Režisieriaus kėdėje – Christopher Nolan, kuris per savo režisieriaus karjerą yra pastatęs 8 filmus, bei stato dar vieną. Kodėl apie jį užsiminiau nuo pat pradžių ? Tikriausiai todėl, kad tai ką parašysiu, turėtų kažką reikšti ir eiliniam kino mėgėjui. Tarp 8 jau sukurtų C. Nolan’o filmų yra “Memento“, “Betmenas: Pradžia“, “Tamsos Riteris” ir “Prestižas” – visi šie filmai yra interneto giganto IMDB top 250 filmų sąraše. Įspūdinga, taip ?

Filmas pasakoja vaikino, Leonard’o, istoriją. Prieš “incidentą” Leonard’as buvo normalus ir džiaugėsi gyvenimu su savo žmona, tačiau po “incidento”, Leonard’o smegenys buvo pažeistos ir jis prarado gebėjimą į trumpąją atmintį. T.y. jis atsimena viską kas buvo prieš “incidentą”, žino kas jis, kur gyvena, ką veikė iki tol ir pan, tačiau daugiau nebegali įsiminti visiškai nieko. Kas 10 minučių jis pamirštą ką veikė iki tol ir vienintelis būdas jam atsakyt į sau rūpimus klausimus – tatuiruotės ant kūno, nuotraukos, bei mini užrašai, kurie jam padeda susigaudyti aplinkoje. Manot lengva tokios būsenos žmogui ieškoti ir nubausti žmonos žudiką ? Vargu…

Toliau apie filmą: jame išvysime tokių nestandartinių režisūros sprendimų, kokių retai pamatysime kokiame kitame filme ir vargiai kada nors matėme. Filmo istorija pasakojama iš dviejų pusių, pirmiausia rodomas veiksmas vyksta atvirštine chronologine tvarka, t.y. pirmiausia rodoma ką Leonardas padarė pačioje istorijos pabaigoje(bet filmo pradžioje), o tarp šių scenų įterpiamos scenos, kaip istorija prasidėjo. Kadangi viską labai painu nupasakoti, pateiksiu pavyzdį:

1 scena. Rugsėjo 12, 16:00 valandų.

2 scena. Rugsėjo 1, 10:00 valandų.

3 scena. Rugsėjo 12 15:00 valandų.

4 scena. Rugsėjo 1, 11:00 valandų. Ir taip toliau.

Meluočiau jei sakyčiau, jog filme viskas nėra taip painu kaip mano paaiškinimuose, tačiau tas painumas ir yra filmo žavesio priežastis. Filmas tikrai nėra skirtas lengvam penktadienio vakarui prie alaus bokalo. Žiūrint šį filmą turėsit būti atidūs ir įdėmiai sekti kiekvieną sceną, kitas scenas teks žiūrėti po kelis kartus, kad suprastumėte “kas, po galais, čia dedasi” ir viskas dėl to, kad suprastumėte kas, kodėl, kaip ir kada vyksta šiame filme.

Personažai įdomūs, bet kai istorija pasakojama iš kitos pusės, jūs vargiai suprasti kurie iš jų geri, kurie blogi, t.y. kiekviena scena paliks daugybę klausimų tiek apie pačią istoriją, tiek apie pačius veikėjus. Visgi, kiekviena scena atsakys į jums rūpimus klausimus, tačiau tuo pačiu pažers ir dar daugiau naujų klausimų. Ir nors pabaiga viską sudėlioja į savo vietas – jūs vargiai liksite nenustebę, nes tokios meistriškos pabaigos nuspėti praktiškai neįmanoma.

Lenkiuosi prieš C. Nolan’o gebėjimą režisuoti ir priimti tokius neįprastus sprendimus. Filmas prašyte prašosi palyginamas su neseniai matytu, taip pat mistiniu, filmu “Paprasti įtariamieji” ir jei reikėtų rinktis tarp jų – tikriausiai rinkčiausi “Memento”, tačiau abu filmai tokie nuostabūs, kad pastarąjį rinkčiausi tik dėl labai subjektyvių aspektų.

