Jake(Ethan Hawke), pirmą dieną savo naujame darbe – narkotikų departamente, susitinka su savo bosu Alonzo(Denzel Washington). Visiškai skirtingų pažiūrų tiek į gyvenimą, tiek ir į darbą žmonės, turi dirbti tą patį darbą, šalia vienas kito… Įdomu ir tai, jog visas filmo veiksmas vyksta vieną ir tą pačią išbandymų dieną, ką, dalinai, leidžia suprasti ir filmo pavadinimas.

Kalbant apie veikėjus, įdomiausias iš jų – Alonzo. Kurio charakteris esti kažkur tarp šalto bejausmio, gatvės taisyklėmis besivadovaujančio padugnės ir tarp inteleaktualaus, puikią įžvalgą turinčio policininko. E. Hawkes personažas Jake nėra toks įdomus, tačiau visapusiškai papildo Alonzo ir padeda jam atsiskleisti.

Labiausiai patiko tas dalykas, jog filmas remiasi nebe nuvalkiotu ir atgyvenusiu scenarijumi apie narkotikus ir ginklus, kuomet visi šaudosi, nes filme yra narkotikai. Šiuo atveju filmo scenarijus yra unikalus. Unikalus ne pats scenarijus, tačiau jo pateikimas, pati įdėja, kuomet parodomas visiškai kitokia narkotikų ir korupcijos pusė ir manau, ji daug realesnė ir priimtinesnė žiūrovui.

Prie savotiško realumo jausmo, jog kažkur gatvėse tikrai gali dėtis tokie dalykai, prisideda ne tik įspūdinga D. Washington’o vaidyba. Tas pats E. Hawke suvaidino taip pat gerai. Įdomus dalykas tas, jog prieš pasiūlant Alonzo vaidmeny D. Washington’ui, jis buvo pasiūlytas Holivudo super herojui B. Willis. Atvirai, nelabai įsivaizduoju kaip B. Willis’as būtų atrodęs Alonzo vaidmenyje.

Ir neapsigaukit filmo žanro. Nors dažniausiai jis įvardijamas kaip “kriminalinė drama”, jame gausu tiek įtampos, tiek savotiško veiksmo, tiek susišaudymo scenų, tiek dramos… Žodžiu, skųstis tikrai neturėtų būti dėl ko.

Verdiktas: Iš tikrųjų, giliai subjektyvia nuomone, man šitas filmas vienas geriausių ne tik savo žanre, tačiau ir apskritai. Galiu drąsiai jį priskirti must see-must have kategorijai.

Jei trumpai prisimintume pirmąsias dalis tai galėtume drąsiai teigti, jog pirmoji buvo geresnė už antrąją. Viena vertus, pirmoji labiau išpildė savo žanrą, sukurdama pakankamai didelę įtampą viso filmo metu. O tuo tarp antroji, labiau orentavosi į senuosius filmo gerbėjus, tad sukūrė tokį tęsinį, kuris patiks tik tiems, kuriem patiko ir pirmoji dalis. Visgi, “Lemtingas posūkis 2” visišikai prarado savo varikliuką – įtampą, tad antroji dalis pasižymėjo tik kanibalų/žmogėdrų istorijos aiškinimu bei žmonių pjaustimu. Buvo įdomu, tačiau filmas nebuvo toks geras, kaip trilogijos pirmtakas.

Sužinojęs apie trečiąją dalį nenustebau, nes antroji davė tinkamai suprasti apie savo tęsinį. Iš filmo nesitikėjau daug, tikėjausi tik tiek, kad filmas nebus prastesnis už antrąją dalį. Apsirikau labai skaudžiai…

Istorija išlieka ta pati. Keletas žmonių patenka į mišką, kuriame gyvena žmogėdros. Prasideda kova už išgyvenimą ir ji tęsiasi iki pat filmo pabaigos… Kad filmas bus pigus triukas, jau buvo spėti iš pirmųjų scenų, kuomet mergina išsiriangia nuogai, bet, kad filmas bus toks pigus – net susapnavęs nebūčiau.

