Visų pirma, trumpai apie scenarijų. Pati įdėja nėra kažkokia tai novatoriška, tiesiog name gyvena porelė, kuriai pradeda vaidentis. Jie nusiperka kamerą, kuria filmuodami, bando užfiksuoti visus paranormalius reiškinius.

Istorija iš ties paprasta, skirta vaikams gąsdinti, bet… Bet filme sukuriama išties stipri atmosfera, kuri, be abejo, išgąsdins ne tik mažuosius. Apskritai, nerekomenduočiau šio filmo silpnesnių nervų žiūrovams. Tikrai.

Aš pats buvau nusiteikęs gan skeptiškai į visą šį reikalą, nors girdėjau daug gerų rekomendacijų. O ir užrašai ant viršelio, kaip antai – “Scariest Movie of the Year” ar “Most terrifying movie of the Year” bandė įrodyti, jog filmas išties baisus. Tačiau aš vistiek žiūrėjau skeptiškai į šio filmo baisumą vien dėl to, jog pastaruoju metu neteko matyti jokio labai baisaus siaubo filmo. Kiek žiūrėdavau – vis prašaudavau. Buvau susidaręs nuomonę, jog siaubo filmų kūrėjai visiškai išsisėmė. Iki šiol…

Kalbant apie atmosferą, tas buitinės kameros efektas tikrai veikia. Jei pati įdėja ir nesukuria to natūralumo ir tikroviškumo jausmo, tai ženkliai prie to prisideda. Prie to ženkliai prisideda ir aktorių vaidybą, o šiame filme ji buvo išties gera. Gal net puiki. Realiai, neturiu kaip prie jos prikibti. Aktoriai vaidino natūraliai. Viskas buvo atlikta taip, kad žiūrovas įsijaustų į filmą ir pats sau susikurtų nejaukumo jausmą, kuris verstų, kartas nuo karto, atsargiai apsižvalgyti aplink save.

Nežinau kiek tame tiesos, tačiau kalbama, jog filmas sukurtas remiantis tikrais faktais. Ir, tikriausiai, niekas negali paneigti, jog šitie paranormalūs reiškiniai, vaiduokliai ir visa kita – prasimanymai vaikams gąsdinti. O tas faktas, kad šito reikalo paneigti niekas nepaneigė ir gali pats pasirinkti ar jo tikėsi ar ne – gąsdina dar labiau. Išgąsdins ir tuos, kurie tuom netiki, tačiau tuos, kurie vaiduokliais ir šitais paranormaliai reiškiniais tiki – priblokš dar smarkiau.

Man, asmeniškai, šis filmas yra, ko gero, vienas geriausių siaubo filmų ne tik šiais metais, bet ir apskritai. Nedrįsčiau sakyti, kad pats geriausias, bet, kad paliko neapsakomai baisaus ir gąsdinančio siaubo filmo įspūdį – dėl šito neabejokit.

Verdiktas: Šis minimalistinio biudžeto siaubo filmas yra vienas populiariausių filmų Amerikoje, nušluostęs nosį tokiems filmams kaip “Saw VI” ar “There Wild things are” ir jau uždirbęs daugiau nei 60 milijonų dolerių. Nežinau koks efektas būna žiūrint filmą grupėje žmonių, šviesoje, dienos metu, nesant vienam namuose, tačiau žiūrint visiškai vienam, tamsiame kambaryje – efektas toks stiprus, jog nuėjimas užsidegt šviesos tampa tikru išbandymu.

The Ring / Skambutis

Holivudiškas japonų filmo “Ringu” perdirbinys. Ir išimtinai – tikrai vykęs. Kažkada teko matyti ir japonišką originalą, tačiau tai buvo taip senai, kad vargiai galėčiau palyginti šiuos filmus. Kūrėjai puikiai padirbėjo sukurdami įtikinamą ir tikrai baisią atmosferą, kas siaubo filmui ir turėtų būti svarbiausia. Jei atsiras nemačiūsių – tikrai patariu pažiūrėt.

