Robert Zemeckis

Eleanor Arroway(Jodie Foster), pašventė savo gyvenimą ieškodama protingų būtybių už žemės ribų. Ir ji gauna signalą iš kosmoso, kuriame kurį atsiuntė, kaip spėjama, protingos būtybės. Visa žemė sukelta ant kojų ir laukia kas vyks toliau. Ar ateviai iš ties egzistuoja ? Ko jie nori ? O gal tai tik Eleanor’os vaizduotės vaisius ? Afera ?

Filmuose apie ateivius, nuo pat pradžios iki pabaigos išlieka tos pačios, visiems panašiems filmams būdingos, intrigos – kaip šiame filme bus pavaizduoti ateiviai ? Ko jie nori iš Žemės ? Kaip elgsis žmonės ? Taip toliau ir panašiai. “Kontaktas” – ne išimtis. Tos pačios intrigos išlaikomos iki pat pabaigos, o be viso to, filmui įsibėgėjant, kūrėjai pateikia ir dar daugiau intriguojančių detalių, kurios prikausto prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Įdomu tai, kad ateiviai šiame filme taip pat vaizduojami unikaliai. Nei iki 1997, nei beveik 13 metų po to, niekas kažko panašaus nesukūrė. Rašydamas apie ateivių vaizdavimą, turiu omeny ne jų išvaizdą, bet jų paskirtį filme.

Su kuo būtų galima palyginti šį filmą ? Na jei lyginti filmą su apskritai visais filmais apie ateivius, tai šis būtų, ko gero, labiausiai unikalus bei, tikriausiai, turintys daugiausiai intrigų. O jei ieškoti konkretesnių atitikmenų palyginimui – sunkoka jų rasti. Na bent jau pagalvojęs, prisiminti kažko panašaus tikrai neįstengiau. O gal tiesiog nemačiau.

Pats filmas trunka kone dvi su puse valandos, tačiau tikrai neprailgsta, tik jaučiasi kai kurių scenų ištemptumas. Kita vertus, labai norėjosi kuo greičiau pamatyti ir sužinoti atsakymus į visus klausimus, kuriuos iškėlė filmas, tačiau belaukiant atsakymų, iškildavo dar daugiau klausimų, ir atrodė, kad atsakymai buvo jau čia pat. Į vienus klausimus buvo atsakyta anksčiau, į kitus vėliau, bet pliusas už tai, kad filmas buvo išbaigtas iki galo.

Tačiau reikia paminėti, jog filmo pradžia gerokai ištempta ir tikrai ne tokia intriguojanti. Kol bus žengtas žingsnis toliau, į pačią įdėją, teks ganėtinai ilgai žiūrėti romantinės dramos mišinį. Vieniems jis patiks, antri jo nesupras, treti kankinsis ir lauks kas bus po šitos įžangos, bet tiesa tokia, kad pradžios prasukti negalima, ją reikią pamatyti tam, kad galėtum suprasti kas ir kodėl vyks toliau.

Jei turit iliuzijų apie veiksmą filmę – pamirškit. Jo čia tiek kiek apie jį pasako filmo žanras – mistiška fantastinė drama. Nors, asmeniškai, būčiau linkęs sugrūsti filmą į fantastikos žanrą, ne į dramos. Taip ir padarysiu.

Verdiktas: dar vienas filmas apie ateivių egzistenciją. Tiesa šis – labai unikalus. Visapusiškai. Skirtas tiems, kas mėgsta mistiką, fantastiką ir intrigų kupiną scenarijų. Už pastarąjį – lenkiuosi režisierius ir novelės autoriui.

“Serenity” – tai erdvėlaivio pavadinimas, kuriuo keliauja pagrindiniai filmo veikėjai. Kažkur naujos Saulės sistemos pakrašty, kapitonas Malcolm Reynolds atsidūrė tarp dviejų priešų – tarp į žmones panašių kanibalų-plėšikų ir Aljanco – saulės sistemą kontroliuojančios karinės organizacijos.

