Verslininkas Džonas Hamondas (Richard Samuel Attenborough) planuoja atidaryti naują zoologijos sodą/pramogų parką atokioje Ramiojo vandenyno saloje, bet šiame parke bus laikomi ne šių laikų gyvūniją, o klonuoti dinozaurai. Hamondas į savo dar nebaigtą parką pasikviečia žinomus mokslininkus norėdamas išgirsti jų nuomonę ir įrodyti investitoriams, jog parkas saugus, bet priešistorinės pabaisos ištrūksta.

Kaip jau minėjau, dauguma veikėjų, net ir pagrindiniai, lieka antrame plane. Archeologai Alanas Grantas (Sam Neill) ir Eli Satler (Sam Neill) iš pradžių gali pasirodyti įdomūs, bet jie praleidžia per daug laiko bėgdami ir klykdami, tad žiūrovas su jais nespėja “susipažinti”. Įdomiausias veikėjas – matematikas Ianas Malkolmas (Jeff Goldblum). Linksmas ir šiek tiek pasipūtęs, bet neįkyrus. Gaila tik tai, jog jis susilaužo koją ir didžiąją dalį filmo praleidžia už kadro. Jeff’o Goldblum’o veikėjas gavo daug didesnę rolę šio filmo tęsinyje “Dingęs Pasaulis”, bet pastarasis filmas visapusiškai prastesnis, o tai neguodžia.

Aišku didžiausios žvaigždės šiame filme yra patys dinozaurai. Nuo kalakuto dydžio padaro kuris spjaudosi nuodais iki milžiniško tiranozauro kurio riaumojimas kelia šiurpą. Visi dinozaurai atrodo tiesiog pasakiškai ir juda labai realistiškai. Miniatiūros, kostiumai, animatronika, kompiuteriniai efektai, viskas panaudota meistriškai ir stebina net ir šiomis dienomis. Esame išlepinti “Transformerių” ir naujausių “Terminatorių”, bet “Jūros Periodo Parko” specialieji efektai mane vis dar stebina. Filmas sukurtas ne 2007 ir net ne 2000, o 1992. Daugumoje scenų ekrane esantis monstras ne tik kompiuteriu sukurta iliuzija, o animatroninė lėlė ir manau. jog spec. efektai atrodo daug geriau, kai kažkas tikrai stovi prieš ekraną (gal Cameron’o “Avatar” ir pakeis mano nuomonę).

Dar vienas dalykas kurį verta paminėti – garso takelis. Šiame filme panaudotas vienas įspūdingiausių garso takelių kokių tik esu girdėjęs. “Nuostabos momentai” dar labiau pagyvinami, o kylančios grėsmės scenos pasidaro dar baisesnės. Šio filmo garso takelis vienas iš tų kurių man malonu klausytis net nežiūrint filmo (išgirdus “Jūros Periodo Parko” melodiją ir kilo noras apžvelgti šį filmą).

Verdiktas: Gaila, jog tiek daug potencialo turintis ir nuostabiai atrodantis filmas degeneruoja į beveik eilinę siaubo/nuotykių mėsmalę kurios įdomiausios vietos – dinozaurų pasirodymai. Daug potencialo iššvaistyta, bet dar daugiau išnaudota ir išnaudota puikiai. Smagus nuotykių filmas, bet norisi šiek tiek daugiau.

Pagrindinis veikėjas – Denis Arčeris (Leonardo DiCaprio) yra deimantų bei ginklų prekeivis. Sudaręs sandorį su Sierra Leone revoliuciniu judėjimu dėl ginklų siuntos, pakliūna į pasieniečių rankas dėl deimantų kontrabandos. Eilinio žvejo Solomono Vendžio (Djimon Hounsou) kaimą užpuolą ir sūnų pagrobia sukilėliai, o patį išvežė į deimantų kasyklas. Solomonas randa milžinišką deimantą ir jį paslepia. Tuo metu, deimantų kasyklą užpuola valstybės pajėgos. Kalėjime, Deniui sužinojus, jog Solomonas rado milžinišką deimantą, Denis sudaro sandorį: Solomonas atiduoda Deniui deimantą, o Denis padeda rasti Solomono šeimą. Pakeliui jie sutinka žurnalistę Mede Bouen (Jennifer Connelly). Tuo metu, sostinę Fritauną užpuola sukilėliai.

Veikėjai įdomūs ir nenuvalkioti. Denis – šilto ir šalto matęs buvęs samdinys. Didelis cinikas manantis, jog Afrika neturi ateities ir reikia kuo greičiau iš jos neždintis. Labai įdomu žiūrėti į Denio požiūrio besikeitimą filmo metu. Solomonas – paprastas žvejys praradęs visą savo gyvenimą. Puikus Djimon Hounsou priverčia užjausti jo veikėją. Idėja apie kapitalizmo žiaurumą aktuali šiais laikais ir truputi ironiška tai, jog filmas smerkiantis godumą buvo nominuotas5 Oskaro apdovanojimams ceremonijoje, į kurią atėję svečiai garderobui išleidžia ne vieną milijoną.

