Iškart paminėsiu, jog ši komedija tikrai apie nieką. Kupina baisiai linksmų, bet logiškai nepaaiškinamų situacijų, tačiau vistiek apie nieką. Tos nelogiškos situacijos nėra baisiai nerealios kaip antai filme “Žąsine, kur mano automobilis”, tačiau vistiek pakankamai prieštaraujančios logikos dėsniams. Kažkam tai patiks – kažkam nelabai, bet komedija tikrai juokinga ir stebina savo kvailumu.

Apie scenarijų taip pat nėra ką pasakyti. “Fat Pizza” picerijos darbuotojai pristatinėja picas į namus, o jų bosas – Bobo – 40-metis skaistuolis, kuris išteka su mergina… kurią užsisakė internetu… Užsisakė ne prostitutę, o žmoną. Internetu. O Bobo darbuotojai nori jam surengti įsimintiną bernvakarį su striptizo šokėjomis. Tačiau kas be ko, išvežiojant picas ir rengiant bernvakarį atsitinka tokių neįtikėtinai kvailų situacijų, kad visi veikėjų planai verčiasi aukštyn kojom.

Kalbant apie veikėjus, jų filme yra įvairiausių. Nuo narkomano, kuriam dažnai visiškai pavažioja stogas, iki šiaip linksmo vyruko, kuris įsivelia į tokias kvailas situacijas, kad sunku net pagalvoti. Antraplaniai veikėjai taip pat gan unikalūs ir įdomus, nors filme ir pasirodo retokai. Antai Deivydas Kokofyldas tikrai pralinksmino, nors ekrane buvo ir neilgai.

Filmas, kaip tokio tipo komedija unikalus ir tuom, jog jame neišgirsit nė vieno keiksmažodžio. Kiekvieną keiksmažodį uždengia koks nors kvailas garsas. Kalbant apie garsus, filmo garso takelis tikrai įsimintinas, kupinas savotiškai nuotaikingų dainų ir baisiai tinkantis pačiam filmui. Įsiminė ir tas pats filmo veikėjų akcentas. Ten praktiškai niekas nešnekės normalia anglų kalba. Tiksliau nešnekės normaliu akcentu. Visi turės savo unikalų ir juokingą akcentą, kuris tikrai daugiau ar mažiau prisideda prie linksmos filmo atmosferos.

Verdiktas: “Fat Pizza” – tikrai pašėlusiai linksma komedija apie nieką. Kupina visiškai absurdiškų, tačiau baisiai juokingų situacijų. Neabejotinai tiks nuotaikai praskaidrinti ar bus puikus pasirinkimas pažiūrėti su kompanija.

Istorija pasakoja apie šeimą(giminę), kuri neteko sau artimo žmogaus. Visi liūdni ir sutrikę, laukia akimirkos kada galės palaidoti mirusįjį, tačiau prieš tai reikia atsisveikinti su mirusiuoju pagal visas britam būdingas tradicijas. O tai, kaip pasirodo, lengva tikrai nebus…

Filmo laikas ir erdvė yra visiškai apibrėžta ir ribota. Viskas vyksta būtent per laidotuves, mirusiojo sūnaus namuose. Iš dalies tai gerai, nes spėjama susidraugauti su kiekvienu namų pakampiu, nereikia pratintis prie besikeičiančio laiko ar vietovės. Kita vertus ir per tas beveik pusantros valandos, kažin kiek tų veiksmo vietų ir tepakeisi…

Dabar pakalbėkim apie juokingumo laipsnį, kas komedijai, bet kita ko, ir yra svarbiausia. Na, man, asmeniškai, filmas buvo turbūt juokingiausia komedija kokią kada nors teko matyti. Prisiminus “Pagirias Las Vegase“, suabejoju ar juokiausi tiek kiek žiūrint šį filmą. Nors filmus būtų kvailoka lyginti, nes vienintelis dalykas kas juos sieja, tėra žanras. Humoras, jo pateikimas, scenarijus – nepalyginami, dėl filmų skirtingumo. Kaip ten bebūtų, matuojant juoko dozėm, “Mirtis per laiduotuves” tikrai viena geresnių(-iausių) komedijų. Mano požiūriu. Visgi, kaip jau kažkada minėjau, humoras – labai subjektyvus dalykas. Kas vienam juokinga, galbūt, kitam kels nepasitenkinimą. Haliucinogeninių narkotikų apsirijęs vyrukas, pamišęs homoseksualus pinigų orievartautojas, ligotas ir nukvakęs senis su charakteriu – jei visa tai įsivaizduojate laidotuvių ceremonijoje ir jums kelia šypsnį – komedija kaip tik jums. Kita vertus, paminėjau tik keletą iš esminių filmo dalykų, tad turėkit omeny, kad veikėjų bus dar daugiau, o linksmų situacijų – per akis.