Kodėl Aljancas persekioja erdvėlaivį “Serenity” galima suprasti, tačiau kodėl plėšikai-kanibalai persekioja juos – vargiai suprasit. Arba jie persekiojo, nes taip liepė scenarijus, arba buvo kažkokia gilėsnė mintis, kurios, visgi, filmas nepateiks. Tokių nesusipratimų, kai kartais nebežinai kodėl veiksmas vyksta šitaip, o ne kitaip, filme yra nemažai. Dar prieš pažiūrint filmą teko skaityti, kad kai kurių vietų žiūrovas nesupras, jei nėra matęs serialo, tačiau apakintas filmo liaupsių ir gerų įvertinimų, pamiršau aną teiginį. Visgi, galiu pasakyti, kad nepaisant tų esminių nesusipratimų, filmą žiūrėti gali ir eilinis žiūrovas, nematęs serialo.

Jei kirba klausimas ar šiame sci-fi filme yra veiksmo, atsakau – jo čia nėra. Tiksliau jo nėra, jei neskaitysim keletos veiksmo scenų. O kalbant apie tas veiksmo scenas, kurios buvo, tai jos buvo tikrai įspūdingos. Bent jau viena-kita iš tų keletos. Ir pamačius tas kelias norėjosi kažką panašaus matyti dažniau, bet, deja, režisieriai to neleido. O galbūt serialo istorija to neleido ? Nežinau. Kaip ten bebūtų, filmas orentavosi ne į veiksmą, o į serialo istorijos perpasakojimą.

Per tas dvi valandas, kurias truko šis filmas, režisieriams sunkiai sekėsi išplėtoti veikėjų charakterius. Žinoma, žmonės, matę serialą, tikrai žinos kas, kur, kaip, kodėl ir kada elgsis, tačiau tie, kas serialo nematė – sunkiai susigyvens su veikėjais.

O kas liečia spec. efektus – čia dedu filmui didžiulį pliusą. Ir kalbu aš ne apie tuos tradicinius spec. efektus, kai viskas turi kuo įspūdingiau sprogti, kalbu apie erdvėlaivius, naujausias technologijas ir visapusišką jų detalumą.

Su kuo būtų galima palyginti šį filmą ? Jei kalbėsim tik apie filmo trukmės, galimybių ir veiksmo santykį, tuomet filmas kažkiek primena klasikinį “Blade Runner” ar tą patį “Watchmen“. Iš esmės, režisieriaus darbą vertinčiau prastai. Ir veiksmo stygius filme neturi nieko bendro su šiuo teiginiu. Tačiau jei žiūrint filmą, kartais buvo taip, kad viena scena sekė kitą, kurios apskritai neturi nieko bendro viena su kita, jei kartais veiksmo scenos buvo įdėtos vien tam, kad jos būtų, jei kartais viskas akivaizdžiai prasilenkdavo su logika – režisierius darė klaidų. Neabejotinai.

Verdiktas: Filme kabliukas yra. Nors ir nedidelis, su ne kiekvienam tinkančiu masalu, bet jis yra. Ganėtinai įdomi įdėja, detalūs spec. efektai ir savotiška intriga išliekanti iki pat filmo pabaigos, kelia filmą kažkiek aukščiau sci-fi žanro vidutinybių.

Prieš daugiau nei 20 metų, į žemę atskrido ateivių erdvėlaivis. Žmonės, patekę į kosminį laivą ir radę išsekusius ir ligotus ateivius, perkelia juos į devintąjį rajoną – koloniją, sukurtą specialiai ateiviams, tiesiai po jų kosminiu laivu. Ateiviai, žmonių vadinami krevetėmis, žmonėms lyg antrarūšiai padarai. Visi būtų laimingesni jei jie išvyktų iš žemės ar bent jau kur nors toliau gyvenamųjų rajonų. Deja, jie to padaryti negali. Bent jau kolkas…

Pats filmas pateikiamas kiek keistokai ir neįprastai šiandieniniam kinui. Režisierius filme sumaišė 2 skirtingus filmavimo būdus – dokumentikos ir tradicinį, trečiojo asmens filmavimą. Tiesa, konkrečių ribų, kada ir kuriuo metodu filmas filmajuoamas nėra, o ir jie sumaišyti taip profesionaliai ir meistriškai, kad žiūrovas vargiai pastebės ir pajus kaip ir kada, būtent, buvo pereinama iš vieno filmavimo būdo prie kito.

