vienas labai neįprastas reiškinys. Maždaug 15 minučių šio filmo – animacija. Nežinau kodėl Quentin’as Tarantino tai įtraukė į filmą, bet pažiūrėjus animacinę dalį nebenorėjau grįžti į filmuotąją.

Yra ir dar vienas Tarantino “prekinis ženklas” – filmo veiksmas vyksta ne paeiliui. Scenos išmėtytos laiko juostoje, bet ne taip smarkiai kaip “Pulp Fiction” ar “Rezervoir Dogs”. Manau, jog pastaruosiuose filmuose puikiai tai tiko, bet “Kill Bill” tiesiog trukdė. Kai kuriuose vietos tai visiškai sugadino įtampa. Dar vienas Tarantino bruožas – naudojama daug senų TV serialų frazių ar muzikos. Manau, jog šiame filme tai visiškai netiko. Keista, jog tai sakau, bet nepatiko ir kraujo kiekis. Nesu prieš smurtą filmuose, bet juokinga kai kraujas trykšta kaip iš fontano arba žmogus su nupjautomis galūnėmis nenukraujuoja ir lieka gyvas. Verta paminėti ir nuostabią kovos scenų choreografiją. Tiesą pasakius, nusivyliau Nuotakos ir Bilo konfrontaciją. Filmo pabaiga šiek tiek antiklimaktiška (ypač dėl to, jog visos kitos veiksmo scenos gan ilgos, o pastaroji trunka mažiau nei minutę).

Verdiktas: Tikrai įdomus filmas. Ne tobulas, bet labai linksmas. Netrūksta veiksmo, įdomių veikėjų, įtraukiančios istorijos ir įdomaus dialogo.

Pirmasis filmas pareikalavo 150 milijonų dolerių, antrasis kiek daugiau – 200 milijonų. Kai filmo biudžetas toks didžiulis, o filmo žanras “sci-fi / action“, būtų naivu nesitikėti kažko įspūdingo iš spec. efektų ir veiksmo pusės. O juolab, kad režisieriaus kėdėje – pats M. Bay.

Trumpai apie spec. efektus – jie buvo ko gero įspūdingiausi per pastaruosius keletą metų. Gal net įspūdingiausi apskritai. Tą galėtų pasakyti ir aklas. O kas liečia veiksmą… Rankos pirštai nenoriai spaudo klaviatūrą, tačiau veiksmo buvo ryškiai per daug. Šis filmas ne iš tų veiksmo filmų, kuomet gali atsisėdęs pažiūrėt, nesukt galvos apie logiškumus, o tiesiog grožėtis veiksmu ir kompiuterinės grafikos stebuklais. Šis filmas iš tų, kuriuos pažiūrėjęs jausiesi dar labiau pavargęs nei buvai prieš tai.

Iš pažiūros galima teigti, jog M. Bay veiksmą ir spec. efektus kuria scenarijaus ir jo logiškumo kaina. Veiksmo daugiau – logikos mažiau. Taip galima apibūdinti antrają filmo dalį, lyginant su pirmąja. Apskritai antrojoje dalyje logiką galima pamiršti, o scenarijaus kokybę – taip pat. Viską kas buvo filme, užgožė nesustojančios veiksmo scenos ir spec. efektais.

Operatorių darbas taip pat nuvylė. Kai kurios veiksmo scenos buvo nuflmuotos iš per arti. Tiksliai nežinau kieno tai darbas, ar operatorių, ar grafikos specialistų, tačiau kažkas tai padarė tikrai ne kaip. Kažin ar įdomu stebėti veiksmo scenas, kai kameros persijunginėja kas sekundę, padrikai skraido į visas puses, o kartais rodo vaizdą kokiam robotui iki juosmens… Ir dar, kalbant apie operatorius, buvo neįmanoma nepastebėti kaip jie gaudė kiekvieną seksualų Megan Fox judesį. Kaip pigu…

