Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.

Kitas įdomus dalykas – filmo pavadinimas. Clockwork, šiuo atveju, reiškia žmogų, kuris prieš savo valią nebegali rinktis tarp gero ir blogo ir visuomet renkasi gerą, o Orange, tikriausiai kilęs iš žodžiu “Ourange”, kuris reiškia žmogų. Žinoma, iššifravau ne pats, tačiau manau, jog tai, ką išverčiau – yra tiesa.

Pati istorija tokia: jaunas sadistas Alexas naktimis šėlsta kankindamas ir prievartaudamas nieko dėtus žmones ir galiausiai atsiduria kalėjime. Britų valdžia pasiūlo Aleksui laisvę, mainais už savaitę praleistą ligoninėje, testuojant revoliucinę, kalinių perauklėjimo programą.

Ir klausimas pamąstymui, kurį, beje, iškelė ir pats filmas – ar, visgi, įmanoma pakeisti žmogaus prigimtų ? Kas atsitiktų jei tai būtų atlikta su žmogumi, kaip atskiru individu ? Iš esmės, šis filmas ne tik iškelia, bet ir bando atsakyti į šiuos klausimus, taip pat pirmajame plane iškeldamas tuometinės Britanijos jaunimo problemas.

Tikrai nenustebčiau, jei atsirastų tokių, kurie sakytų, jog šis filmas pervertintas, jei atsirastų tokių, kurie šio filmo nesuprato ir niekintų. Nenustebčiau ir tuo atveju, jei atsirastų ir tokių, kurie šį filmą laikys kino, kaip meno šakos, etalonu. Visa tai įmanoma, nes filmas yra toks savitas ir originalus, kad iš jo, kaip ir iš Biblijos, kiekvienas gali pasiimti tai, ko jam reikia. Sunkiai prilygstamas filmas, vertas visų savo liaupsių ir apdovanojimų.

Kalbant apie apdovanojimus, filmas nenusinešė kažkių tai ypatingų ar ypatingai daug apdovanojimų. 4 nominacijos Oskarui ir dar 3 Auksiniam Gaubliui. Žinoma, tiek vienam, tiek kitam trofėjui, buvo nominuotas Stanley Kubrick’as, už geriausią režisurą, geriausią scenarijų, geriausią filmą… Tik nusistebėjau, kodėl filmas nenusinešė visų apdovanojimų. Kita vertus, tas amžius, kada buvo pastatytas šis filmas(1971) yra tas laikotarpis, kurį galima prilyginti kino aukso amžiui, kas, savo ruoštu, sako, jog konkurencija buvo didesnė nei šiądien. Turiu omeny kokybę, ne kiekybę.

Verdiktas: Neeilinis, neeilinio režisieriaus filmas, turintis kažką tokio, kas verčia jį žiūrėti ne vieną kartą, net ir nepamėgus jo ir pirmo karto. Turintis kažką tokio, kas tikrai veikia žiūrovą psichologiškai. Vienas geriausių, ne tik S. Kubric’o filmų, bet ir viena įsimintiniausių dramų apskritai.

Istorija pasakoja apie jauną ir labai talentingą Džamalą, kuris turi Dievo dovaną rašyti bei žaisti krepšinį. Jis netikėtai pakviečiamas į privačią mokyklą, kurioje galės mokytis už dyką. Jis mano, jog viskas dėl jo gebėjimo rašyti, tačiau direktoriai turi kiek kitokių planų…

Tiesa, filmo režisierius buvo nominuotas Auksiniam Berlyno Lokiui už šį filmą. Neturint omeny režisieriaus, vienintelė didesnė filmo žvaigždė – Šonas Koneris. Jis suvaidino seną rašytoją, gyvenantį keistą, atsiskyrelio gyvenimą. Šonas Koneris išliks Šonu Koneriu – jo vaidyba buvo puiki, tačiau ne tokia puiki, kaip, tarkim, Robino Williams’o filme “Gerasis Vilas Hantingas“, tačiau ja skųstis tikrai negalima.