The Ring Two / Skambutis 2

Antroji filmo dalis, kurioje režisieriaus kėdę iš Gore Verbinski, perėmė japonų režisierius Hideo Nakata. Atvirai – šis filmas eilinis holivudo bandymas išgręžti viską kas įmanoma iš sėkmingos įdėjos. Nors filme atmosfera sąlyginai išlaikyta, tos pačios įdėjos kartojimas nebegasdina taip, kaip serijos pirmtakas.

Wrong Turn / Lemtingas Posūkis

Šį siaubo trilerį reikėtų priskirti tai filmų serijai, kurioje labiau akcentuojamas žiaurumas, galūnių kapojimas nei siaubo kūrimas. Kaip ten bebūtų, filme yra vienas esminis dalykas, kuris ir kelia šį filmą iš pažemių, tai psichologinė įtampa. Režisierius tikrai ištemps žiūrovo nervus, tačiau išgąsdinti jam nepavyks.

Wrong Turn 2: Dead End / Lemtingas Posūkis 2

Po poros metų išėjo dar viena šio filmo dalis. Būsima trilogija ? Taip. Trečioji filmo dalis dienos šviesą išvys jau šiemet. Lyginant šį su savo pirmataku, galima drąsiai teigti, jog filmas galutinai prarado ir savo esminį varikliuką – įtampą. Dabar visas veiksmas vyks dienos šviesoje, įtampos nebelieka, tačiau ją pakeičia bandymas sudominti žiūrovą scenarijumi. Ir šis bandymas gali papirkti žiūrovą jei jam patiko serijos pirmtakas, tačiau kitu atveju – skaudžiai nusvilsite.

Ghost Ship / Laivas vaiduoklis

Holivudinis filmas apie vaiduoklius. Atmosferos filme lyg ir nėra, o įdėja labai jau nuvalkiota ir banali. Iš esmės, filmas tėra labai silpna Holivudo vidutinybė, kurią rekomenduočiau žiūrėti tik kraštutiniu atveju. Bent tiek, kad ją tikrai galima žiūrėti.

Saw I-V / Pjūklas I-V

Pjūklas turi tendenciją išeiti kiekvienais metais. Pradedant 2004-aisiais ir baigiant šiais, 2009-aisiais, kada kino teatruose pasirodys dar viena, jau eilinė, 6-oji filmo dalis. Įdomu ir tai, jog su kiekviena pasirodžiūsia filmo dalimi filmo įvertinimas tiek iš žiūrovų, tiek iš kritikų pusės vis krenta ir krenta. Pirmoji dalis buvo kažkas unikalaus ir neįprasto. Buvo įdomu stebėti ir be perstojo trykštantį kraują, nes jis buvo liejamas… unikaliai. O kuo toliau, tuo banaliau ir neįdomiau.

Silent Hill / Tylioji kalva

Pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas siaubo filmas. Įdėja savotiška, tačiau jos išpildymas – prastas. Toks jausmas, kad buvo tikrai pagailėta pinigų spec. efektams, nes šitie – ganėtinai prasti. Visgi, kažkokia atmosfera filme esti, tačiau tikrai norėtųsi geresnio įdėjos išpildymo, nes žaidimą žaisti buvo baisiau ir įdomiau.

Resident Evil / Absoliutus blogis

Labiau veiksmo, nei siaubo filmas. Veiksmas įdomus ir išlaiktantis tempą viso filmo metu, o siaubo, baimės ar dar kažko kas būdinga siaubo filmui nerasta pradžioje ir tas pats išsilaikė iki filmo pabaigos. Labai smagiai susižiūri, kai po sunkios dienos norisi atjungti galvą. Nes veiksmu grožėtis tikrai galima, o ir bijoti, kad kažkas išgasdins ar įbaugins – nereikia.