Kalbant apie robotus, jau pirmojoje dalyje buvo sunku atskirti kurie blogiečiai, kurie geriečiai, o įsiminti kiekvieno vardus – buvo neįmanoma užduotis. Šioje dalyje, robotai lys iš visur viso filmo metu. Kas nukris tiesiog iš dangaus, kas išlys iš po žemių, kas transformuosis iš mikserio į automatu ginkluotą kibirą… Apskritai, jei scenoje buvo matyti kas nors metalinis daiktas – galima net neabejoti, kad jis anksčiau ar vėliau transformuosisį ką nors įspūdingo, o atskirti ar jis geras ar blogas bus įmanoma tik iš to, pažiūrėjus ar į jį šaudo žmonės.  Žinoma, negalėčiau apie tai pasakyti nieko blogo jei tokios scenos nebūtų nepalyginamai dažnos.

Apie scenarijaus kokybę ir logiškumą kalbėti net neverta. Jausmas toks, kad scenarijus buvo parašytas tik tam, kad į jį būtų galima sukišti kuo daugiau veiksmo ir efektų. O kartais norėjosi, kad veiksmo scenos būtų kaip nors paįvairintos. Tarkim, jau “Snatch” filme matytomis “slow/stop/go” veiksmo scenomis.

Verdiktas: Nesustojantis veiksmas ir labai įspūdingi spec. efektai – viskas ką gali pasiūlyti “Transformeriai: nugalėtojų kerštas” . Vieni tai įvertins, kiti nepripažins. Veiksmo filme tiek, kad maža nepasirodys ir didžiausiems veiksmo fanams, o tuo tarpu kiti, iki pabaigos gali ir neištverti.

Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.

Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.

Vaidyba – kone prasčiausia filmo dalis (o jų tikrai netrūksta). Atrodo, jog Matthew Broderick’as ir Maria Pitillo pirmą kart stovi prieš kamerą. Net neįsvaizduoju ką Maria Pitillo bando pavaizduoti kvaila mina spoksodama į kamerą. “Godzillos” spec. efektai mane visada stebino, bet pakartotinai pažiūrėjus šį filmą pastebėjau, jog kai kurie kadrai atrodo labai prastai. Daugumoje scenų monstras atrodo išties tikroviškai, bet kai kurie kadrai nufilmuoti dienos šviesoje ir Godzillos naujagimiai akivaizdžiai sukurti kompiuteriu.

Veiksmo scenos gan įdomios. Smagu žiūrėti į milžiniška pabaisa bėgančią miesto gatvėmis ir griaunančią pastatus. Akivaizdus idėjų “pasiskolinimas” iš “Dingusio Pasaulio” bei “Jūros Periodo Parko”. Kaip jau minėjau, “Godzilla” dažnai prieštarauja logikai. Godzilla lengvai griauna dangoraižius, drasko laivus ir rausiasi per siaurus metro tunelius, bet negali sugriauti paprasčiausio mašinų tunelio. Pabaisos dydis pastoviai keičiasi. Vienu metu jo ūgis tolygus dangoraižiams, kitu jis dangoraižiais laipioja. Monstras bėga greičiau už malūnsparnius, bet nesugeba pavyti taksi. Nežinau kodėl, bet man šis filmas patinka. Tipinis Emmerich’o stilius, prastos sudedamosios dalys, bet galutinis rezultatas kažkuo patrauklus. Tikriausiai tai smagios veiksmo scenos, kurių “Godzillai” tikrai netrūksta.

Verdiktas: Žemo lygio, bet smagus filmas. Jei sugebi išjungti analitinį mastymą ir tiesiog mėgautis smagiomis veiksmo scenomis, liksi patenkintas.