Kodėl taip dažnai lyginu šiuos du filmus ? Esminis dalykas yra tas, kad filmai iš esmės yra labai panašūs, tačiau iš kitos pusės – visiškai skirtingi. Abu filmai pasakoja vieno, neįprasto ir savotiškai keisto žmogaus gyvenimus. Tiesa, abu personažai labai skirtingi, lyg Gus Van Sant norėjo sukurti du visiškai priešingus personažus. Tačiau tuo pačiu, personažai labai panašūs – abu turi Dievo dovaną – jie genijai. Vilas Hantingas buvo genijus, kuris atsiskleisti trukdė pats sau, o Džamalas Volesas – genijus, kuriam atsiskleisti trukdė aplinka.

Kalbant ne tik apie pagrindinius personažus, abiejuose filmuose esti ir po vieną antraplanį personažą, kuris, atrodo, negalėjo gyventi be pagrindinio veikėjo, kaip ir šis, negalėjo gyventi be antraplanio. Abiejuose filmuose buvo įdomu stebėti veikėjų charakterius, jų kaitą, kai atrodo niekas jų pakeisti negali, tačiau padėdami vienas kitam jie pereina viską. Taip buvo filme “Gerasis Vilas Hantingas“, taip yra ir filme “Pažinti Foresterį“.

Esminis skirtumas tarp šių keistai panašių Gus Van Sant’o kurynių – aktorių vaidybą. Žinoma, šiame filme aktorių vaidyba daug silpnesnė už to, kuriame vaidino Matt Damon ir Robin Williams, tačiau ne dėl to, jog Sean Connery ar Rob Brown suvaidino prastai, o todėl, kad vaidyba filme “Gerasis Vilas Hantingas” – sunkiai prilygstama.

Kiekvienas žiūrovas, matęs abu šiuos filmus turėtų rasti tą paralelinę liniją, kuri gretina abu filmus, tačiau taip pat, jis turėtų pastebėti, jog filmai skiriasi iš esmės.

Verdiktas: Dar vienas įkvepiantis Gus Van Sant’o perliukas tikriems dramų mylėtojams. Puikus scenarijinis filmas. Tiem kam patiko “Gerasis Vilas Hantingas“, “Atgal į Gamtą” ir pan. tikrai patiks ir šitas. O kuris patiks labiau, kuris mažiau – pasakyti negaliu.

Pagrindiniai veikėjai, tai aštuonių karių gružė, prie kurių vėliau prisideda ir devintasis. Veikėjai įdomūs ir įvairūs. Kai kurie gali pasirodyti karštakošiai ar truputi erzinti, bet pamąstęs kaip pasielgtum panašioje situacijoje pradedi juos suprasti, juk vyksta karas. Pyktis, baimė ir kitos neigiamos emocijos apima net ir patį psichologiškai stipriausią žmogų.

Kapitonas Donas Mileris (Tom Hanks): Nepastovios nuotaikos veikėjas. Kartais linksmas, kartais piktas, šiek tiek uždaras, bet draugiškas. Nemėgsta karo, bet tikina save, jog viskas dėl kitų gerovės.Seržantas Hovartas (Tom Sizemore), eilinis Ričardas Raibenas (Edward Burns), eilinis Danielas Džeksonas (Barry Pepper), eilinis Stenlis Melišas (Adam Goldberg), medikas Irvinas Veidas (Giovanni Ribisi) ir eilinis Adrianas Kaparzas (Vin Diesel) gali pasirodyti pasipūtę ir karštakošiški, bet tuo pačiu ir žmogiški. Filmo metu atsiskleidžia jų charakteriai ir kiekvienas jų savotiški įdomus.Kapralas Timas Apamas (Jeremy Davies) – vertėjas ir kartografas, niekada nelaikęs rankose ginklo ir pakliuvęs į grupę tik todėl, kad moka vokiškai bei prancūziškai. Žmogus pirmą kart matantis karą.

