Archive for the Category »Komedijos «
Tikriausiai niekas nenuginčys fakto, jog amerikietiško tipo komedijos apie nieką, su daug nešvankybių ir jaunatviškai kvailo humoro – vis dar populiaros. Skirtumas tarp tokių amerikietiškų komedijų ir šio filmo yra tas, jog šis filmas – australiškas. Žinoma, yra ir daug tokių, kurie tokio tipo humoro nesupranta ar jis jiems tiesiog nepriimtinas. Aš priklausau tai grupei, kurie neturi nieko prieš tokias komedijas. Beje, šis filmas sukurtas pagal australų serialą “Pizza”, kuris pasirodė dar 2000-aisiais.
Iškart paminėsiu, jog ši komedija tikrai apie nieką. Kupina baisiai linksmų, bet logiškai nepaaiškinamų situacijų, tačiau vistiek apie nieką. Tos nelogiškos situacijos nėra baisiai nerealios kaip antai filme “Žąsine, kur mano automobilis”, tačiau vistiek pakankamai prieštaraujančios logikos dėsniams. Kažkam tai patiks – kažkam nelabai, bet komedija tikrai juokinga ir stebina savo kvailumu.
Apie scenarijų taip pat nėra ką pasakyti. “Fat Pizza” picerijos darbuotojai pristatinėja picas į namus, o jų bosas – Bobo – 40-metis skaistuolis, kuris išteka su mergina… kurią užsisakė internetu… Užsisakė ne prostitutę, o žmoną. Internetu. O Bobo darbuotojai nori jam surengti įsimintiną bernvakarį su striptizo šokėjomis. Tačiau kas be ko, išvežiojant picas ir rengiant bernvakarį atsitinka tokių neįtikėtinai kvailų situacijų, kad visi veikėjų planai verčiasi aukštyn kojom.
Angliškas humoras visuomet traukė išrankesnių žiūrovų akį, o gal ir tų, kuriems tiesiog pabodo amerikietiško tipo juokeliai. Juodasis humoras traukė žiūrovus, nes jis yra ne tradicinis. Komedijų su joduoju humoru tikrai nėra daug, tad žiūrint kiekvieną, kurioje tokia dozė yra, visuomet galima tikėtis kažko naujo ir neįprasto. O ar kada nors teko matyti britų juodojo humoro komediją ? Kas matė, kas nematė, o aš net sapnuot nesapnavau apie tokį dalyką. Visgi, Frank Oz paėmė ir surežisavo tokią, beveik pusantros valandos trunkančią, komediją. Ačiū jam!
Istorija pasakoja apie šeimą(giminę), kuri neteko sau artimo žmogaus. Visi liūdni ir sutrikę, laukia akimirkos kada galės palaidoti mirusįjį, tačiau prieš tai reikia atsisveikinti su mirusiuoju pagal visas britam būdingas tradicijas. O tai, kaip pasirodo, lengva tikrai nebus…
Filmo laikas ir erdvė yra visiškai apibrėžta ir ribota. Viskas vyksta būtent per laidotuves, mirusiojo sūnaus namuose. Iš dalies tai gerai, nes spėjama susidraugauti su kiekvienu namų pakampiu, nereikia pratintis prie besikeičiančio laiko ar vietovės. Kita vertus ir per tas beveik pusantros valandos, kažin kiek tų veiksmo vietų ir tepakeisi…
Dėl visiem suprantamų priežasčių negaliu prižiūrėti projekto taip aktyviai, kaip norėtųsi. Tačiau dienų begy viskas grįš į senas vėžias, pažadu.
Už akių užkliuvo “Lock, Stock and Two Smoking Barrels” filmo režisieriaus, Guy Ritchie, kriminalinė komedija – “Vagišiai“. Anglų režisieriaus, angliška komedija su anglišku humoru – tikrai gera išeitis nuotaikai pakelt. Taip pagalvojęs bandžiau surast kokią kitą komediją nuotakai praskaidrint, tačiau nieko tokio neradau.
Istorija sukasi apie 84 karatų deimantą, kurio reikia kiekvienam filmo veikėjui. O jei nereikia, tuomet jis vistiek kažkaip susietas su deimantu. Deimantas keliauja iš rankų į rankas, paskui save palikdamas angliško humoro kupinas scenų virtines. Galbūt neaiškiau, tačiau tikrai įdomiau pasidarys paskaičius šį UK filmo apibūdinimą: “…žuvis, keptos bulvytės, arbata, prastas maistas, dar prastesnis oras ir ta sumauta Merė Popins – Londonas!”.