Žmogėdros dabar dar akivaizdžiau išreiškia savo požiūrį į maistą. Lavonui išplėšiamos akys ir suvalgomos tiesiai prieš kamerą. Katik nužudytam žmogui nuplėšiamas viršugalvis, atsipjaunamas gabalėlis smegėnų, gardžiai aplaižomas ir suvalgomas vėl, tiesiai prieš kamerą. Kas per..?! Tokių epizodų buvo ne vienas ir ne du, ir jie kėlė tik pasišlykštėjimą.

Tokiuose filmuose Holivudas stengiasi sukurti tokius veikėjus, kad žiūrovas galėtų jų gailėti, išgyventi jų kančias bei bijoti už juos. Čia – nieko panašaus nebus. Beveik visi veikėjai – žiaurūs, iš kalėjimo pabėgę žudikai, kurie savo drąsiais veiksmais ne tik išsklaido visą, dar galėjusią būti, įtampą, tačiau sukelia tokias neigiamas emocijas, kad tuomet jau pradedi jaudintis nebe už žmonių, bet už žmogėdrų gyvybes…

Kitas, taip pat neįtikęs dalykas, kad žmogėdrų buvo labai mažai. Tiek mažai, kad antrosios dalies pabaiga aiškiai melavo. Ir apskritai, apie žmogėdrų filme praktiškai nesimatė, tad galima ir pasiginčyti apie ką šis filmas yra ištikrųjų… Bent tiek, kad filmas trunka ne daugiau nei pusantros valandos, tačiau ir tas laikas ganėtinai prailgo.

Verdiktas: Ko gero šlykščiausias bei labiausiai nuvylęs filmas pastaruoju metu. Kaip matote, net ir tie, kuriems patiko pirmosios dalys – filmą vargiai pripažins. Tikiuosi, jog filmo pabaiga nebuvo rodyklė į ketvirąją dalį…

Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:

Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…

Jei manęs paklaustų kas labiausiai įsiminė filme, pirmiausia į galvą šauna 2 dalykai – filmo istorija ir personažai. Pastarieji buvo tokie įsimintini, kad vargiai juos pamirščiau net ir norėdamas. Jean Reno sukurė ko gero įsimintiniausio žudiko personažą kino istorijoje. Turiu omeny, tiek, kiek man teko matyt. Asmeniškai. Ne apskritai. Iš pažiūros paprastas ir nuoširdus vyriškis, užsiiminėja “valymu”. Keista, bet beprotiškai įdomu. Dar visai jauna, Natalie Portman, pirmąjame savo vaidmenyje taip pat sukūrė personažą, kurį sunku pamiršti. Aš visuomet pamirštu herojų vardus po filmo ir tik labai išimtinais atvejais sugebu juos įsiminti. Nesistengiu, tačiau taip gaunasi. Tai Matilda(N. Portman) – vardas personažo, kurį galiu prirašyti į trumpą sąrašą herojų, kuriuos pamenu. Šiame sąraše puikuojasi Tony Stark’as iš “Iron Man” ir… Hm, keista, dabar, šią minutę, nieko daugiau nebepamenu, bet tikrai žinau, kad šiame sąrašiuke yra ir dar ne vienas personažas. Be to, būtų kvaila nepaminėti G. Oldman’o personažo unikalumą ir siejamą įtampą filmo metu.

Toliau apie scenarijų. Ne, neišsigąskit, jau po truputį mokausi nebeatpasakoti visko iš eilės, tad taip pabandysiu nedaryt ir šį syk. Nesusiklaidinkit kaip tai padariau aš – filmas nepasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų nuotykius. Filmas pasakos apie žudiką, mažą mergaitę ir jų tarpusavio santykius, kas ir yra pagrindinis filmo kabliukas. Bet išties labai sunku Leon’ą, Jean Reno personažą, vadinti žudiku. Ne todėl, kad jis nežudė, o todėl, kad jam ta etiketė tiesiog nelimpa. Galit ir patys suprast, kad veiksmo filme mažokai – dominuoja dramos ir trilerio žanrai. Filmas tikrai turėtų patikti ir vieno ir kito žanro mėgėjams.