Viskas pradedant kinematografija ir vaidyba, o baigiant atmosfera ir garsu kone tobula. Kai vyksta veiksmas atrodo, jog būtum pačiame jo sūkuryje. Zvimbiančios kulkos, sprogstančios granatos ir artilerijos sviediniai, veiksmas žiūrova tiesiog įtraukia. Pradinė Omahos paplūdimio puolimo scena – viena įspūdingiausių karo sencų kokių esu matęs ir ne tik veiksmu, bet autentiškumu ir tikroviškumu. Aktorių vaidyba puiki. Nepastebėjau nei vieno kvapą gniaužiančio pasirodymo, bet neužkliuvo nei vienas. Net ir man nepatinkantis Vin’as Diesel’is pasirodė nors ir neilgai, bet priekaištauti jo vaidybai nedrįsčiau. Filmas tirkai ilgas, trunka daugiau nei pustrečios valandos, bet visiškai neprailgsta. Tempas tarp istorijos ir veiksmo puikus.

Šiame filme karas ne šlovinamas ar romantizuojamas, o atvirkščiai, peikiamas. Parodomas karo beprasmiškumas ir žiaurumas, parodoma kaip karas keičia žmones. Amerikiečiai šaudantys pasiduodančius Vokiečius, karys liepiantis nešaudyti į degančiu Nacius ir leisti jiems sudegti. Vienas iš labiausiai emociškai paveikusių įvykių – Kapralo Apamo draugystė su į nealisvę paimtu Vokiečiu. Neatskleisiu kaip tai baigėsi, bet beveik garantuoju, jog liksite sukrėsti.

Karas pavaizduotas panašiai į “Blood Diamond”, bet “Gelbstint Eilinį Rajaną” karui skiriama daugiau dėmesio. Šį filmą galima palyginti su “Windtalkers”, bet ten labiau bandoma pavaizduoti rasizmo problemas ir tai visapusiškai prastesnis filmas.

Verdiktas: Žiaurus ir tikroviškas karo ir jame dalyvaujančių žmonių pavaizdavimas. Vienas geriausių karinių filmų.

Scenarijus

Palyginimas. “Gerasis Vilas Hantingas” yra vienas iš tų filmų, kuriuose pasakojama vieno žmogaus istorija. Kažką panašaus galime įžvelgti ir filmuose “Forestas Gampas“, “Įdomi Bendžamino Batomo istorija” ir pan. Tačiau vizualiai, filmas labai panašus į “Atgal į Gamtą“. Abu filmai turi esminių skirtumų ir esminių panašumų. Tarkim, filme “Atgal į Gamtą” viskas pateikiama laisvai, pagrindinis veikėjas žino savo tikslą filme, supranta ko nori ir pan, o “Gerasis Vilas Hantingas” – viskas kitaip – pagrindinis veikėjas nors ir žino klausimus į daugumą sudėtingų atsakymų(visgi jis – genijus), tačiau nesugeba atsakyti į elementarius, su juo susijusius klausimus, kas savotiškai intriguoja ir prikausto prie ekrano. Taip pat įdomu stebėti ir Vilo veikėjo charakterio raidą filme.

Režisūra. Režisieriaus kėdėje, amerikiečių režisierius Gus Van Sant. Per savo karjerą buvo nominuotas dviem oskarais – kaip geriausias režisierius filme “Good Will Hunting” ir filme “Milk“, už geriausiai adaptuotą scenarijų. Realiai, filmo scenarijus buvo rašytas trilerio žanrui, tačiau Gus Van Sant pasirinko kiek kitokį variantą ir pastūmė filmą į dramos žanrą.

Vaidyba. Filmas laimėjo 2 Oskarus, bei buvo nominuotas dar 7. Vienas iš laimėtų 2 Oskarų – už vaidybą ir vienas iš 7 nominuotų – taip pat už ją. Oskaru galėjo džiaugtis Robin Williams kaip geriausias antraplanis aktorius, o nominaciją gavo Matt Damon, kaip geriausias pagrindinis aktorius. Pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad Matt Damon, mažų mažiausiai, buvo vertas nominacijos į šį trofėjų – nesuklydau. Visos aktoriaus perteikiamos emocijos ir tas meistriškai sukurtas, keisto genijaus charakteris tikrai paperka. Kita vertus, Robin Williams taip pat suvaidino vieną geriausių savo vaidmenų. Be šių dviejų kino žvaigždžių, aktorių sąraše galime matyti ir dar vieną gerai žinomą pavardę – Ben Affleck. Aktorius suvaidino neblogai, nors kiek keistokai. Kita vertus, jis ekrane šmėžavo labai neilgai, tad vertinti jo vaidybą būtų naivu.