Jei galvojate, kad tas filmavimas it dokumentiniame filme bus nuobodokas – klystate. Kaip jau minėjau, viskas pateikiama labai meistriškai ir tikrai įdomiai. Tų reportažinių scenų, kuomet tam tikri žmonės pasakoja kas, kaip ir kodėl dedasi apie devintąjį rajoną – nėra daug. O ir tos, kurios buvo, yra tikrai įdomios ir trunka vos kelias akimirkas. Nė vienam žmogui, iš kurio imamas reportažas, neleidžiama kalbėti ilgai.

Pati stipriausia ir įdomiausia šio filmo dalis – scenarijus. Gal labiau jo pateikimas. Tos istorijos, konspiracijos, sąmokslo planai susiję su ateiviais, visuomet traukė ir trauks žiūrovus. Filmų apie ateivius buvo sukurta tiek daug ir tokių įvairiausių, jog galima pamanyti, jog režisieriai ir scenaristai vargiai sugalvos ką nors naujo. Pradedant viską žudančių ir griaunančių, “Nepriklausomybės dienos” pateikiamų ateivių ir baigiant paslaptingais filmo “Ženklai” ateiviais. Šį sąrašą būtų galima beprasmiškai tęsti iki begalybės, bet klausimas -  ar verta ? Visgi, Neill Blomkamp, filmo režisierius ir vienas iš scenaristų, sukūrė visiškai kitokį filmą apie ateivius. Visiškai! Čia ateiviai nebėra tik padarai, dominuojantys prieš žmones ir atskrendantys į žemę ją sunaikinti, nes “jiems reikia”. 9-ąjame rajone, ateiviai tėra skudurinės, žmonių valdomos, marijonetės, kurios, iš pažiūros, yra bukos ir neišsilavinusios. Visgi, kas buvo įdomiausia, režisierius jas sukūrė visokeriopai panašias į žmogų.

Kalbant tiek apie ateivių paveikslų sukūrimą, tiek apie pačios įdėjos pateikimą, esminis dalykas, kodėl šis filmas tikrai ir neabejotinai išsiskiria iš panašios tematikos filmų, tai natūralumo pojūtis. Žiūrėdamas filmą gali pasimiršti, kad gyveni ne tokiame pasaulyje, kokį piešia filmo kūrėjai, tačiau, kita vertus, galima vargiai suabejoti, jog būtų kitaip. Turiu omeny, jei nusileistų ateiviai, labiausiai tikėtinas variantas, kad viskas vyktų taip, kaip pavaizduojama filme. Viskas iš fantastikos serijos, tačiau štai kaip pasidarbavo režisierius sukurdamas šį neprilygstamą natūralumo pojutį.

Veiksmo ištroškusiems ir prisiekusiems “Transformerių” fanams, filmas gali pasirodyti nuobodokas, nes veiksmas nublanksta antrame plane. Visgi, galiu drąsiai teigti, kad užteko ir jo. Pirmajame plane griežia trilerio ir dramos žanrai, kas kiek keista sci-fi filme. Visgi, keista – nebūtinai blogai. Tik ne šiuo atveju.

Verdiktas: “9-asis Rajonas” – filmas, pasmerktas tapti šių laikų sci-fi žanro klasika. Neabejotikai vienas geriausių filmų apie ateivius, kuriame ne tik meistriškai pateikiama ateivių istorija, bet ir parodomos žmogaus, kaip būtybės, silpnybės. O tai vienas iš tų dalykų filme, kurie verčia susimąstyti apie mus ir  mūsų silpnybes. Tikras desertas rimtesnės fantastikos mėgėjams, bet turėtų patikti ir eiliniam žiūrovui.

“The War of the Worlds”

Rėjus Ferjeris (Tom Cruise) – eilinis vyrukas gyvenantis Niudžersyje. Išsiskyręs, dirba uoste, savaitgalį pasi jį atvažiuoja vaikai. Per vieną tokį savaitgalį kai kurios pasaulio vietos, tarp jų ir Niudžersis patiria elektromagnetinį pulsą, kuris sugadina visus elektrinius ir mechaninius prietaisus, o iš po žemių išlenda milžiniški trikojai robotai ir pradeda viską griauti. Rėjus, jo dukra Reičel (Dakota Fanning) ir sūnus Robis(Justin Chatwin) sprunka į Bostoną. Įvykių vieta pakeista iš XIX amžiaus Anglijos į dabartinę Ameriką. Kai kuriuos tai piktina, bet nemanau, jog tai didelė bėda, be to, jei filmas būtų vykęs senovėje, būtų mažiau patrauklus dabartinei Amerikietiškai auditorijai.