Trečias dalykas, kuris nešovė į galvą taip greitai, tačiau šovė kiek vėliau – vaidyba. Vienas iš tų filmų, kuriuose apie vaidybą galima pasakyti šį tą daugiau nei “nežinau, gal ir gerai…”. Kiek teko matyti, iš savo patirties galiu teigti, jog Jean Reno suvaidino geriausiai per savo karjerą. Sakau iš to kiek mačiau ir kiek pamenu. Bet kokiu atveju, žiūrovas vaidyba tikrai liks patenkintas. Neabejotinai.

Filmui įpusėjus, maniau, jog jis bus vienas iš tų, kuriuos IMDB vartotojai smarkiai pervertina. 8,6/10 – ne juokas. Tačiau žiūrėjau iki pabaigos ne todėl, kad buvo gaila išjungti, bet todėl, kad jutau tą filmo šarmą, kuris neleido net pagalvoti apie filmo išjungimą. Ir visgi, pažiūrėjus filmą iki pabaigos galiu drąsiai patvirtinti, kad sutinku su šiuo IMDB įvertinimu.

Verdiktas: Ne eilinis kriminalinis trileris. Arba kriminalinė drama. Filmas patiks ir vieno ir kito žanro mėgėjams. Labai įsimintini personažai, ne tradiciškas ir nenuvalkiotas scenarijus bei nuostabi Žano Reno vaidyba – visi šie dalykai kelia filmą iki aukštumų.

Visuomet mėgavausi filmais, kuriuose vaidina šis aktorius, o jo vaidybą tiesiog dievinu dar nuo “Training Day” laikų. 2 laimėti Oskarai ir dar 3 šio trofėjaus nominacijos – ne eilinis pasiekimas. Visgi kvaila būtų matuoti aktoriaus vaidybą laimėtais trofėjais, bet kaip ten bebūtų, aktoriaus vaidyba šiame filme – nuostabi. Ir tikrai sunku surasti argumentų tokiam teiginiui, galiu pasakyti tik tiek – pažiūrėkit filmą ir tuo įsitikinsite.

Tęsiant kalbą apie vaidybą. Aktorių sąraše esti ir dar vienas garsesnis aktoriaus, tiksliau 2 garsesni aktoriai – Clive Owen ir Jodie Foster. Ir nors Clive Owen tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių aktorių, tačiau šiame filme jis kone tobulai įkūnijo jam patekėtą veikėją. O Jodie Foster galbūt kiek persistengė, nors kita vertus, jos vaidmuo taip pat nebuvo iš lengvųjų. Kaip ten bebūtų – vaidyba šiame filme – tikrai ne eilinė.

Filmas – tyras trileris. Ne taip, kaip panašiuose šio žanro filmuose, kuriuose dažnai trileris būna persmelktas dramos ar romantikos elementais, “Inside Man” – to nėra. Romantika ir drama apsiribojama vos keliais dialogais. Veiksmo taip pat praktiškai nėra, tad nenuostabu, kad filmas remiasi į 3 esminius dalykus – siužetą, personažus ir, svarbiausia – dialogus.

Pradėkim nuo personažų. Pagrinde, viso filmo metu, matysime 2 svarbiausias ir ryškiausias figūras – Detektyvą Keith Frazier(Denzel Washington) ir blogiuką Dalton Russell(Clive Owen). Detektyvą matysim kiek dažniau – blogiuką, kiek mažiau. Abu pagrindiniai herojai visokeriopai charizmatiški. Tiesa, Dalton’as – santūrus ir inteleaktualus, o Keith’as – emocingas, šmaikštus ir taip pat nestokojantis išminties. Visgi, D. Washingtonas ekrane praleis žymiai daugiau laiko, tad jo veikėjui atsiskleisti bus daug lengviau, o jam atsiskleidus – jis tūrėtų tapti priimtinu personažu daugumai trilerių mėgėjų.