Šį kartą istorija pasakoja apie 4 žmones, įsirengusius į kosminę kelionę, kurioje jie atsitiktinai patenka į nežinomų kosminių spindulių audrą. Grįžę į žemę jie pastebi, kad kažkas vyksta. Kažkas, kas smarkiai pakeis herojų likimus…

Pirmiausia, kas krinta į akis(neskaitant Jessica Alba seksualumo), tai gražus ir puikiai atliktas darbas su spec. efektais. Jų filme apstu – tik spėk grožėtis. Įvairiausi ugnies kamuoliai, įspūdingos elektros iškrovos ir dar daugelis kitų įspūdingų spec. efektų – vienas iš nedaugelio šio filmo pliusų.

Dar vienas, neblogas dalykas filme – linskmos situacijos, kuriuos mažų mažiausiai, priverčia šyptelti. Vienintelė ir didžiausia bėda šiame aspekte yra ta, kad tų juokelių buvo mažokai. O tikrai galėjo būti daugiau…

Pagrindinis filmo žanro elementas – veiksmas, tačiau labai keista, jog to veiksmo filme buvo, iš esmės, nedaug. Labai įdomu apie ką galvojo režisieriai ir scenarijaus autoriai, kurdami šią komiksų ekranizaciją. Nors filmo įdėja tiesiog prašėsi veiksmo ir jo galėta sukurti tikrai nemažai, tačiau kūrėjai padirbėjo iš peties… griaudami filmo įdėją. Trumpai tariant – veiksmo scenų filme, kaip komiksų ekranizacijo, tikrai labai nedaug. Bent tiek, kad tas scenos, kuriuose veiksmo buvo, nėra blogos.

Kalbant apie pagrindinius veikėjus filme – jie standartiški ir nelabai įdomūs. Vienintelis veikėjas, kuris nėra visiškai neįdomus – Benas Grimas. Ir juokelių palaidė, ir šiaip buvo linksma jį stebėti. Kiti veikėjai – tokie standartiniai ir stereotipiški. Kitaip tariant – nuobodoki.

Taip pat, esminis dalykas, krintantis į akis – filmo trukmė. Filmas netrunką nė dviejų valandų, jei tiksliau – 106 minutes. Iš vienos pusės labai keista, nes per tokį, santykinai trumpą laiką, vargiai galima išplėtoti veikėjų charakterius, juolab, kad čia komiksų ekranizacija, kuriuoje veiksmas turėtų lietis per kraštus(Watchmen – išimtis), tačiau nebuvo nei daug veiksmo, nei išplėtotų veikejų. Negerai… Dėl filmo trukmės – iš kitos pusės, galbūt visai gerai, nes filmas nėra iš tų, kurios pažiūrėjus norisi dar.

Verdiktas: Ganėtinai prasta komiksų ekranizacija. Prisiekusiems fantastikos mėgėjams filmas neturėtų pasirodyti itin prastas, tačiau išrankesnis žiūrovas turėtų nusivilti filmu. Tikėkimės antroji filmo dalis nėra tokia bloga.

Įvyksta susišaudymas ir nušaunami korumpuoti policininkai. Nusikaltėliai, norėdami sunaikinti nužudimo įkalčius, paveda tai padaryti Džojui(Paul Walker). Jis ginklus paslėpia namuose, tačiau netrukus jie iš ten dingsta ir tampta kito nusikaltimo įrankiu. Džojus, norėdamas išsaugoti savo gyvybę turi rasti ginklą ir jį sunaikinti kol to nespėjo padaryti policija ar kiti tuo suinteresuoti asmenys. Prasideda ginklo paieška, kurios herojai ilgai nepamirš…

Filmas išties neblogas – nenustojantis veiksmas, praturtintas įtemptu ir įdomiu scenariju bei nenuspėjamais siužeto vingiais. Filme esti ir tokių siužeto vingių, kurie tiesiogiai nelabai susiję su pagrindine siužetine linija, tačiau jie ne ką mažiau įdomūs. Žinoma, dėl to filmas prailgsta iki kiek daugiau nei 2 valandų, tačiau žiūrėdamas ir pažiūrėjęs filmą tuo net nemėginau skųstis, bet kita vertus, nenorėjau, kad filmas truktų ilgiau. Trumpai tariant, kaip įtempto veiksmo filmo, trukmė puikiai atitiko mano poreikius. Manau ji turėtų atitikti ir daugelio veiksmo trilerių mėgėjų standartus.