Spec. efektai atrodo išties įspūdingai. Milžiniški robotai ir sprogimai užgniaužia kvapą, bet nesitikėkite, jog filmas bus apie žmonių ir ateivių kovą. Neparodoma ką planuoja kariuomenė, ką žada daryti JAV prezidentas, ką mano mokslininkai ir apie ateivių kėtinimus vos vos užsiminama. Viso filmo esmė – žmonių kova už išgyvenimą. Ypač įstrigo scena, kai žmonės pradėjo tarpusavyje kovoti dėl vienintelės veikiančios mašinos. Vienintelis įdomus veikėjas – Rėjus. Jis eilinis vyrukas bandantis išgyventi pasaulio pabaigą ir išgelbėti savo vaikus. Jo elgesys labai naturalus ir T. Cruise’o vaidyba šiame filme puikiai tiko ir Rėjus – vienintelis veikėjas kuriam žiūrovas gali jausti šiokią tokią simpatiją, nes kiti du veikėjai tiesiog erzina. Dakota Fanning tiesiog šaukia, cypia, verkia ir visais kitais įmanomais būdais gadina žiūrovo nervus bei klausą. Logiškai pagalvojus, gal dešimtmetis vaikas pasaulio pabaigos metu taip ir elgtusi, t.y. klyktu kaip liepsnojanti šimpanzė, bet ar būtina tai rodyti kas 20 minučių. Užtektų tai parodyti ir vieną kartą, jog žiūrovai suprastu, kad ji bijo. Robis – stereotipiškas “išlepintas Amerikietiškas paauglys”. Neklauso tėvų, elgiasi priešingai nei liepta, nesimoko, atsikalbinėja ir t.t. Prastas veikėjas ir tiek.

Kaip jau minėjau, spec. efektai gražūs, o garsas puiks (aišku išskyrus Dakotos Fanning klykimą). Pabaiga jus turėtų nustebinti, nebent esate skaitę knygą. Tai tikrai kažkas neįprasto, nors daug kam tai atrodo nelogiška (neatskleisiu kodėl, nes tada tektų išduoti pabaigą, bet pamatysite patys). Nežinau kodėl, bet daug kam šis filmas neaptinka. Dažniausiai pateikiami argumentai: jau minėtas Dakotos Fanning klyksmas ir tai, jog Tom’as Cruis’as išpažįsta Scientologiją. Gaila, jei žiūrovai nurašo tikrai įdomų filmą dėl aktoriaus religinių pažiūrų.

Verdiktas: Puikus tempas ir pertraukos tarp veiksmo scenų ir dialogo, gražūs efektai ir įdomi istorija. Keli erzinantys veikėjai to nesugadina.

Astro biologė ir vieniša motina Helena Benson (Jennifer Connelly) skubiai paimama iš namų ir ,su kitais mokslininkais, nuskraidinama į karinę bazę, kur visiems atskleidžiama, jog, už pusantros valandos, į Niujorką atsitrenks neatpažintas objektas, milžinišku greičiu skrendantis per saulės sistemą. Susidūrimas neįvyksta, o į Manheteno centrą nusileidžia didelė šviečianti sfera. Iš laivo išlipęs humanoidas per paniką pašaunamas ir nuvežamas į ligoninę. Nuslinkus išoriniam riebalų sluoksniui paaiškėja, jog ateivis, savo išvaizda, panašus į žmogų. Ateivis Klaatu (Keanu Reeves) paaiškina, kad atvyko į žemę norėdamas susisiekti su Jungtinėmis Tautomis. Ateivis neišleidžiamas, bet pabėga iš tardymo ir susisiekia su Helena – mokslininke su kuria jis bendravo. Klaatu teigia, jog atvyko išgelbėti mūsų planetą ir paprašo Helenos pagalbos.