28 Days Later… / 28 dienos po…

Anglų darbas. Įdomi įdėja ir puikus jos išpildymas. Jei reikėtų lyginti su aukščiau minėtoju holivudiniu veiksmo filmu, šis pranoks pastarąjį tiek atmosferos, tiek įdėjos prasme, o vietos kur šis nusileistų – aktorių sąrašas ir veiksmo kiekis. Kita vertus, dėl veiksmo kokybės taip pat galėtume ginčytis.

1408 / Kambarys 1408

2007-aisiais išėjęs filmas, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo. Tikriausiai todėl, kad tai buvo kažkas naujo siaubo filmų fronte. Kita vertus ir reklama pasidarbavo iš peties. Visgi aktorių sąraše ir John Cusack, ir Samuel L. Jackson. Filmas paremtas psichologinia įtampa žiūrovui ir čia kūrėjai pasidarbavo iš peties. Nors į filmo pabaigą viskas pradėjo pintis akyse, o suprasti kas vyksta darėsi vis sunkiau, be viso šito, filmą vertinčiau tikrai teigiamai.

Cube / Kubas

Labai keista, kad šis filmas priskiriamas siaubo filmų žanrui, tačiau pamatęs tokias antraštes, negaliu filmo nepaminėti ir čia. Bet iš esmės, ieškantiems siaubo šis filmas netiks, nes jis nei siaubo, psichologiškai įtemptas, o vienintelis dalykas kas labai smarkiai varo šį filmą į priekį, tai įdėja.

Alien / Svetimas

Fantastinių siaubo filmų klasika, kuriai prilygti sunku. Nors prabėgus jau daugiau nei 30 metų po filmo sukūrimo, filmas vizualiai suprastėjo, turiu omeny tai, kad jo kokybė kažkiek nublanko prieš dabartinius filmus, tačiau, visgi, su šiuo filmu lygintis būtų sunku bet kokiam kitam filmui. Pirmoji serijos dalis paremta, vėlgi, tuo pačiu psichologiniu spaudimu, o įpatingo siaubo ar baisios atmosferos filme realiai nėra.

The Thing / Padaras

Lygiai tokia pati fantastikos žanro klasika kokia yra ir “Svetimas“. Filmai iš esmės labai panašūs, tad “Svetimo” serijos gerbėjai tikrai nenusivils ir šituo filmu. Tik labai gaila, kad vargiai sulauksim antrosios filmo dalies, kuri, atrodė, tikrai bus. Kaip ten bebūtų ir šiame filme viskas paremta psichologine įtampta, o ne ta siaubo kupina atmosfera.

Paranormal Activity / Paranormalus aktyvumas

Ko gero vienas geriausių, jei ne pats geriausias siaubo filmas per pastaruosius metus. Šis filmas yra gyvas įrodymas, kad surinkti milžiniškas pajamas ir pavergti žiūrovų širdis nereikia milžiniškų lėšų, nes filmo biudžetas siekė vos 20 tūkstančių dolerių, filme buvo naudojama viena buitinė kamera, o aktorių sąrašas susideda iš 2 pavardžių. Didžiulė įtampa garantuota.

The Omen / Ženklas

Vienu geriausiu siaubo filmu visoje kino istorijoje tituluojamas “Ženklas” išties yra puikaus scenarijaus ir režisūros vaisius. Dar 1976 metais sukurtas siaubo filmas įrodo, kad milžinišką įtaką siaubo filmų kino industrijai padaryti nereikalingi nei spec. efektai, nei milžiniški biudžetai.

The Haunting in Connecticut / Pragaras Konektikute

Vertas dėmesio siaubo filmas, kuriame apstu dramos elementų. Galbūt kažkam tai pamaišys, o kažkam patiks, tad laikykim šį faktą savotišku prieskoniu. Taip pat filmas gali pasigirti gausybe gąsdinančių scenų, prieš kurias seka didžiulė įtampa. Nors filmo autoriai teigė, kad filmas yra paremtas tikrais faktais, tiksliai nėra žinoma ar tai nebuvo tik komercinis triukas.