Visgi įdomiausia filmo dalis – scenarijus. Pats esu matęs nemažai filmų apie bankų plėšimus ir dažnokai scenarijus būdavo, daugiau ar mažiau, nuspėjamas. Tiesa tie filmai taip pat nebuvo iš geresnių, bet visgi… Filme praktiškai neįmanoma nuspėti scenarijaus vingių. Kai kurios detalės, iškeltos dar filmo pradžioje, atskleidžiamos tik jo pabaigoje. Dalton’as – inteleaktualus nusikaltėlis, tobulai suplanavęs banko apiplėšimą, meta iššukį detektyvui derybininkui – Keith’ui. Visgi pati įdomiausia filmo detalė ir buvo pats apiplėtimas. Ne tiek pats apiplėšimas, kiek unikalus ir nematytas jo įgyvendinimas. Kaip manote kas laimės šią proto dvikovą ?

Laimėjo ar nelaimėjo – neatskleisiu, tačiau filmo pabaiga – silpniausia ir įdomiausia šio filmo vieta. Skamba keistai, tačiau taip yra. Įdomiausia, nes atskleidžiamos visos detalės ir paslaptys, kuriuos smarkiai intrigavo, bei vertė prilipti prie ekrano ir laukti kiekvienos scenos. Silpniausia, nes jautėsi neišbaigtumas. Retas filmas, kuriame pabaiga panaši į serialo, t.y. reikalaujanti sekančios serijos. Kitaip tariant, filmo pabaiga tiesiog prašyte prašėsi antrosios dalies, tad net nesuabejojau, kad ji bus kuriame. 2010 metais jos sulauksim. Tie patys aktoriai, tas pats režisierius(Spike Lee) ir tas pats scenaristas(Russell Gewirtz). Tiesa, pastarąjam scenaristo kėde teks dalintis su Terry George.

Verdiktas: “Savas žmogus” – galbūt ne pats geriausias visų laikų trileris, tačiau toks geras, kad tenka pasukti galvą, jog prisimintum geresnį. Visgi, jei kalbėsim apie trilerius, susijusius su bankų plėšimais – šis, tikriausia, vienas geriausių mano matytų. Unikalus ir tikrai kitoks scenarijus, bei įdomūs veikėjai tik patvirtina mano teiginį.

“Reservoir Dogs” (Pasiutę šunys)

Istorija pasakojama ne taip kaip įprasta – nuo pradžios iki pabaigos, o trumpais, 15 ar 20 minučių trunkančiais, epizodais. Veiksmas vyksta prieš ir po nepavykusio juvelyrinių dirbinių apiplėšimo. Plėšikai – šeši, atskirai surinkti, vienas apie kitą nieko nežinantys, slapyvardžiais pasivadinę nusikaltėliai: Ponas Rudasis (pats Quentin Tarantino), Ponas Baltasis (Harvey Keitel), Ponas Blondinas (Michael Madsen), Ponas Mėlynasis (Edward Bunker), Ponas Oranžinis (Tim Roth) ir Ponas Rožinis (Steve Buscemi).Nepavykus apiplėšimui ir kai kuriems dalyviams mirus, visiškai nepažįstami nusikaltėliai pradeda vienas kitą įtarinėti, neva vienas iš jų – policininkas. Gaila, kad nebuvo parodytas pats apiplėšimas. Quentin Tarantino sakė, kad apiplėšimų scenos yra visiškai nuvalkiota kine ir jis to nenorėjo savo pirmajame filme. Aišku, kad prisidėjo ir labai ribotas biudžetas, tad tai buvo palikta vaizduotei.