Veikėjai. Viso filmo metu, ekrane matome 3 pagrindines figūras – Vilą Hantingą(Matt Damon), Sean Maguire(Robin Williams) ir profesorių Gerald Lambeau(Stellan Skarsgard).

Vilas – genijus, žinantis atsakymus į daugelį klausimų. Gyvenime jis galėtų užsiimti bet kokia veikla, tačiau dėl savo opaus(bet žiūrovui visapusiškai įdomaus) charakterio, jis to nedaro.

Sean’as – profesorius, psichoterapiautas, kuris kadaise žadėjo labai daug, tačiau nepasiekė nieko apčiuopiamo. Ne dėl to, kad nesugebėjo, o dėl, kad nenorėjo. Taip pat įdomus ir lengvai pamėgiamas veikėjas filme, kuris su Vilu tiesiog papildo vienas kitą.

Gerald’as – profesorius, matematikos guru. Jam rūpi tik vienas esminis dalykas – nukreipti Vilą ir jo genialius gebėjimus teisinga linkme. Veikėjas parodantis kaip norint pasiekti tikslą, kartais nublanksta žmogiškosios vertybės.

Rekomendacijos: Patiko šis ? Turėtų patikti ir “Atgal į Gamtą“.

Verdiktas: Įdomus, įtraukiantis, savo meninę vertę turintis ir svarbiausia – įkvepiantis filmas su gera įdėja ir dar geresniu jos įgyvendinimu. Nors filmo nedrįsčiau lyginti su to pačio žanro šedevrais kaip “Žalioji Mylia“, “Skrydis virš gegutės lizdo” ar pan, tačiau drįsčiau teigti, kad filmas daugmaž “Into the Wild” lygio.

Tiesa, pasirodė truputį juokinga, jog Jack Nicholson’as į pagrindinio aktoriaus vietą papuolė tik tuomet, kai vaidmens atsisakė kitas aktorius. Kodėl juokinga ? Todėl, kad vargiai įsivaizduoju ką nors geriau suvaidinantį J.Nicholson’o personažą – R.P. McMurphy, kurį ligoninės draugai vadino tiesiog Maku.

Apie vaidybą daug kalbėt net neverta. 2 Oskarai už geriausią vaidybą – J.Nicholson’ui ir Louise Fletcher. Abu pagrindinėse rolėse(leading role). Ir ne veltui daugelis skanduoja, jog tai geriausias Nicholson’o vaidmuo apskritai jo karjeroje. Mano manymu, vaidybą šiame filme galėtume lyginti ir su jo vaidyba “The Shining” filme. Bet kokiu atveju, filme vaidyba – neprilygstamai nuostabi.

Iš pirmo žvilgsnio filmo istorija gan paprasta: McMurphy yra agresyvus, karštakošis ir ūmaus charakterio žmogus, ne vieną naktį praleidęs už grotų. Išėjęs į laisvę, jis dirba fermoje, tačiau jo darbdaviai jį atsiunčia į psichiatrinę ligoninę, kad daktarai išsiaiškintų ar jis yra psichinis ligonis ar perdėtas agresyvumas – tiesiog jo ydingo charakterio bruožas. Ir kaip manote, ar dalinai sveikas ir laisvės ištroškęs, ūmus žmogus, laikysis psichiatrinės ligoninės nustatyto grafiko ? Vargiai… Jis, iškeitęs kalėjimą į psichiatrinę ligoninę, pradeda gaivinti ligonių sąmonę bei ardyti nusistovėjusią ligoninės tvarką.

Pirmojoje filmo dalyje galima matyti kaip McMurphy pratinasi ir bando išjudinti nusistovėjusią ligoninės tvarką, kaip jis susipažysta su gyvenimu čia, kaip jis bendrauja su paciantais ir pan. Apskritai, buvo labai įdomu stebėti kaip režisierius(Milos Forman) pavaizduovo ligoninės gyventojų monotonišką, bet kartu ir visapusiškai įdomų gyvenimą. Gyvenimą, kurį J. Nicholson’o personažas praturtino savo charakteriu bei dar neprarastu orumu.