Šiam kartui tiek. Dabar žinau, kad tikrai bus antroji šio įrašo dalis. Jei turit ką pasiūlyt, pakomentuot ar šiaip pasisakyt – aš visada atviras pasiūlymams ir kritikai.

12 žmonių grupelė gyvena Aliaskoje, JAV mokslinių tyrimų laboratorijoje. Atskirta nuo pasaulio, žmonių grupelė susilaukia netikėto svečio – padaro. Juokinga, kad scenarijų aprašiau vos dviem sakiniais, tačiau net nesinori atskleisti  nieko daugiau, išskyrus tuos faktus, kuriuos paminėjau. Nes atskleidus daugiau – tiesiog sugadinsiu dalį filmo malonumo. Įdomi detalė ta, kad filme nėra nė vienos aktorės moters. Režisierius minėjo, jog viena aktorė buvo, tačiau jai tapus nėščiai, ji buvo pakeista kitu aktoriumi.

Šių laikų filmuose mes galime pamatyti įvairiausių ateivių – žmones drąskančių(”Vyrai juodais drabužiais“), žmoniją naikinančių(”Nepriklausomybės diena“), žmoniją gelbstinčių(”Diena, kai sustojo žemė“) ir pan. tačiau tokių unikalių ir visapusiškai įdomių ateivių, kokius galime pamatyti “Padare” – matyti neteko. Nebandysiu atskleisti ką konkrečiai jie darys, kaip atrodys, kokia jų paskirtis filme – susidomėję filmu, galės patys viską pamatyti.

Dabar plačiau apie pačio filmo žanro išpildymą. Filmo žanras – sci-fi siaubo. Nors tos fantastikos filme tik tiek, kiek ateiviai jos padaro, tačiau siaubo ir įtampos – apstu su kaupu. Nors filmo pradžia(~15 pirmų minučių) vangoka ir savotiškai nuobodi, tačiau jai prabėgus prasideda įtampos ir siaubo žaismas, kuris stiprėja iki pat filmo pabaigos. Žinoma, nesitikėkit milžiniškos įtampos viso filmo metu, ji keisis keičiantis scenoms, tačiau, kad didesnė ar mažesnė įtampa filme bus pastoviai – neabejokit. O įtampai maišantis su siaubu ir išgąstingomis scenomis – gaunasi toks pikantiškas ir aštrus prieskonis, kad maža nepasirodys. Tikrai ilgai prisiminsiu kaip vienos scenos metu taip įsitempiau, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ir buvau taip smarkiai išgąsdintas, kad vargiai rasčiau palyginimą.

Norom, nenorom, tačiau filmas prašyte prašosi palyginamas su kita žanro klasika – filmų serija “Svetimas“. Abu filmai labai panašūs, esminis skirtumas tas, kad filme “Svetimas” veiksmas vyksta kosmose, o filme “Padaras” – Aliaskoje. Nuo pat mažens, kai teko pamatyti visus “Alien” filmus, tapau filmo gerbėju ir laikiau visą kvadrologiją savo filmų tope. Tiesa, ir dabar esu ištikimas filmo gerbėjęs, tačiau tris filmo dalis teko matyti labai senai, o pirmąją, galbūt, prieš mėnesį. Ir, visgi, drįstu teigti, kad filmas “The Thing“, pranoksta, bent jau pirmąją “Alien” kvadrologijos dalį. O jei taip teigia “Alien” filmų serijos gerbėjas – kitiems taip pat vertetų apsvarstyti būtinybę pažiūrėti šį filmą.