Nelyginsiu šio filmo su 51jų metų versija, nes, gaila, bet nesu jo matęs. Pasakysiu tik tiek, kad buvusi filmo mintis prieš karą buvo pakeista į aplinkosauginę. Filmas tampa aktualesnis mūsų laikų problemoms, bet manau, kad gamtosauginių judėjimų užtenka ir jos po truputį tampa nuvalkiotos (ypač neapkenčiu amerikietiško animacinio filmuko “Captain Planet”) ir filmas atrado kaip “duoklė žaliesiems”. Spec efektų daug ir keista, bet man jie nepatiko. Klaatu apsauginis robotas “Gort” atrodo kaip grafito ir plastmasės hibridas arba kažkas ir animacinio filmuko. Kūrėjai galėjo pasistengti ir pavaizduoti jį bent truputi tikroviškiau. Tas pats robotas filme neatlieka beveik jokios paskirties. Atrodo, jog jis įdėtas tik todėl, kad buvo originaliojoje versijoje.

Keanu Reeves, kaip ir visuose savo filmuose, visiškai neparodo emocijų. Gal tai ir tinka, nes šiame filme jis vaidina ateivį, bet man visiškai neįdomu žiūrėti į tuščia veidą ir klausytis monotoniško balso. Jennifer Connelly atliko savo darbą. Negaliu nei girti, nei peikti. John Cleese pasirodymas patiko labiausiai , bet jis per visą filmą ištarė vos porą sakinių. Pats baisiausias filmo aktorius – jaunasis Will’o Smith’o sūnus Jaden Smith. Nežinau ar jam reikėjo taip suvaidinti, bet jo veikėjas visiškai gadino filmą. Aš jo nekenčiau vis labiau su kiekvienu ištartu žodžiu. Išlepintas, užsispyręs, savanaudiškas, kvailas… Jei kūrėjai norėjo sukurti labiausiai erzinantį veikėją kino istorijoje, jiems pavyko.

Verdiktas: Spec. efektais perpildytas, pabaigos neturintis ir J. Smith’o sugadintas filmas. Jį gelbėja tik įdomi istorija, kuri vis dėl to neoriginali.

Filmas prasideda su milžiniško ledkalnio atskilimu nuo Arkties ledyno. Iškart matoma Emmerich’ui būdingas, tolimas, kompiuteriu sukurtas, didelio masto katastrofos kadras. Ši reginį seka Jungtinių Tautų konferencija Indijoje, kur mokslininkas Džekas Holas (Dennis Quaid), bando įspėti pasaulio lyderius dėl globalinio atšilimo spartėjimo ir kylančios grėsmės, bet juo, kaip jau įprasta Emmerich’o filmuose, niekas netiki. Džeko sūnus Semas (Jake Gyllenhaal) išvyksta į Niujorką dalyvauti moksleivių olimpiadoje. Tuo tarpu visą pasaulį užplūsta gamtiniai kataklizmai. Šiaurėje siaučia pūgos, pietuose tvanai ir uraganai. Los Andželą sugriauna tornadas, o Niujorkas užlietas potvynio ir sukaustytas lede (Emmerich’as jau trečią kartą griauna Niujorką). Semas, kartu su grupele išsigelbėjusių, pasislepia Niujorko bibliotekoje ir, susisiekę su Džeku, paprašo pagalbos. Džekas susiruošia gelbėti sūnų.

Jums tikriausiai keista, kad globalinis atšilimas pavertė Niujorką ledu. Skamba paradoksiškai, bet filme viskas paaiškinta. Pasirodo, kad globalinis atšilimas pradėjo tirpdyti Arkties ledynus, kurių vanduo sutrikdė vandenynų balansą ir sustabdė šiltąją Golfo srovę, kuri šildo šiaurės pusrutulį. Nesu ekspertas, bet skamba įtikinamai. Aišku juokinga, kad šaltis toks stiprus, jog sugeba užšaldyti skrendančio malūnsparnio kurą ir variklį, bet pilotai suledėja tik pradarę langą, arba toks pat šaltis vejasi filmo herojus koridoriumi, o jie šaltį sustabdo paprastomis durimis ir ugnimi židinyje. Aišku tokias smulkmenas galima praleisti pro akis, bet, mano nuomone, tai gadina atmosferą.