Antrojoje filmo dalyje jau labiau atsiskleidžia filmo įdėja, ligoninės paciantų gyvenimas, kurį jie supranta lyg žiūrėdami per prizmę, sumaišomas su maištingu ir laisvės ištroškusiu, Mako charakteriu. Kadangi Makas buvo vienintelis, kuris priešinosi nusistovėjusiai ligoninės tvarkai ir seselei Ratched(dar vienas labai įdomus personažas), jis tapo ligoninės gyventojų dievuku, jų lyderiu ir vedliu, paskui kurį ligoniai sektų bet kur. Ir sekė… bet kur…

Kalbant apie seselę Ratched(Louise Fletcher), tai ji buvo tas pavyzdys, kuris parodo kaip moteris atrodo valdžioje, kaip ji išreiškia savo dominavimą prieš vyrus ir kaip apskritai ji naudoja savotišką psichologinį spaudimą prieš ligonius. Ir aktorė savo vaidmenį perteikė nuostabiai, ir neveltui ji gavo tą Oskarą už vaidybą.

Filme apstu visko – tiek nuotykių, tiek komiškų ir linksmų situacijų, tiek liūdnesnių ar gradesnių scenų. Įdomūs ir sunkiai nuspėjami siužeto vingiai kartais graudino, kartais tiesiog stebino ir vetė ironiškai šyptelti. Tačiau net nežinau į kokią kategoriją priskirti filmo pabaigą. Mažų mažiausiai kažko panašaus tikėjausi, tačiau pamatęs vistiek likau savotiškai sužavėtas ir tikrai vargiai pamiršiu paskutiniąją filmo sceną.

Verdiktas: Filmas iš Must see-Must have kategorijos. Kiekvienas save gerbiantis ir mėgstantis ne tik spec. efektus ir veiksmą kino mėgėjas, turėtų pažiūrėti ir pats įvertinti viską, ką siūlo ši Kevin’o Kesey knygos ekranizacija.

Žinoma, pirmiausia man, tikriausiai ir daugeliui kitų kino gerbėjų, iškilo klausimas – kaip Will Smith suvaidins dramoje ?! Taip, jis 2006 metais vaidino biografinėje dramoje The Pursuit of Happyness, bet, kadangi, to filmo nemačiau, tai šis filmas yra pirmasis, kuriame aktorių išvydau kitokiame amplua. Ir trumpai tariant – Will Smith vaidyba nepakartojama ir gerokai timpteli filmo įvertinimą aukštyn.

Jau minėjau, kad ši drama – tikrai jausminga. Bet, visgi, scenarijus gan banalokas. Tačiau į tai per daug dėmesio kreipti nereikėtų, nes šio scenarijaus pateikimas nublankina banalumą. Kitaip tariant, istorija ir filmo įdėja, perteikiama įdomiai ir kiek kitaip.

Bet pradėkim nuo pradžių. Filmo pradžia. Tiesa sakant, ji painoka ir nuobodi. Pradžioje galima susipainioti kokio charakterio žmogus yra Will Smith’o veikėjas. Tiesa, filmui įsibėgėjant painumas po truputį mažėja, o nuobodumą pakeičia įdomumas. Taip pat, aiškėja ir Will Smith’o veikėjo elgesio motyvai, jo motyvacija filme, bei jį supantis pasaulis. Filmas pradeda įtraukti, pasirodo ir graudumo, bei gailesčio emocijos. Turiu omeny manyje.

Filmo vidurys. Įdomumas neblėsta, tačiau nuobodumas auga su lyg kiekviena beprasme scena, kuri, atrodo neturi nieko bendro su pačia filmo įdėja. Tiek to, filmas jau įtraukė ir vargiai paleis, o štai čia, dar keletas įntriguojančių scenų ir nuobodumas pasimiršta. Prasideda meilės istorija, kuri ir užpildo visą filmo vidurį. Tiesa, nors neesu romantikos mėgėjas, tačiau ši istorija pasirodė savotiškai įdomi ir, vėlgi, kitokia. Tiesa, jau filmo viduryje įžvalgesnis žiūrovas gali nuspėti filmo pabaigą. Nenoriu girtis, bet prošalį neprašoviau, nuspėjau taip kaip ir nutiko, o tai nebuvo sunku.