Taip pat pasakojama, apie tai kaip juos visus surinko ir pasamdė vietinis mafijos vadeiva ,o kai kurios dalys visiškai nesusijusios su likusiomis filmo dalimis, bet jos ne ką mažiau įdomios. Filmas prasideda su visų būsimų apiplėšimo dalyvių pokalbiu kavinėje, prie pusryčių stalo. Pokalbis vyksta labai natūraliai, tiesiog apie bet ką. Apie matytus filmus, darbą, visuomenės santvarką, politiką, asmeninius įsitikinimus, pasakojami anekdotai ir t.t. Pokalbio dialogas labai natūralus ir tikroviškas, bet tuo pačiu ir įdomus. Tame pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai ir jie pasidaro įdomūs žiūrovui. Quentin Tarantino išties yra dialogo rašymo meistras.

Daugeliui žiūrovų “Pasiutę šunys” gali nepatikti. Tai, vis dėl to, ne eilinis filmas. Šiam filmui net sunku sugalvoti žanrą. Galima pavadinti kriminaline veiksmo komedija, bet tai nėra tikslu. Komedijos ir veiksmo yra, bet labai nedaug. Daugelį gali atstumti milžiniškas smurto kiekis. Ypač sukrečia policininko kankinimo scena. Filme yra daug žmogiškumo ir visokeriopų žmonių santykių. Įdomiausi yra begalinis Pono Baltojo pasitikėjimas Ponu Oranžiniu ir ,iš pažiūros, visiškas psichopatas, bet sąžiningas ir ištikimas Ponas Blondinas.

Filmo vaidyba visapusiškai gera. Daug kam nepatiko Tim’as Roth’as, bet man jis pasirodė labai įtikinamai. Garso takelį sudaro populiarios septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų dainos.

“Pasiutę šunys” yra, visais atžvilgiais, labai neįprastas filmas. Istorija, veiksmo scenos, veikėjų dialogas. Vienintelis filmas su kuriuo aš jį galėčiau palyginti yra, to pačio Quentin Tarantino, “Bulvarinis skaitalas”. Abu filmus sieja ne tik režisierius, bet ir kai kurie aktoriai, epizodiškas istorijos pasakojimo stilius, panašus dialogo stilius ir perdėtas žiaurumas. Lyginti jų tarpusavyje nedrįstu, bet abu dievinu ir drąsiai teigiu, jog jie yra vieni iš geriausių mano matytų filmų.

Verdiktas: neįprastas, bet labai įdomus ir nepaprastas filmas. Būtina pažiūrėti kiekvienam kino mėgėjui, bet silpnesnių nervų žiūrovams patartina praleisti žiauresnes vietas.

Visų pirmiausia, filme vaidina Al Pacino ir Robert De Niro, o tai filmui garantuoja 2 dalykus – puikią reklamą ir mažų mažiausiai gerą vaidybą. O vaidyba buvo tikrai nuostabi. Al Pacino kuo puikiausiai perteikė policininko, priklausomo nuo savo darbo, emocijas ir sukurė tikrovišką atmosferą aplink savo charakterį, o Robert’as De Niro buvo pavestas sukurti protingo, bei šaltakraujiško plėšiko personažą. Ir, beje, padarė savo darbą taip pat puikiai. Abu šių aktorių personažai turėjo savo charakterius, savo prioriterus ir savo idiologiją, kurių laikėsi nuo pat filmo pradžios, iki pat jo pabaigos, kas tikrai sužavėjo. Filmui įsibegėjus jau buvo atskleisti abiejų personažų charakteriai, kurie nekito viso filmo metu, o kritinėse situacijuose, kai personažai turėjo rinktis ar jų idiologijos siekimas, ar tai, kas tiesiog buvo geriau, su ironiška šypsena galėjom nuspėti jų pasirinkimus. Apie kitus aktorius kalbėti neverta, nes beveik visą filmą ekranuose matėm tik Al Pacino ir Robert’ą De Niro. Nors be kita ko, antraplaniai aktoriai jei nesužavėjo, bet suvaidino taip, kad jų vaidybą neužkliūtų.