Kaip ten bebūtų, pati silpniausia ir kažkiek nuvylusi filmo vieta – pabaiga. Žinoma ji nėra tokia bloga, kad vertinčiau mažiausiais balais, bet, iš kitos pusės, režisieriai galėjo filmą užbaigti kažkaip kitaip. Bent jau to norėjosi man. O ta pabaiga dar buvo lyg ir užuomina į antrąją filmo dalį… Truputį pasidomėjus neradau nieko kas patvirtinų mano spėliones. O gaila…

Verdiktas: įtampos ir siaubo kupinas filmas su, dar jaunu Kurt Russell priešaky. Kiekvienas siaubo filmų ir kvadrologijos “Svetimas” gerbėjas turėtų pažiūrėti šį filmą ir įvertinti savaip. O aš ir susimasčiau ar teko kada nors matyti geresnį siaubo filmą…

Keli kovos už gyvūnų teises aktyvistai įsilaužia į Kembridžo mokslinių tyrimų laboratoriją, norėdami išlaisvinti eksperimentuose naudojamas šimpanzes. Vietinis mokslininkas perspėja, jog šimpanzes užkrėstos “įniršio” virusu, bet aktyvistai jo nepaklauso ir šimpanzes paleidžia. Šios iškart užpuola patalpoje esančius žmones. Po 28 dienų, kurjeriu dirbantis Džimas (Cillian Murphy) atsibunda iš komos ir randa visiškai apleistą Londoną. Netrukus, pirmieji sutikti žmonės jį netikėtai užpuola. Džimą išgelbėja Selena (Naomie Harris) ir Markas (Noah Huntley). Gryžus į slėptuvę, Selena ir Markas paaiškina, jog Anglijos, o gal net ir viso pasaulio populiacija užkrėsta virusu, kuris žmones paverčia nemąstančiomis ir agresyviomis būtybėmis. Trijulė iškeliauja ieškoti Džimo tėvų.

Pirmiausia, šis filmas nėra “Holivudinis”. Sukurtas Didžiojoje Britanijoje su vos 5 milijonų svarų biudžetu. Jame nėra milžiniškų kovos scenų, nepaprastų galių turinčių ar tiesiog velniškai stiprių, sumanių, iki dantų apsiginklavusių ir Kung-Fu mokančių veikėjų, milžiniškų sprogimų ar sudarkytų, kraujo balose skęstančių žmonių lavonų. Veikėjai – eiliniai žmonės bandantys išgyventi post-apokaliptinėje Anglijoje. Šiame filme zombiai arba “užkrėstieji” nėra tipiniai nerangūs bukagalviai. Jie tyko šešėliuose ir rengia pasalą arba ,link potenicialios aukos, skuodžia visu greičiu. “Užkrėstūjų” pasirodymas visados sukelia įtampą.

Filmas padalintas į dvi dalis. Pirmojoje rodomos pagrindinių veikėjų klajonės per Angliją. Sukuriama atmosfera ir įtvirtinami veikėjai. Antroje sutinkama nedidelė grupelė karių įsitvirtinusių gerai saugomoje teritorijoje. Antroje dalyje daug daugiau veiksmo, bet svarbiausia tai, jog neužgožiami veikėjai.

Filmo režisierius ne kas kitas, o Danny Boyle. Taip, tas pats žmogus režisavęs “Lūšnynų Milijonierių”. Aktoriai mažai žinomi, bet vaidyba puiki. Visi atrodo natūraliai ir galima pamanyti, jog žiūri ne filmą, o tikrovę. Svarbiausia filmo mintis – ką žmonės gali padaryti kritinėje situacijoje. Asmeniškai manau, jog įdomiausias veikėjas – karininkas sunkiai sugebantis suvaldyti į neviltį puolusius karius.

Verdiktas: Įdomus, atmosferijškas, gilesnę mintį turintis filmas. Puiki vaidyba, sukuriami įdomūs veikėjai kurie neužgožiami veiksmo scenų. Vienas geriausių savo žanro filmų.