Verdiktas: Netradiciškai ir žavinčiai surežisuotas filmas. Realiai, jei pažiūrėję apie 20 minučių filmo nesijaučiate į jį įtraukti – galite nesitikėti, kad jis jus įtrauks vėliau, tačiau jei filmas įtraukė nuo pat pradžių – kuo toliau, tuo bus tik įdomiau.

Keletas žmonių atsibunda milžiniškame kube, kuris sudarytas iš mažesnių kubų-kambarių. Kiekvienas kambarys turi 6 išėjimus, 5 iš jų žiaurūs spąstai ir tik vienos durys veda į… kitą kambary, su tokiom pačiom sąlygom. Na, pripažinkim, įdėja unikali ir įdomi visais atžvylgiais, o turint omeny, kad būtent įdėjų šiais laikais trūksta, “Kubas” – šauni pramoga vakarui. Bent jau iš įdėjos pusės…

Kita vertus, filmas turi daugiau minusų, nei pliusų, o į klausimą, kurie prideda/atima daugiau balų – paliksiu teisę atsakyti patiems. Jau pačioje pradžioje į akis krinta tai, jog filmas neturi jokios priešistorės, t.y. viskas iškart metama prie veiksmo. Na, žinoma, blogai, kai priešistorė ištempta, tačiau blogiau, kai priešistorės visai nėra, o dar blogiau, kai jos nėra ir jos norisi žiūrovui… Būtų gerai, kad bent filmo eigoje, daugiau ar mažiau, priešistorė atsiskleistų, tačiau filmo eigoje to nepamatysim. Žmonės kube atsirado iš niekur, na, tiksliau, vienas ten atsirado miegodamas, kitas bevalgydamas, trečias išvis nesusigaudo kas vyksta ir žinoma, niekas nieko konkretaus neprisimena.

Apie vaidybą per daug kalbėt nesiplėsiu, nes, manau, tai, daugiau ar mažiau subjektyvu, bet vaidyba filme – tikrai nėra iš gerųjų. Gal, tiksliau, ji nėra tokia bloga, bet tiesiog ja nebuvo perteikta dalis filmo emocijų, kas, vėlgi, yra nelabai gerai.

Taip taip, filme esti ir tokių logiškai nesuprantamų scenarijaus vingių, jog bežiūrint filmą surauki antakius, palenki galvą į vieną ar kitą pusę ir buku žvilgsniu žiūrėdamas į ekraną, lauki paaiškinimo. Žinoma, tu iškart jo nesulauski, bet, svarbiausia, kad jo nesulauksi net ir pažiūrėjęs filmą. Labai norėtųsi pateikti vieną-kitą pavyzdį, tačiau rašant norisi atskleisti kuo mažiau filmo detalių.

Filmo pabaiga – nesusipratimas. Toks jausmas, kad ji baigėsi lyg “Kalėjimo bėgliai“, tik betrūko užrašo “Laukite tęsinio”. Nesusipratimas – gal kiek per smarkiai pasakyta, bet, kad pabaiga palieka daug klausimų ir filmą baigi žiūrėdamas, vėlgi, tuo buku žvilgsniu, kurį aprašiau kiek aukštėliau, tai nėra gerai. Kita vertus, gal čia jau filmo kūrėjų žaismas, nes vėliau pasirodė dar 2 filmo dalys. Tiesa, tiek antroji, tiek trečioji kritikų ir žiūrovų įvertintos daug silpniau, nei pirmtakas.

Verdiktas: Unikalus, įdomus ir įtraukiantis scenarijus, su daugybe logikos, siužeto bei vaidybos spragų. Visgi, filmas nėra toks blogas, kad žiūrovas nesusigundytų pažiūrėti antros dalies, tačiau nėra ir toks geras, jog gautų aukščiausią įvertinimą. Apibendrinus,  “Kubas” - priimtina pramoga kiekvienam kino mėgėjo vakarui.

Filmas prasideda prieš 50 metų. Mokyklos vadovybė nusprendžia užkasti laiko kapsulę su vaikų piešiniais, kuriuose jei pavaizdavo savo įsvaizduojamą ateitį. Viena keista mergaitė, vietoj piešinio, visą lapą užpildo skaičiais. Po 50 metų, atidarius kapsulę, piešiniai išdalijami dabartiniaims vaikams. Mokslininko ir našlio Džono Kostlerio (Nicolas Cage) sūnus Keilebas gauna keistosios mergaitės skaičių lapą. Jį pamatęs ir pradėjęs šifruoti Džonas pastebi, kad jame surašytos visos, nuo 1959 metų įvykusios, katastrofos nusinešusios daug aukų ir įrašytos dar trys neįvykusios.