Stiprioji šio filmo pusė – dialogai. Jų filme buvo tikrai labai daug. Vieni buvo tiesiog geri, iš kurių buvo išspausta viskas, kas buvo įmanoma, kiti buvo tiesiog nuostabūs, kurie sužavėjo ir įsiminė. Regis tik 1 kartą filme Vincent Hanna(Al Pacino) ir Neil McCauley(Rober De Niro) susitiko akis į akį. Ir tas jų susitikimas buvo paremtas stipriu ir žavinčiu dialogu. Sunku jį nupasakoti, jį tiesiog reikia išgirsti savom ausim.

Filme veiksmo nebuvo daug. Tiesa, filmui įpusėjus įvyko susišaudymo scena, kurios pavydėtų dauguma tokio žanro filmų. Tiesa sakant, ta susišaudymo scena viena įspūdingiausių kokias tik teko matyti, tačiau joje, kaip dažniausiai būna, galioja taisyklė, kad pagrindiniai personažai – neliečiami. Kaip ten bebūtų, tokių scenų filme norėjo ir daugiau.

Per tuos beveik 15 metų, nuo tada, kai filmas “Karštis” buvo sukurtas, didžiuosiuose ekranuose nieko įpatingai geresnio nepasirodė. Kalbu tik apie filmus tame pačiame žanre(kriminalinė drama/trileris). Visgi, teko matyti ir tikrai yra filmų, kurie gali lygintis, o gal ir yra šiek tiek geresni už “Heat“, tačiau jų nėra tiek daug, kad nebūtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Verdiktas: Beveik 3 valandos kriminalinės dramos gali būti kiek per daug kai kuriems kino mėgėjams, tačiau vienaip ar kitaip, tikri kino gurmanai filmą neabejotinai įvertins.

Pradedant aktoriais, sąrašas gan įspūdingas. Populiarumo viršūnes pasiekę Christian Bale ir Heath Ledger, sparčiai kylantis Aaron Eckhart, visiems gerai žinomi Morgan Freeman ir Gary Oldman. Geras režisierius. “Batman Begins”, “Memento” ir “The Prestige” išties puikūs filmai. Gera komanda – vienas iš pagrindinių šio filmo sėkmės šaltinių. Vaidyba nuostabi. Visi aktoriai vaidina tiesiog puikiai. C. Bale puikus kaip visada, bet būtina išskirti Heath’ą Ledger’į. Tik išėjus filmui daug kas prognozavo Oskaro laimėjimą ir jie buvo teisūs. Ar jis to vertas? Taip! Ledger’is puikiai pavaizdavo psichopatą klouno kostiume. Išdrįsčiau pavadinti šiurpą keliantį Ledgerio pasirodymą vienu iš geriausių kada nors man matytų. Daug kas jį lygina su Nicholson’o 1989 metų versija ir internete verda ginčai kuris geresnis. Nors Nicholson’as – vienas iš mėgstamiausių mano aktorių, tenka pripažinti, jo man labiau patiko Ledger’io variantas. Reikia suprasti ir tai, kad jų veikėjai labai skirtingi. 1989 Džokeris buvo panašesnis į kuoktelėjusį pokštininką, o dabartinis – tikras blogio įsikūnijimas.

Džokeris – psichopatas bandantis sau ir visam pasauliui įrodyti civilizacijos silpnumą ir visais įmanomais būdais provokuojantis Betmena. Užkliuvo tik tai, kad Džokeris atrodo per daug nenugalimas. Suplanuoja pabėgimą iš policijos nuovados, šantažuoja gaują mafijos vadeivų, lengvai susitvarko su dvigubai už jį stambesniu ir didesniu apsauginiu. Briusą Veiną nuolatos kamuoja moralinės dilemos susijusios su Džokerio provokacijomis. Harvis Dentas – naujasis apygardos prokuroras, žmogus vienas po kito į kalėjimą sodinantis mafijos vadus tampa nauja Gothamo miesto viltimi. Vienintelis veikėjas kuris “neturi savo gyvenimo” yra Rachel Dawes. Atrodo, kad ji yra filme tik todėl, kad Džokeriui reikia pagrobti Briusui artimą žmogų. Taipogi manau, kad Dviveidis, nors ir įdomus veikėjas (didelis pasistūmėjimas į priekį nuo “Batman Forever”, Tommy Lee Jones’o Dviveidis buvo gan kvailas), filme praleido per mažai laiko ir didelio įspūdžio nepaliko.