Vaidyba neįspūdinga, bet ir ne bloga. Veikėjai paviršutiniški ir stereotipiški. Džekas – geras tėvas ir puikus mokslininkas, pasiryžęs padaryti bet ką dėl draugų ir artimųjų. Viceprezidentas filme tik tam, kad Džekui priešatarautų. Spec. efektai tikrai gražūs. Tornadai Los Andžele ir lede sukaustytas Niujorkas užgniaužia kvapą.

Verdiktas: “Diena Po Rytojaus” – gal ir lėkštas, bet lengvas ir smagus, “Emmerich’o stiliaus” filmas, bandantis įspėti apie planetos niokojimo galimus padarinius.

Filmo istoriją nupasakoti išversiu trumpą tekstą, kuris parodomas tik prasidėjus filmui. “21 amžiaus pradžioje, TYRELL korporacija perėjo į kitą robotų evoliucijos – NEXUS – fazę. NEXUS fazės robotai iš esmės identiški žmonėm, dar žinomi kaip Replicant’ai. NEXUS 6 Replicant’ai buvo pranašesni jėga ir ištverme, bei mažiausiai lygus protu genetiniam inžinieriams, kurie juos sukūrė. Replican’tai buvo naudojami kaip vergai, kitoms planėtoms tirinėti ir kolonizuoti. Po žiauraus NEXUS 6 kovotojų būrio maišto kolonijoje, Replicant’ai buvo paskelbti nelegaliais žemėje – jiems buvo paskirta mirties bausmė. Specialusis policijos būrys – Bėgikai Ašmenimis(Blade Runners) – gavo įsakymą nušauti visus Replicant’us, tik juos pamatę.

Pirmoji mintis po filmo – nuo kada veiksmo filme nėra veiksmo ? Liūdna, kai nesiseka pažiūrėti būtent tokio filmo kokio aš noriu. Tiek to, tas veiksmo nebūvimas filmui nepakenkė, tiksliau jo buvo, bet ne tiek daug, kad filmą galėtume vadinti veiksmo filmu.

Visų pirmiausia ką noriu pasakyti – filmas tikrai nėra reginys akims. 1982 metai, spec. efektų praktiškai nebuvo. Tiesa, filmas sukurtas 1982, o veiksmas vyko apie 2019 metus. Šiaip tikrai įdomu stebėti kaip R.Scott’as prieš 27 metus įsivaizdavo mūsų netolimą ateitį ir galima tik ironiškai šyptelti, nuspėjant, kad per 10 metų vargiai pasieksim režisieriaus viziją.

Pati filmo atmosfera sukuriama niūri ir tamsi. Visas filmo veiksmas vyko naktį, o kaip leido suprasti pats filmas, dienos žemėje būti ir negalėjo. Ir ta sukuriama atmosfera buvo tokia savotiška: vienam ji gali trukdyti grožėtis filmu, o kitas, įsijautęs į filmą, tik padėkos režisieriui už tokį sprendimą.

Filme vaidina Harrison Ford‘as ir smagu stebėti kaip aktorius vaidina būdamas, kone, savo jėgų žydėjime. Ir suvaidino aktorius tikrai puikiai, tačiau jo personažas… Na, tarkim, jis toks savotiškas. Sunku nupasakoti, tą jo sukurtą charakterį reikėtų pamatyt ir įvertinti patiems.

Pats filmas pateikiamas ganėtinai metaforiškai ir, kad suprastum vienos ar kitos scenos esmę, turi gerokai įsigilinti į filmą. Tačiau jei filmas tiesiog neįtraukia – jūs vargiai suprasit pačią įdėją, bei filmas tikrai nepasirodys nuostabiu. Kita vertus, tikrai įdomu stebėti filmą, kuris pakeitė fantastikos žanrą, bei neabejotinai padarė įtaką tokiems filmams Terminatorius ar Robotas Policininkas.

Verdiktas: Kaip jau minėjau, filmas nėra iš tų, kuriais galima grožėtis į juos neįsigilinus, nes pats filmas – geras minčių užtaisas smegenims. Filmas kažkiek primeni neseniai matytą “Stebėtojų lygą”, tad jei patiko pastarasis – patiks ir šis.