Kalbant apie vaidybą, kartais ji krito į akis, vieno ar kito aktoriaus, tačiau paskui pagalvojau “kurių galų komedijai reikalinga nuostabi vaidyba?”. O po filmo padariau išvadą, kad toks klaidos, kurios krito į akis, filmo nepagadino. O gal apskritai, tos tariamos klaidos tik mano kaprizai ?

Kaip ten bebūtų, vėlgi, rekomenduočiau filmą žiūrėti originalo kalba, nes neįsivaizduoju kaip vertėjai išvers vieną ar kitą dialogą, žodžių junginį ar frazę. O tų dialogų filme buvo ne tiek ir mažai, o juoktis buvo galima tiek iš jų, tiek iš įvairiausių situacijų.

Verdiktas: Jei ne geriausia, tai tikrai ne eilinė komedija. Puikus scenarijus, nerealiai juokingos situacijos ir angliškas juodojo humoro mišinys – tikrai puiki išeitis po nesėkmingo krepšinio čempionato. Ir kas galėjo pagalvoti, kad laidotuvės gali būti tokios juokingos ?

Už akių užkliuvo “Lock, Stock and Two Smoking Barrels” filmo režisieriaus, Guy Ritchie, kriminalinė komedija – “Vagišiai“. Anglų režisieriaus, angliška komedija su anglišku humoru – tikrai gera išeitis nuotaikai pakelt. Taip pagalvojęs  bandžiau surast kokią kitą komediją nuotakai praskaidrint, tačiau nieko tokio neradau.

Istorija sukasi apie 84 karatų deimantą, kurio reikia kiekvienam filmo veikėjui. O jei nereikia, tuomet jis vistiek kažkaip susietas su deimantu. Deimantas keliauja iš rankų į rankas, paskui save palikdamas angliško humoro kupinas scenų virtines. Galbūt neaiškiau, tačiau tikrai įdomiau pasidarys paskaičius šį UK filmo apibūdinimą: “…žuvis, keptos bulvytės, arbata, prastas maistas, dar prastesnis oras ir ta sumauta Merė Popins – Londonas!”.

Pirmiausia, kas krinta į akis, tai režisūra. Įmantriai ir nuotakingai surežisuota filmo pradžia, primena komiksus. Ir pats angliškas humoras filme dominuoja jau nuo pat pradžių ir neišblėsta iki pat jo pabaigos. Galiu drąsiai paplot režisieriui vien už tai, jog kiekviena scena nebuvo sukurta veltui. Kiekvienas veiksmas filme turi savo atoveiksmį. Kiekvienas filmo veikėjas, vienaip ar kitaip, yra surišktas su kitais personažais.

Kalbant apie veikėjus, tai jų neįprastai daug, o kas įdomiausia, visi veikėjai, daugiau ar mažiau, pasiskirsto laiką ekrane. Nors, kita vertus, filme neapseita ir be pagrindinių veikėjų porelės, kurie(kuris) ir yra šios istorijos pasakotojai. Tęsiant kalbą apie veikėjus, tai jų filme yra įvairiausių, o kai kurie iš jų sukurti net pasitelkus fantazijos galią. Pradėkim nuo ligusitą savotiško sadizmo potraukį turinčio nelegalaus bokso mačų organizatorių ir baikim ties žmogumi, kuris iš į jį šautų kulkų, pasidarė dantis. Skamba daug kvailiau, nei atrodo, o ši mėsmalė atrodo iš ties linksmai.

Filme apstu veiksmo, o jame neapseita ir be kovos scenų. O jos nufilmutos gal ne originaliai, tačiau ne banaliai ir įdomiai. Kažkur kažkas tokias scenas vadino slow/stop/go, o šitie žodžiai ir pasako viską ką reikia žinoti apie kovos scenas. Žinoma, jas lydi ir nuotaikingas ir savotiškai kabinantis garso takelis, kuris padeda įsijaust į filmą.

Tęsiant kalbą apie veiksmą, jo filme yra tiek, kad pavydėtų ir tikri veiksmo filmai, nepaisant to, jog filmas “Vagišiai” yra kriminalinė komedija. Arba kriminalinė veiksmo komedija, kas labiau apibūdina filmo žanrą. Visgi, pats filmas nėra ilgas, trunka ganėtinai trumpai – 102 minutes. Iš vienos pusės jūs net nepastebėsite kaip filmas pasibaigs, net neleidęs jums nusižiovauti, o iš kitos pusės, pažiūrėjus filmą tikrai norisi dar.

Verdiktas: Tikro ir gero angliško humoro kupina veiksmo komedija su kvailai juokingu scenarijumi, neįprastais veikėjais ir neprilygstama režisūra. Filmas turėtų pralinksminti net ir didžiausią snobą.