Pagrindiniame vaidmenyje, filmų serijos “Greiti ir Įsiutę” žvaigždė Paul Walker. Tiek jo vaidmuo, tiek vaidybos kokybė ženkliai skiriasi nuo “Greitų ir Įsiutusių“, tad skeptikai, manantys, jog P.Walker’is netinka vaidinti rimtesniuose filmuose galit atsisakyt savo nuomonės.

Režisieriai filme sumaišė veiksmą ir įtampa ir buvo smagu įsijausti į filmą, veikėjus ir jaudintis už juos. Retas atvejis, kad veiksmo filmas taip įtrauktų. Viena vertus, jis buvo nestandartinis, tiek įdomiais operatorių sprendimais, tiek nenustojančio veiksmo kupinu, tačiau logiką ir rimtumą išsaugančiu scenarijumi, kita vertus, filmas neapsėjo ir be tradicinių, Holivudinių sprendimų. Labai patiko tai, jog dažniausiai ginklo šuviai nuaidėdavo nelydimi ilgų ir beprasmių kalbų, tačiau tas buvo ne visada. Kai jau ginklas buvo įremiamas į pagrindinių herojų galvas, tuomet kalbos liedavosi per kraštus. Gerai bent tiek, kad tos kalbos buvo gan įdomios klausytis…

Gerai ir tai, jog filme nėra tų nuvalkiotų meilės scenų. Filmas sukasi ne apie tai, o net ir antrame plane to nesimato ir nesinori. Puiku. Filme taip pat nepalikta vietos ir juokeliams. Gal tai ir ne visiems patiks, tačiau atsižvelgus į filmo žanrą – taip ir reikėjo.

Verdiktas: Tikrai geras ir įtemptas veiksmo filmas, kuriam drąsiai galėtume klijuoti ir trilerio žanrą. Tiems kas nori nuotaikingo veiksmo filmo pasiūlysiu “Geležinį žmogų”, o tiems kas ieško rimto veiksmo filmo – siūlau “Running Scared“. Nusivilti neturėtų nei veiksmo filmų, nei trilerių gerbėjai.

XIX amžius, jaunasis Džeimsas Hauletas(Hugh Jackman) auga pasiturinčio Kanados dvarininko šeimoje. Vieną naktį, girtas sodininkas nužudo jo tėva, o Džeimsui, nuo įniršio, suaktyvėja mutacija. Jam akimirksniu užgyja visos žaizdos ir iš plaštakų išauga ligi nagai. Atkeršijęs savo tėvo žudikui ir, su savo broliu Viktoru(Liev Schreiber), pabėga iš namų. Nesenstantys ir beveik nemirtingi broliai sudalyvauja JAV pilietiniame kare, abiejuose pasauliniuose karuose, ir Vietnamo kare, kur jų neįprastus sugebėjimus pastebi majoras Viliamas Straikeris ir įtraukia į slaptą mutantų grupuotę, kuri vykdo slaptas užduotis. Po kiek metų, grupei iširus, Viktoras pradeda medžioti buvusius narius ir nužudo Džeimso merginą. Džeimsas pradeda savo brolio medžioklę.

Filmas išties smagus. Veiksmo scenų daug ir jos puikiai nufilmuotos, man ypač patiko “intro” montažas, kuriame parodyti visi karai kuriuose dalyvavo broliai. Spec. efektai ne itin įspūdingi, kartais aiškiai matosi, kad scena netikra, bet akies nerėžia. Garso takelis neblogas, kaip jau minėjau, ypač puikus karų montažas. Filmo pabaiga taipogi truputi nuvilianti. Kai kurie veikėjai tiesiog pamirštami. Nepatiko ir meilės bei išdavystės scena. Ji tiesiog atrodė nevietoje ir jausmas toks, kad skirta tik filmo prailginimui.