“Žvaigždžių Kelias” (”Star Trek“) yra kultinis JAV televizijos serialas sukurtas Gene Roddenberry 1966 m. ir sulaukęs 6 tęsinių, 11 filmų, dešimčių kompiuterinių žaidimų ir šimtų knygų. “Žvaigždžių Kelias” vis dar yra viena iš labiausiai JAV pop kultūrą įtakojusių kino franšizių.

Turiu pripažinti, kad nebuvau didelis “Žvaigždžių Kelio” gerbėjas, tiesą sakant, nesu matęs nei vieno ankstesnio “Star Trek” serijos filmo ar serialo serijos, tad naujienos apie naują dalį manęs nesujaudino ir visiškai nenustebino. Pastarieji metai – komiksų adaptacijų ir seniai užmirštų idėjų prikėlimo aukso amžius, tad nenuostabu, kad atėjo ir “Žvaigždžių Kelio” eilė. Studija daug mažiau rizikuoja kurdama tęsinį jau daug gerbėjų turinčiai kino franšizei ir beveik užsigarantuoja pelną. Smagu pamatyti vaikystėje pamėgto filmo tęsinį ar komikso adaptaciją, bet, kai studijos galvoje tik pelnas, gauname tokius atmestinai sukurtus filmus kaip “Iksmenai: Pradžia” ar “Drakonų Kova: Evoliucija”.

Iš naujojo “Žvaigždžių Kelio” daug nesitikėjau, bet išgirdęs, kad režisierius – J.J. Abarms ( “Lost”, “Cloverfield” ), buvau maloniai nustebintas. J.J. Abarms moka sukurti įdomius veikėjus ir šokiruojančius siužeto vingius – būtent tai ko “Žvaigždžių Keliui” ir reikia .

Ši “Žvaigždžių Kelio” dalis – priešistorė pirmiems filmams , tad čia sutinkame jauną James T. Kirk’ą (Chris Pine), Spock’ą(Zachary Quinto) ir visus jų bendražygius prieš jiems pradedant keliauti garsiuoju USS Enterprise. Nenorėdamas atskleisti visos istorijos pasakysiu tik tiek, kad dėl kelionės laiku buvo sukurta “alternatyvi realybė”, kur veikėjų gyvenimai klostosi visai ne taip kaip septintajame dešimtmetyje kurtame seriale . Kirk’o tėvas miršta mūšyje ir šis užauga išpuikęs ir arogantiškas, bet buvęs jo tėvo draugas, kapitonas Paikas, įtikiną Kirk’ą įstoti į Žvaigždžių Laivyną. Spock’as – pusiau “Vulkanų” rasės atstovas , pusiau žmogus, dažniausiai jis elgiasi šaltai ir logiškai, kaip visi vulkanai, bet sužadinus žmogiškas emocijas jis pratrūksta. Dėl to jo nėmėgsta kiti vulkanai. Pirmoji Kirk’o ir jo bendražygių užduotis – evakuoti Spock’o gimtają Vulkanų planetą.

Kirk’o ir Spock’o dialogai gan įdomūs. Kirk’as visaip bando Spock’ą išprovokuoti, o šis stengiasi išlikti šaltakraujiškas. Aktoriai nėra įžymūs, bet puikiai tinka jų vaidmenims (nors sklandė gandai, kad James T. Kirk vaidmenį atliks M. Damon). Jaunasis C. Pine’o Kirkas – arogantiškas, per daug savimi pasitikintis, nekantraujantis parodyti ką sugeba. Tai filmuose jau nuvalkiota, bet jis sugeba išlikti mėgiamas ir neįkyrus. Įdomu ir tai, kad grįžta L. Nimoy – aktorius vaidinęs Pirmąjį Spock’ą (jo vaidmens šiame filme neatskleisiu, bet originaliojo serialo gerbėjams tai turėtų patikti) .

Spec. efektai gražūs, nėra ko pridurti, bet kovos scenos (kurių “Žvaigždžių Keliui” tikrai netrųksta) nufilmuotos iš labai arti (panašiai kaip filme ”Batman: Begins”) ir atrodo nekaip . Kosminių laivų kovos išties įdomios ir atrodo puikiai .

Verdiktas: Filmas išties smagus, kupinas nuotykių, veiksmo, įdomių veikėjų ir turėtų pritraukti ne tik senuosius gerbėjus, bet ir naujus .