Na, filmas paliko savotišką įspūdį. Viena vertus, filmas tikrai labai įdomus, kita vertus, jame apstu dalykų, kurie bandė sugadinti filmo atmosferą. Na, vienaip ar kitaip, filmas vistiek sukūrė šiokią tokią atmosferą. O prie to atmosferos sukūrimo smarkiai prisidėjo įdėja viską filmuoti viena kamera, nes daugiau ar mažiau, tai filmui suteikia natūralumo jausmą, o siaubo filmui, tai ypač svarbu.

Kalbant apie tą natūralumo jausmą… Pagrindinis dalykas kodėl jį galima jausti, tai faktas, kad filmas nufilmuotas viena kamera. Tai tikrai prideda tam tikrą prieskonį filmui, tačiau kai pradedi suprasti, jog nė joks žmogus nesitampytų su savimi kameros tokioje situacijoje – tas natūralumo jausmas subliūkšta ir pamažu dingsta. Tiesa, paskui scenarijus pasisuko taip, kad ta kamera buvo vienintelis dalykas, kodėl veikėjai dar buvo gyvi. Filmo pradžioje filmavo, nes reikėjo reportažo, o veikėjai dar nė neįtarė apie tai kas jų laukią, filmui įsibėgėjus(jo viduryje) filmavo, nes to reikalavo ne tik scenarijus, bet ir filmo įdėja, o filmo pabaigoje filmavo, nes kamera buvo vienintelis jų šviesos šaltinis. Filmo viduryje užvirė tikra mėsmalė, aplink laksto infekuoti, zombiais pavirtę žmonės, jie tave vejasi, o tu tempies kamerą su savim ? Na jau…

Nors filmui įsibėgėjus ir prasidėjo pats įdomumas, būtent tuomet išlindo filmo klaidų, kurios gadino tą bandymą mėgautis veiksmo, siaubo ir įdomios istorijos mišiniu. Pats skaudžiausias smūgis man, kaip žiūrovui, buvo kuomet virusu apsikrėtusi mergaitė sukandžiojo savo motiną ir pabėgo į kitą pastato aukštą, o grupelė žmonių nubėgo jos pagauti ir parvesti mamai. Jie ją surado, mergaitė stovi kampe, kruvina, veidas išblyškęs, iš burnos veržiasi putos – trumpai tariant, jai pasireikšė visi simptomai, įrodantys, kad ji užkrėsta, bet vienas iš veikėjų lėtai artonosi prie jos sakydamas kažką panašaus į “ar tau viskas gerai ? Eime, parvesiu tave pas mamą”. Spėkit kas jam nutiko…

Tiesa, pagrindinė filmo veikėja(reporterė) suvaidino labai natūraliai. Tiksliau, ji tikriausiai elgėsi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi silpno charakterio mergina. Na, bet  ta jos natūrali vaidyba tiesiog vedė iš proto. Nuolatinis klykimas, verkšlenimas, neapsakomas pesimizmas tiesiog verčia žiūrovą norėt, kad jai kas įkrėstų proto. Bet to nesulaukiau. Deja…

Filmo pabaiga taip pat labai savotiška. Viena vertus, jos nesitikėjau, kita vertus, ir nenustebau pamatęs.

Verdiktas: Labiau įdomus, nei baisus filmas. Truputį geresnis už vidutinišką siaubo filmą – nei daugiau, nei mažiau. Tiesa, pažiūrėjus “Quarantine“, užsimaniau pažiūrėti filmo originalą “REC“, kuris įvertintas daug palankiau, nei jo perdirbinis.

Matt’as(akt. Kyle Gallner) serga vėžiu ir gyvena toli nuo ligoninės, tad šeima nusprendžia nusipirkti namą arčiau jos. Netrukus randamas erdvus ir pigus namas su sava istorija. Ir ta istorija įvarys siaubo namo gyventojams…

Apie filmą teko girdėti įvairiausių liaupsių ir rekomendacijų dar prieš jį pažiūrint. Tačiau filmą pažiūrėti nusprendžiau ne dėl to. Filmą nusprendžiau pažiūrėti dėl tikros istorijos. Juk retokai tenka matyti siaubo filmą su prierašu “paremta tikrais įvykiais”.