Pirmiausia, kas krinta į akis, tai režisūra. Įmantriai ir nuotakingai surežisuota filmo pradžia, primena komiksus. Ir pats angliškas humoras filme dominuoja jau nuo pat pradžių ir neišblėsta iki pat jo pabaigos. Galiu drąsiai paplot režisieriui vien už tai, jog kiekviena scena nebuvo sukurta veltui. Kiekvienas veiksmas filme turi savo atoveiksmį. Kiekvienas filmo veikėjas, vienaip ar kitaip, yra surišktas su kitais personažais.
Richard Curtis, prisidėjęs prie tokių angliško kino komedijų kaip “Bridžitos Džouns dienoraštis“, “Pono Byno atostogos” ir pan, sukūrė dar vieną angliško humoro perliuką. Šį kart režisierius ne tik režisavo filmą, tačiau ir pats parašė scenarijų. Trumpai tariant, didžiuosiuose ekranuose dar vienas anglų iškeptas komedijinis blynas. Ar prisvilo ? Atsakysiu taip: grojant tokiai muzikai blynai nesvyla…
Filmo istorija pasakoja apie 1960-uosius, kuomet Didžiosios Britanijos radijas grojo vos kelias minutes popso ir roko kasdien. Keletas didžėjų aktyvistų, gyvena laive ir pakaitomis leidžia muziką kiaurą parą, o jų balso ir leidžiamos muzikos laukia pusė Britanijos gyventojų, t.y. 25 milijonai žmonių kiekvieną mielą dieną. Filmas, nebūtų filmu jei neatsirastų pikti dėdės, kuriem “Radio Rock” laivas tiesiog nepatinka…
Nors dažniausiai angliškoms komedijoms būdingas ir angliškas humoras, tačiau šiame filme, kaip bebūtų keista, to specifinio humoro nelabai matysime ir girdėsime. Vietoj jo, pasakojant istoriją, kūrėjai nusprendė ją pagardinti labiau amerikietišku humoru. Humoru apie seksą ir… apie seksą. Lėkštokas, paprastas ir ganėtinai banalus humoras neverčia kvatotis, tačiau linskma atmosfera filme vistiek sukuriama.
Jei internete ieškosite pačio blogiausio kada nors sukurto filmo, tai greičiausiai rasite “Plan 9 from outer space“. Jį sukūrė garsusis Edward‘as D. Wood‘as jaunesnysis, dar žinomas kaip pats blogiausias režisierius per visą kino istoriją. Apie šio žmogaus gyvenimą ir karjierą ir pasakoja šis filmas.
Ar Ed‘o Wood‘o filmai išties tokie blogi? Taip! Jie nufilmuote per saviatę, aktoriai surinkti “nuo gatvės”, dažniausiai tie kurie finansavo jo filmus. Juose visiškai neatkreiptas dėmesys į smulkmenas. Vidurdienis pasikeičia į naktį akimirksniu. Eidami aktoriai netyčia užkliūna už kartoninų antkapių ir juos nuverčia, kai kurie kadrai panaudojami porą kartų, skraidančios lėkštės akivaizdžiai netikros, matosi netgi siūlai ant kurių jos pakabintos, bet Ed‘ui tai visiškai nesvarbu. Jam svarbiausia istorija kurią jis nori papasakoti. Wood‘as įkvėpmio sėmėsi iš Orson‘o Welles‘o – žmogaus vadinamu pačiu geriausiumi režsieriumi per visą kino istoriją. Kartą susitikę jie aptarė kino prasmę. Jie visiškai skirtingi, bet pukiai vienas kitą supranta. Ironiška…
Humoras – ko gero pati subjektyviausia filmų detalė. Ko gero kiekvienas turi savo unikalų, specifinį humoro jausmą, tačiau “Pagirios Las Vegase” yra vienas iš tokių filmų, kurie turėtų patikti kone kiekvienam! Nors kita vertus, filmo kūrėjai labiau orientavosi į jaunesniąją publiką, tačiau filmas turėtų sukelti juoką ir vyresniam žiūrovui.
Filmas tikrai yra iš tų, kuriuos bus galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Tikrai, nebeatmenu komedijos, kuri galėtų bent kažkiek lygintis su “Pagirios Las Vegase“. Kita vertus, “Haroldas ir Kumaras”, “Kietakiaušiai” ar “Žąsine, kur mano automobilis”, yra kažkiek panašūs tiek savo istorija, tiek sukeliamomis juoko dozėmis.
Tiesa, nors pati filmo įdėja kone identiška filmo “Žąsine, kur mano automobilis” įdėjai, “Pagirios Las Vegase“, ko gero, daug geresnis už savo “pirmtaką”. Realistiškesnės situacijos, daugiau juokelių, labiau įtraukiantis scenarijus – kažkas tokio, kodėl drysčiau pripažinti “Pagirios Las Vegase” pranašumą.
Komentarai