Hugh Jackman’o pasirodymas neblogas, nors jo veikėjas gan lėkštas, Liev Schreiber’io Kardadantis atrodo grėsmingas, bet jo veikėjui trūksta “gyvumo”, jo veikėjas tiesiog “tipinis filmo antagonistas”. Danny Huston’o ( Wiliam Stryker) veikėjas truputėlį įdomesnis, bet, mano nuomone, jam skirta nepakankamai laiko.Vis dėl to, vaidyba nėra šio filmo koziris.

“X-Men”, “X2″ ir “X-Men 3: The Last Stand”, pirmuose “X-Men” serijos filmuose, mutantų ir žmonių karu buvo simbolizuojama dabartinių rasių ir skirtingų kultūrų nesantaiką, bet šis filmas kur kas bukesnis.

Verdiktas: Linksmas ir veiksmo kupinas, bet, vis dėl to, tiesiog eilinis veiksmo filmas, tai nėra blogai, bet norisi ko nors daugiau.

Ar gavau tai ko tikėjausi ? Oi ne… Užuot gavęs lengvą veikmso filmą, gavau dešimteriopai mano vakaro lūkesčius pateisinusią komiksų ekranizaciją. Net keista pagalvojus kodėl šio filmo nebuvau matęs iki pat šiol. Na, apie viską nuo pradžių.

Tony Stark – technologijų pasaulio genijus, sukūręs naują ginklų kartą Amerikai, kad ši palaikytų taiką pasaulyje. Tačiau sužinojęs, kad kažkas nutekina jo kuriamus ginklus teroristams – jis pats imasi darbo. Susikuria geležinį kostiumą-robotą, praturtintą naujausiomis, dar nematytomis, technologijomis ir imasi darbo. Ar bus linksma ? Dar ir kaip!

Tikriausiai tai pirmas filmas, kai likau patenkintas viskuo ką mačiau ir girdėjau. Pradedant scenarijumi ir siužeto vingiais, baigiant vaidyba ir garso takeliu. Vieni filmo elementai mažiau, kiti – daugiau, bet patenkino viskas. O filme visko buvo daug.

Jei dažnai veiksmo ar spec. efektų filmuose pasigendame įdomių veikėjų – “Geležinio žmogaus” kurybinė grupė padirbėjo ties šiuo aspektu. Galbūt antraplaniai personažai ir nebuvo tokie unikalūs ir įdomūs, bet tai ir neturėtų rupėti, nes visą laiką ekrane matome Tony Stark. O šis pagrindinis veikėjas sukurtas visapusiškai įdomiai. Linksmumas, šmaikštumas, bei daugelis kitų tinkamų charakterio bruožų sukurė neapsakomai charizmatišką personažą.

Pats filmas sukuria labai malonią ir nuotaikingą atmosferą, kuri įtraukia nuo pradžių iki pabaigos. Linksmas ir veiksmo kupinas scenarijus nepalieka vietos nei dydeliai dramai, bei išplėtotai romantikai. O pastarųjų atributų filme ir nereikėjo.

Filme spec. efektų nebuvo tiek daug ir tokių įspudingų kaip “Transformeriuose“, tačiau veiksmo buvo sočiai. Be kita ko, pati filmo istorija yra labai jau įdomi. Tačiau ne istorija padaro šį filmą tokiu įdomiu, o jos pateikimas. Ploju režisieriui. Nors realiai nesvarbu kiek, ko ir kaip sukurta filme, nesvarbu kokiame filme vieno ar kito elemento yra daugiau ar mažiau, svarbiausia, kad filme yra nuostabi atmosfera, kuri nepaleidžia tavęs viso filmo metu, o tai yra mažų mažiausiai gerai.

Verdiktas: “Geležinis žmogus“ - filmas, kurį rekomenduoju kiekvienam fantastinių ar veiksmo filmų mėgėjui. Filmo istorijos pateikimas, įdomūs veikėjai, bei nuotaikinga ir tikrai linksma atmosfera padaro šį filmą kone įdomiausiu veiksmo filmu, kokį teko matyti.