P.S. Dėl tam tikrų frazių bei aktorių kalbėjimo manierų siūlyčiau filmą žiūrėti originalo kalba.

Filmo istorija pasakoja apie 1960-uosius, kuomet Didžiosios Britanijos radijas grojo vos kelias minutes popso ir roko kasdien. Keletas didžėjų aktyvistų, gyvena laive ir pakaitomis leidžia muziką kiaurą parą, o jų balso ir leidžiamos muzikos laukia pusė Britanijos gyventojų, t.y. 25 milijonai žmonių kiekvieną mielą dieną. Filmas, nebūtų filmu jei neatsirastų pikti dėdės, kuriem “Radio Rock” laivas tiesiog nepatinka…

Nors dažniausiai angliškoms komedijoms būdingas ir angliškas humoras, tačiau šiame filme, kaip bebūtų keista, to specifinio humoro nelabai matysime ir girdėsime. Vietoj jo, pasakojant istoriją, kūrėjai nusprendė ją pagardinti labiau amerikietišku humoru. Humoru apie seksą ir… apie seksą. Lėkštokas, paprastas ir ganėtinai banalus humoras neverčia kvatotis, tačiau linskma atmosfera filme vistiek sukuriama.

Jei, kaip palyginimą, filmui greta pastatysime tokius filmus kaip “Pagirios Las Vegase“, “Senoji mokykla” ar tą patį “Ledynmetis” tai filmo “Laivas, kuris veža” humoras tikrai nublanks. Visgi, kaip jau minėjau, atmosfera, sukuriama filme tikrai neprastesnė. Filmą žiūri su šypsena, nori linguoti pagal grojamą muziką ir pan. Čia filmas tikrai neprasčiausias, tačiau iki geriausio – taip pat toli.

Filmo garso takeliui reikėtų atskiros pastraipos. Tą ir padarysiu. Išgirdęs daug kalbų apie nuostabią ir nepriekaištingą filmo kompoziciją pats tikėjausi kažko įspūdingo ir kerinčio. Bet tikėjausi aiškiai per daug. Kad garso takelis tikrai įspūdingas ir pagal jį norisi judėti į visas puses – tas tiesa, net neabejokit, bet, kad ten rasit kažką tokio stebuklingo ko niekada nesate girdėję – tikrai per smarkiai pasakyta. “The Kinks”, “The Who”, “The Turtles” – tai tik dalis grupių, kurių kūriniai skambės filmo metu.

Veikėjų filme per daug, kad jie būtų sukuriami tinkamai. Pažiūrėjęs filmą gali pasakyti vos vieną ar du žodžius, kurie apibūdina atitinkamą veikėją. Nors kita vertus, tokia filmo istorija ir nieko čia nepakeisi. Vienaip ar kitaip, laive buvo linskma. Tiesa, kartais buvo ir nuobodoka, kai ta linksma ir nuotaikinga atmosfera išblėsdavo dėl to, jog režisierius į filmą įkišo ir savotiškos dramos. Nors tokio tipo komedijoje tą dramą reikėjo pateikti kažkiek kitaip. Bent jau man to norėjosi.

Verdiktas: Nuotaikinga, neįpareigojanti galvoti ir vežanti komedija su nerealiu garso takeliu. Tikrai juokingas situacijas filme galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, kita vertus, filmas ir be to parodė ir perteikė tai ką ir norėjo.

Ar Ed‘o Wood‘o filmai išties tokie blogi? Taip! Jie nufilmuote per saviatę, aktoriai surinkti “nuo gatvės”, dažniausiai tie kurie finansavo jo filmus. Juose visiškai neatkreiptas dėmesys į smulkmenas. Vidurdienis pasikeičia į naktį akimirksniu. Eidami aktoriai netyčia užkliūna už kartoninų antkapių ir juos nuverčia, kai kurie kadrai panaudojami porą kartų, skraidančios lėkštės akivaizdžiai netikros, matosi netgi siūlai ant kurių jos pakabintos, bet Ed‘ui tai visiškai nesvarbu. Jam svarbiausia istorija kurią jis nori papasakoti. Wood‘as įkvėpmio sėmėsi iš Orson‘o Welles‘o – žmogaus vadinamu pačiu geriausiumi režsieriumi per visą kino istoriją. Kartą susitikę jie aptarė kino prasmę. Jie visiškai skirtingi, bet pukiai vienas kitą supranta. Ironiška…

Vienintėlis tikras aktorius kuris vaidino Ed‘o Wood‘o  filmuose – Bela Lugosi. Kadaise, Bela Lugosi buvo pasaulinio lygio žvaigždė, jis buvo originalusis Drakula, bet tuo metu Lugosi‘s jau buvo pasenęs ir niekam nebeįdomus, įklimpęs į narkotikus. Susipažinęs su Ed‘u Wood‘u, jis filmavosi Wood‘o filmuose iki pat mirties. Net jam mirus, Ed‘as Wood‘as naudojo senus kadrus su Lugosi‘u naujuose savo filmuose.