“Batman Begins” veiksmo scenos buvo nufilmuotos iš labai arti ir atrodė nekaip. Šiame filme veiksmo scenos įspūdingos ir užgniaužiančios kvapą. Didelė dalis scenų nufilmuota dienos metu, bet tamsaus Gothamo atmosfera išlieka. Garso takelis prie atmosferos puikiai prisideda. Kompozitorių darbą galima tik pagirti. Pati filmo idėja verčia susimąstyti. Džokeris simbolizuoja blogį ir filmas rodo kaip lengvai žmogus prieš blogį gali suklupti. Deja, filmas kiek prailgsta. Kai kurios per ilgai besitesiančios dialogo scenos gali šiek tiek pabosti.

Verdiktas: Visapusiškai puikus, verčiantis pamąstyti ir labai mažai trūkumų turintis filmas kuris turėtų patikti visiems.

Skirtingai nei panašiuose kariniuose filmuose, šiame istorija sukasi apie Išminuotojų būrį, į kurį patenka patyręs ir bebaimis išminuotojas, spjaunantis mirčiai į akis. Kažkiek banaloka, bet šio kario charakteris pateiktas ganėtinai įdomiai.

Filmo scenarijus turėjo tiesiog puikiais galimybės sukurti veiksmo ir spec. efektų filmą, tačiau režisierius pasirinko kiek kitokį filmo pateikimo būdą. Užuot sukuręs veiksmo filmą, jis sukūrė ganėtinai įtemptą trilerį su šiek tiek dramos prieskonio. Ar režisierius apsiriko pastatydamas būtent tokį filmą – skonio reikalas.

Filmo pradžia buvo išties įdomi ir įtraukianti, tačiau filmui įsibėgėjant, jį žiūrėti darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau. Sutapimas ar ne, bet istorijai rutuliuojantis į priekį, filme vis daugėjo dramos, kas prailgino filmą. Žinoma, jei jau režisierius pasirinko tokį filmo pateikimo būdą – tebunie, tiesiog ta drama filme buvo pateikta ganėtinai neįdomiai ir nuobodžiai. Bet paskutinės 20 minučių filmo buvo gaivaus oro pliūpsnis, kuris vėl atgaivino norą žiūrėti filmą.

Gerą įspūdį paliko tas Amerikos karių gyvenimo Irake pateikimas. Parodydamas kaip ir ką reikia daryti, bei kaip ir ką daro išminuotojai Irake, kokios sąlygomis jie gyvena, kokį psichologinį spaudimą patiria ir kaip sunku jį ištverti.

Tiesa, filme kliuvo tai, jog jame daug nerealių, kartais net fantastiką primenančių, scenų. Gal kiek per smarkiai pasakyta, tiesiog pagrindinis filmo veikėjas elgėsi taip nerealiai, jog jos kitas normalus žmogus ar karys taip nepasielgtų. Nors jei reikėtų keisti šį pagrindinio veikėjo bruožą – filmas prarastų daly žavesio, nes į filmą daug įdomumo ir savotiškos intrigos įnešė būtent įdomus pagrindinis personažas.

Verdiktas: Ganėtinai įtemptas karinis trileris, kuriame apstu dramos, tačiau visiškai nėra veiksmo. Nors filme yra įdomiai pateikta istorija, dar nematytos ir negirdėtos išminuotojų operacijos, bei įdomūs personažai, tačiau drama filmą tiesiog  daro nuobodų.