Nuo pat pirmų filmo scenų į akis krito Kyle’o Gallner‘o vaidyba, kuri buvo tiesiog puiki ir tikrai mane sužavėjo. Pats aktoriaus vaidmuo buvo nelengvas. Be kita ko, jam reikėjo suvaidinti įvairiausias būsenas: skausmą, baimę, būseną tarp sveiko proto ir beprotybės… Ir turiu pasakyti, kad aktorius tai padarė tikrai įtikinamai. Viena vertus – aktoriaus vaidyba nėra verta Oskaro, kita vertus – gėrėtis ja tikrai galima.

Pats filmas yra labai įtemptas. Tiesa sakant, senokai bebuvau taip įsitempęs žiūrint filmą. Žinoma prie įtampos sūkurimo smarkiai prisidėjo puikus kompozitorių darbas. Kiekvieną įtemptą sceną lydėjo įtemptas garso takelis, o kadangi įtemptų scenų filme buvo apstu, tai ir kompozicijos buvo įpatingai daug. Kompozitoriai pasidarbavo puikiai – nei daugiau, nei mažiau.

Labiausiai į akis krito, kad kone kiekviena įtempta scena baigdavosi gąsdinančiu finišu. Juolab, kad išgąstis veikia daug efektyviau, kai esi įsitempęs, tad bežiūrint filmą kartais tekdavo krūptelti kaip reikiant. O turint omeny, kad šis siaubo filmų elementas tikrai nėra tas, kurį visi besąlygiškai mėgsta, galima teigti, kad tokio tipo scenų buvo kiek per daug.

“Pragaras Konektikute” nėra iš tų siaubo filmų, kurie paremti skerdynėmis ir kraujo klanais. Filmas labiau orientavosi į psichologinę įtampą. Tiksliau visas siaubas ir įtampa buvo kuriami būtent per psichologiją. Nes tikrai baisoka ir savotiškai įdomu stebėti kaip žmogus užsidaro savyje ir palaipsniui grimzda į beprotystę. Tad norom, nenorom filmą iš dalies galima lygintis su kitu puikiu siaubo filmu – “1408″. Tiesa pastarajame nebuvo vietos dramai – tik įtampa ir siaubas.

Tie dramos elementai gal kiek ir pakišo koją filmui “Pragaras Konektikute“. Žinoma buvo tikrai įdomu stebėti kaip iš siaubo trilerio palaipsniui pereinama prie siaubo trilerio su dramos elementais, tačiau tos dramos buvo kiek per daug. Ne tiek, kad sukeltų neigiamas emocijas, bet tiek, kad kristų į akis. Tačiau, žinoma, prie scenarijaus kabinėtis net neverta žinant faktą, kad filmas buvo pastatytas remiantis tikra istorija, nutikusia aštuntąjame dešimtmetyje.

Kita vertus, tas faktas, kad filmas paremtas tikrais įvykiais, kiek pasimiršta filmui įpusėjus, nes istorija yra tikrai sunkiai įtikima. Tačiau kartas nuo karto atsiminus tą faktą, nervai įsitempia dar labiau, o ir žiūrėti pasidaro daug įdomiau. Kaip ten bebūtų, jei ne tikra istorija, filmo balai kristų gerokai žemyn, nes vietomis, nors ir retokai, bet į akis krito tai, kad personažai darė tai, ko normalus žmogus tikrai nedarytų. O gal čia režisierių pakoreguota istorija..?

Verdiktas: Puikus siaubo filmas, kuriam galbūt kiek pamaišė ne tokia įtikinama antraplanių aktorių vaidyba ir truputis per daug dramos elementų, tačiau filmas tikrai vertas dėmesio.