Komiksų ekranizacijos visuomet buvo įdomios kino mėgėjams. Tai taip pat puikus būdas patraukti žiūrovo akį, bei pasipelnyti iš seniai žinomos įdėjos. “Stebėtojų lyga” – ne išimtis, taip pat garsiai reklamuota ir sulaukusi gausybės žiūrovų dėmesio. Tiesa, reklama buvo kiek apgaulinga, tad tie, kurie eidami į filmą tikėjosi kažko panašaus į “Tamsos Riterį” – smarkiai apsiriko. Filme nėra nei gausybės veiksmo, nei įpatingų super-herojų. Visgi, tik vienas filmo herojus turėjo išskirtinių galių, o kiti buvo tiesiog žmonės su kostiumais…

“X-menai”, “Žmogus-voras”,  “Betmenas” – visiems žinomos komiksų ekranizacijos. Pažystami veikėjai, daug veiksmo ir įspūdingi spec. efektai vienija šiuos filmus. Ar “Stebėtojų lyga” iš tokių filmų ? Na nevisai… Filmo režisierius Zack’as Snyder’as nusprendė pateikti kiek kitokį komiksų ekranizacijos variantą. Parodyti tą tamsų ir savotišką super-herojų gyvenimą, kuris nėra parodomas panašaus tipo filmuose. Įdomus sprendimas, ar ne ?

Kalbant apie filmo režisierių Z. Snyder’ą, jam reikia padėkoti vien už pastangas sukurti kažką kitokio ir neįprasto. Ar jam pavyko ? Taip, jis tikrai sukūrė tą kitokį, unikalų, savo šarmo turintį filmą, tačiau vienas klausimas vistiek lieka atviras – ar tas kurinys patiks žiūrovui ?

Diskutuoti galima ilgai ir nuobodžiai, nes filmas yra iš tų, kurie vieniems gali palikti neišdildomą įspūdį, o kitiems sukelti aibę neigiamų emocijų. Tiems, kurie yra ištroškę veiksmo, bei spec. efektų ar tiesiog nemėgsta draminio žanro filmų – šis filmas ne jums. Sakydamas “draminis žanras” būtent tai ir turuiu omeny – 3 valandos gudrių dialogų, veikėjų charakterių ir istorijų analizavimas papildytas šusniu įspūdingų kovų scenų, bei keliais spec. efektais. Tikriausiai būtų nuobodu, jei nebūtų įdomu.

Realiai filmas skirtas tiems, kurie įdomų scenarijų, nenuspėjamus jo vingius ar protingus dialogus vertina labiau nei nesustojantį veiksmą ar įspūdingus spec. efektus. Tačiau pastarųjų buvo ir “Stebėtojų lygoje“. Tiesa sakant, net ganėtinai įspūdingų, tiesiog jų nebuvo tiek daug, kiek galėjo norėtis.  Šusnis įdpūdingų kovos scenų, keletas sprogimų ir teleportacijos manevrai – tai viskas kas labiausiai krito į akį iš šio aspekto. Taip pat, verta paminėti, kad kovos scenos labai priminė scenas iš filmo “300″. Visgi filmus režisavo tas pats režisierius.

Scenarijaus vingių spėliojimą ar nuolatinį veikėjų ir scenų analizavimą praturtino kone tobulas kompozitorių darbas. Dainos, dainų intarpai, melodijos buvo įdėtos kaip ten kur ir reikia. Tačiau vėlgi – visas garso takelis ganėtinai savotiškas. Raminantis ir kerintis, kas ne visiems gali patikti. Ir šiaip garso takelio buvo kiek daugiau, nei aš įpratęs girdėti, tad kitiems tai gali kiek pabosti ar įkirėti, tačiau man jo buvo kaip tik tiek, kiek ir reikėjo.

Filmas nėra iš tų, kuriuose visuomet nugali gėris ar blogis. Filmas paremtas principu, kad nelaimi niekas, o pagrindinė filmo įdėja – “ar tikslas pateisina priemones?”.

Verdiktas: Filmas skirtas tiems, kurie nėra sugadinti holivudinių nesamonių ir mėgsta filmus su gilesne mintim. Filmus, kurie sukelia apmastymų bangas, bei įtraukia savo scenarijumi, o ne spec. efektais.