Vaidyba šiame filme tiesiog pasakiška. Johnny Depp‘o Ed‘as Wood‘as toks kokį jį ir įsvaizdavau. Linksmas, optimistiškas, kūrybingas ir nesuprastas.Martin‘as Landau‘as suvaidino Bela Lugosi nuostabiai. Atrodo jog ten ištikro būtų Lugosi‘s. Antraplaniai aktoriai taipogi vaidina puikiai.

Filmo stilius taip pat įdomus. Viskas nufilmuota nespalvotai, kartais parinktas neįprastas filmavimo kampas, o kadrai su važiuojančia mašina nufilmuoti senuoju stiliumi – judantis vaizdas už stovinčios mašinos. Muzika parinkta tiesiai iš 1940tūjų metų siaubo filmų. Visa tai padeda įsijausti į to meto atmosferą.

Verdiktas: ‘‘Ed Wood” – išties įdomi, pukiai suvaidinta ir nufilmuota istorija apie nepaprastą ir nesuprastą, talento stokojančią, bet kiną mylinčią asmenybę.

Filmas tikrai yra iš tų, kuriuos bus galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Tikrai, nebeatmenu komedijos, kuri galėtų bent kažkiek lygintis su “Pagirios Las Vegase“. Kita vertus, “Haroldas ir Kumaras”, “Kietakiaušiai” ar “Žąsine, kur mano automobilis”, yra kažkiek panašūs tiek savo istorija, tiek sukeliamomis juoko dozėmis.

Tiesa, nors pati filmo įdėja kone identiška filmo “Žąsine, kur mano automobilis” įdėjai, “Pagirios Las Vegase“, ko gero, daug geresnis už savo “pirmtaką”. Realistiškesnės situacijos, daugiau juokelių, labiau įtraukiantis scenarijus – kažkas tokio, kodėl drysčiau pripažinti “Pagirios Las Vegase” pranašumą.

Verta paminėti, jog aktorių vaidyba(bent jau pagrindinių) – pasakiška. Jų mimikos, kūno kalba – laiku ir vietoje. Vien minėtieji aktorių sugebėjimai jei ir nepriverčia nusikvatoti, tai bent palaiko filme linksmą atmosferą. Garso takelyje girdime, ko gero, visiem žinomų dainų intarpus, kurie taip pat, skamba laiku ir vietoje.

Tačiau jei pažiūrėsim iš kitos pusės – tai ko gero viena kvaliausių, pastarojo meto, komedijų. Tačiau tai anaiptol ne minusas šiam filmui – atvirkščiai – pliusas! Labai kvailos situacijos ir dar kvailesni dialogai priverčia juoktis kaip niekad. Tiesa, dialogai nors ir kvaili, bet iš jų ir išspaudžiama didžioji dalis humoro.

Teko pastebėti ir tai, jog filmą giria ir dievina kone kiekvienas jį matęs, tad potencialus žiūrovas susidaro nuomonę, jog ši komedija – šedevras. Nieko panašaus. “Pagirios Las Vegase” – linksmas filmas, kupinas nors ir amerikietiško, tačiau savito humoro ir tai tikrai nėra šedevras. Tad nenusiteikit, kad teks juoktis visą filmą, be išimčių, tačiau, kad filme bus linksma atmosfera nuo pat pradžių, o vietų, kuomet bus galima pasijuokti nuo širdies, bus ne viena ir ne penkios – šituo neabejokite.

Faktas tas, kad filmas tikrai viena iš geresnių pastarojo meto komedija. Bent jau daugumos(ir mano) atžvylgiu. Tiesa, jei jūs tiesiog nekenčiate amerikietiško tipo komedijų ar labiau prijaučiate “rusiškom pjankėm” – šis filmas galbūt nesužavės jūsų tiek, kiek sužavėjo kitus. Taip pat filme nerasite jokios gilios minties. Tiesiog atsipalaiduokite ir mėgaukitės!

Verdiktas: Linskma atmosfera tvyranti visą filmą, įtraukianti istorija ir kurioziškiausios situacijos – štai ką gali pasiūlyti “Pagirios Las Vegase“. Tiesa, vienas didžiausių filmo minusų – per trumpa istorija, nes pažiūrėjus filmą norisi rėkti – “Dar! Dar! Dar!”. Tikėkimes, jog antroji filmo dalis bus mažų mažiausiai tokia pat pašėlusi.