Siužetas skamba įdomiai ir jis išties įdomus, bent jau 2/3 filmo. Atskleisiu vieną siužeto vingį. Filme pasirodo ateiviai. Nesakysiu kodėl, bet, mano nuomone, tai visiškai sugadino filmą. Pabaiga pakeitė filmo atmosferą. Iš intruguojančio ir paslaptingo jis tiesiog tapo keistu. Džono draugė Diana(Rose Byrne) pabaigoje pradėjo šūkauti ir klykauti. Nicolas Cage’o veidas medinis (kaip visada), šukuosena juokinga (kaip visada) ir jis beveik neparodo emocijų išskyrus apgailėtiną verkimą pabaigoje.Jo veikėjas primena Tom Hanks filme “The Da Vinci Code”, bet dar blankesnis ir toks pat neįdomus.

Kiti aktoriai nieko įspūdingo neparodė, o Rose Byrne, kaip jau minėjau, tiesiog erzina. Vienintelis dalykas sukėlęs juoką – ateiviai yra albinosai.  Nežinau kodėl, bet tai pasirodė juokinga. Spec. efektai ir sprogimai atrodo gražiai. Eilinį kart sugriaunamas Niujorkas (Negi nėra nei vieno pasaulio pabaigos filmo be Niujorko sunaikinimo scenos?).

Verdiktas: Įdomi pradžia su keista bei netikusia pabaiga. Filmas nėra blogas, tikrai ne. Jis tiesiog galėjo būti daug geresnis.

Dabar tikrai gavau tai, ko norėjau ir ieškojau. Tyra mistika, be priedų – nei dramos, nei veiksmo, nei humoro – tieisog mistika. Tiesa, pastarųjų komponentų stygiaus ir nesijaučia. Ta mistiška atmosfera sukuriama nuo pat filmo pradžios ir ji išlieka iki pat jo pabaigos. Na, jei žiūrėdamas filmą nuo pat pirmų scenų bandai spėlioti filmo pabaigą, bet tiesiog negali žinoti ar pataikei ar ne, tuomet manau galima teigti, kad filme mistiška atmosfera sukuriama tikrai nepaviršutiniškai. O kai filme niekas nemaišo į ją įsijausti – dar geriau.

Kad ir koks geras filmas bebūtų, dažnokai tenka skųstis ta neįdomia ir lėtai besivystančia pradžia, kai režisieriai bando parodyti apie ką šis filmas, kokia veikėjų priešistorė ir pan. Šiame filme to nebus. Pirmosios filmo scenos įtraukia visu 100%, tačiau čia jau reikia dėkoti filmo režisieriams, kurie tiesiog meistriškai “įklijavo” įdomią sceną į filmo pradžią ir dar meistriškiau išvinguriavo visą istoriją. Tiesa, ta istorijos priešisotoė, veikėjų pateikimas ir pan. esti ir šiame filme, tačiau čia viskas pateikiama kiek kitaip ir tikrai įdomiai.

Filmo scenarijus tikrai painus – neišgirdus kelių sakinių ar neįsiliejus į tam tikras scenas, filmas gali tapti dar painesnis, tad tai gali patikti tikrai ne kiekvienam. Tiesa, filmo pabaiga viską sustato į savo vietas, tačiau net ir ji pateikiama savotiškai įdomiai. Kai atrodo viskas išaiškejo, kai rodos gali atsikvėpti ir nusišypsoti galvodamas “va, juk taip ir maniau”, filmas per vieną minutę viską apverčia aukštyn kojom ir belieka ironiškai nusišypsot ir susitaikyt su ta mintim, kad net nebuvai pagalvojęs apie tokią pabaigą.

Vediktas: Tyros mistikos filmas, su meistriškai sukurta atmosfera. Nedrįščiau teigti, kad filmas yra “sunkus” ar “lengvas”, manau aktoriai rado tą aukso viduriuką tarp šitų aspektų, tad filmas turėtų patikti net ir išrankiausiam žiūrovui.