“Terminatorius: Išsigelbėjimas” – pirmasis Terminatoriaus serijos filmas, nebenaudojantis senosios “Terminatoriaus filmo formulės”, pagal kurią Skynet programa iš ateities atsiunčia terminatorių kuris turi nužudyti Džoną Konorą, o žmonijos pasipriešinimo pajėgos atsiunčia kitą, kuris turi Džoną apsaugoti. Šis filmas vyksta 2018, kai Skynet įvykdė tris milijardus gyvybių nusinešusį žmonijos holokaustą, dar žinomą kaip Teismo Dieną (Judgement Day) ir robotų armija kariauja prieš likusių žmonių pasipriešinimą. Visose ankstesnėse Terminatoriaus dalyse buvo rodoma pora minučių šio karo. Tai buvo karas, kurį daugelis Terminatoriaus fanų norėjo pamatyti nuo pat vaikystės.

Filmas prasideda 2003 su Marcus’o Wright’o (Sam Worthington) egzekucijos scena. Jis pasirašo sutartį, pagal kurią, po mirties, jo kūnas atiteks Cyberdine Systems kompanijai. Jis atsibunda 2018 metais, kai Skynet užvaldė didžiąją dalį pasaulio. Klaidžiodamas po branduolinio karo nuniokotas Los Andželo gatves jis sutinka jauną Kailą Risą (Anton Yelchin) – būsimą Džono Konoro tėvą, kurį vėliau pagrobia Skynet’as. Džonas Konoras (Christian Bale) sužino kas nutiko jo būsimam tėvui ir nusprendžia jį išgelbėti. Tuo metu, Pasipriešinimas sužino, kad specifinis radijo bangų signalas gali išjungti Skynet’ą.

Nors C. Bale’o vaidyba neįspūdinga, jo veikėjas nerodo daug emocijų (šiek tik ironiška), S. Worthington’o ir A.Yelchin’o vaidyba ir veikėjai kiek įdomesni. Generolas Ashdown’as (M. Ironside) – pasipriešinimo vadas ir Kate Connor (Bryce Dallas Howard) – Džono Konoro žmona ekrane labai neilgai.

Filmo atmosfera išties įtikinanti. Post-apokaliptinis Kalifornijos peizažas primenantis “Mad Max”, Los Andželo griuvėsiai ir Skynet bazė atrodo puikiai.  Milžiniško “Harvester” roboto ataka ir sprogimai užgniaužia kvapą. T-600 Terminatoriai grėsmingi, bet šiek tiek kvailoki. Jie atrodo daug geriau nei tas plastmasinis T-X is trečiosios dalies. Spec. efektai išties gražūs ir tai nenuostabu prisiminus, kad filmo biudžetas net 200 mln. dolerių.

Skaičiau, kad filmo scenarijus buvo perrašytas tris kartus. C. Bale’o prašymu buvo praplėstas Džono Konoro vaidmuo , o scenarijui patekus į internetą, buvo visiškai pakeista filmo pabaiga ir tai matosi. Pabaiga – pati silpniausia šio filmo dalis.

Pati didžiausia filmo bėda – kvailos, logikai prieštaraujančios, klaidos. Kodėl mototerminatoriai pritaikyti žmogaus važiavimui? Kodėl visąoje Skynet bazėje tik pora terminatorių? Kodėl apsauginės Skynet durys su peiliu nuimamais apsauginiais skydeliais ir perprogramuojamos vienu mygtuko paspaudimu? Tokių juokingų klaidų yra be galo daug ir tai tiesiog gadina filmą.

Verdiktas: “Terminatorius: Išsigelbėjimas” – smagus, kupinas veiksmo filmas, bet veikėjai ir pats scenarijus paviršutiniški. Nors šį filmą pažiūrėti ir įdomu, manau,kad tikras “Terminatorius” turėtų būti geresnis.