Vaidyba nuostabi. Jennifer Connelly neišsiskiria, bet į Leonardo DiCaprio tiesiog malonu žiūrėti. Šiam filmui jis net išmoko afrikietišką akcentą. Nežinau ar jis tikroviškas, bet dauguma žmonių sako, jog akcentas visiškai autentiškas. Visą šou nugvelbia Djimon Hounsou. Jis puikiai pavaizduoja emociškai ir psichologiškai sutrikusį tėvą, bandantį surasti savo šeimą pilietinio karo įkarštyje. Jo kančias galima net pajausti. Oskaro vertas pasirodymas.

Kaip jau minėjau, filmas šiurkštus ir tikroviškas. Šiame filme pavaizduotos visos karo baisybės. Godumas, mirtis, valdžios troškimas, niekuo dėtų žmonių kančios ir mažų vaikų, įtrauktų į karą ne savo valia, likimas. Kadangi veiksmas vyksta Afrikoje, neišvengiame ir vergovės užuominų. Visa tai sudaro puikią atmosferą tokiam filmui.

Panaudotas įdomus ir neįprastas garso takelis kai kuriuose vietose gali atrodyti keistai, bet jis prisideda prie atmosferos. Verta paminėti ir nuostabią kinematografiją. Daug palčių kadrų, užpildytų pasakišku Afrikos kraštovaizdžiu. Kvapą gniaužiančios veiksmo scenos, kurių nėra apstu, bet jos suteikia filmui pagreičio. “Kruvinas Deimantas” trunka virš dvejų valandų, bet tikrai neprailgsta.

Vienintelis man nepatikęs dalykas – pabaiga. Neatskleisiu kas ten įvyko, bet pasakysiu tik tiek, kad ji nelabai palieka vietos fantazijai. Jei filmas būtų pasibaigęs 5 minutėmis ankščiau, pabaiga būtų tobula.

Verdiktas: Nuostabus filmas su puikia vaidyba, įdomia istorija ir giliomis mintimis. Vienas iš tų kuriems pasibaigus žiūriu į tuščią ekraną ir noriu dar.

Daug kas ant šio filmo pyksta dėl to, kad jis nepanašus į originalųjį animacinį filmuką, bet aš jį vertinu kaip eilinį filmą ir jis tikrai prastas. Pradedant nuo istorijos, Gokas auga su seneliu kuris jį mokina kovos menų, eina į mokykla, ten prie jo kabinėjasi “mokyklos mušeikos”, o jis iki ausų įsimylėjęs savo klasiokę, galiausiai jis atsikeršija skriaudikams ir laimi savo svajonių merginos pripažinimą (labai jau primena žmogų vorą). Iš nelaisvės ištrūksta Demonų Valdovas Pikolas ir ieškodamas stebuklingų drakono rutulių nužudo Goko senelį. Gokas ir draugai nusprendžia užkirsti Pikolui kelią. Filmas trunka 80 minučiu. Be 15 kvailų minučių mokyloje ir vakarėlyje ir beveik tiek pat visiškai nereikšmingų ir banalių meilės scenų, lieka mažiau nei valanda tikrojo filmo. Bandymas šimtus animacinio filmuko serijų sugrūsti į vieną valandą yra labai drąsu, labai kvaila arba tiesiog studijai visiškai nerūpi šis filmas (labiausi įtikinantis variantas).

Vaidyba gan prasta. Atrodo kad Yun-Fat Chow (kovos menų mesitras Rošis) persitengia vaidindamas, o Joon Park (Yamča), kuris net ne aktorius, o Pietų Korėjos pop daininikas, visiškai sugadina kiekvieną sceną kurioje praveria burną. Turiu pripažinti, kad Pikolas man patiko. Jo išvaizda, balsas, vaidyba. J. Masters’as pasistengė, bet ekrane jis tik porą minučių, gaila…

Dauguma kovos scenų kaip iš “eilinio Kung fu filmo”, o kulminacija, Goko ir Pikolo susirėmimas, trunka minutę ir 16 sekundžių. Nejuokauju, laiką matavau. Spec. efektai tikrai blogi. Keista, nes maniau, kad spec. efektai bus vienintelis šio filmo pliusas. Energijos smūgiai atrodo gražiai, bet kai kurios vietos (ypač Gokas pavirtęs į vilkolakį) atrodo lyg būtų kurtos ne profesionalo, o mėgėjo ar kokio studento. Truputi pasidomėjus aišku kodėl spec. efektų kokybė prasta. Filmo biudžetas – 45 milijonai. Kurti filmą paremtą “Drakonų Kova”, kur kiekvienas veikėjas moka svaidyti miestus griaunančius ir planetas sprogdinančius energijos kamuolius, tik su 45 milijonais absurdiška, nebent kokybė ne reikalavimų sąraše.Garso takelis neblogas, bet filmo negelbėja.

Verdiktas: Visapusiškai prastas ir vaikams kurtas filmas. Tikėkimės, kad tęsinys pranoks primtaką.