Filmo pabaiga. Filmui einant į pabaigą aiškėjo ir detalės, kurios buvo neaiškios filmo metu. Galiausiai, galiu drąsiai teigti, jog čia ir yra įdomiausia filmo vieta. Jau filmui einant į pabaigą, graudulys spusteldavo širdį, tačiau pati pabaiga buvo graudinanti. Filmo kūrėjai į pačią pabaigą sudėjo viską kas gali sugraudinti žiūrovą – graudūs veikėjų prisiminimai, pribloškiantys poelgiai, liūdnas garso takelis. Viską sudėjus į vieną žiūrovas tikrai išspaus ašarą, to net neabejoju. Visgi, nors pats dievinu jausmingus filmus su graudžia pabaiga ir per juos išlieju ne vieną ašarą(pvz. Žalioji mylia, Gran Torino), tačiau šiame filme nesusigraudinau iki tokio lygio. Čia galbūt prisidėjo ir tai, jog nuspėjau filmo pabaigą(pasisekė?). Galbūt dar ir tai, jog filme yra šusnis nereikalingų scenų, kurios ištempia filmą. Nežinau.

Verdiktas: Jautrumo persmelgta drama, su nepakartojama vaidyba, kuri tikrai kilsteli filmo įvertinimą aukštyn. Visgi, filmas turi savų minusų, tačiau dramų, su pribloškiančia pabaiga, mėgėjams, filmas paliks neišdildomą įspūdį. Bent jau turėtų.

“Pabėgimas iš Šoušenko”

Endis Dufreinas (Tim Robbins) - jaunas bankininkas apkaltintas žmonos ir jos meilužio nužudymu. Nors Endis teigia, kad ją norėjo tik pagąsdinti, o nušovė kažkas kitas, visi įkalčiai prieš jį ir jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime su susipažįsta su Redu (Morgan Freemanm), kuriuo vėliau tampa geriausiais draugais, žiauriu ir negailėstingu prižiūrėtoju Kapitonu Hedliu, kalėjimo viršininku Nortonu, kuris mėgsta cituoti Bibliją, bet dėl pinigų pasiryžęs sugriauti kitų gyvenimus ir daugeliu kitų įdomių veikėjų. Vienintelis dalykas palaikantis Endį – viltis. Viltis ištrūkti iš kalėjimo ir pradėti naują gyvenimą. Vilties svarba ir yra pagrindinė šio filmo mintis. Endžio ir Redo požiūriai į viltį skirtingi, bet galiausiai, po daugelio nuotykių, supanašėja.

Mano nuomone, pagrindinis filmo minusas – prognozuojamumas. Filme bandoma sukelti įtampa ir yra pora įdomių siužeto vingių, bet, bent jau man, beveik viskas aišku dar prieš įvykį. Be to, filmas gan ilgas ir lėtas. Nors ir neprailgsta, bet, manau, kad kai kurių šalutinių veikėjų istorijas būtų galima praleisti.

Režisierius – Frank Darabont. Jis gerai žinomas dėl kitų Styveno Kingo istorijų adaptacijų (”Žalioji Mylia” ir “Pražūtingas Rūkas”). Pirmuoju smuiku griežia ir nuostabiai suvaidina Tim Robbins ir Morgan Freeman. Antraplanių aktorių, kaip Bob Gunton, William Sadler ir Clancy Brown, vaidyba ne ką blogesnė.

Verdiktas:Puiki vaidyba, įdomi istorija ir nuostabus garso takelis. Gal ir ne geriausias kada nors sukurtas filmas, bet tikrai puikus.

Pirmiausia noriu pabrėžti, jog filme siaubo nėra. Visas siaubas esti tame, jog filmo įdėja sukasi apie vampyrę. O vampyrai visuomet, daugiau ar mažiau, buvo priskiriami prie siaubo žanro veikėjų. Tačiau šiame filme vampyrai pateikiami visiškai kitaip. Taip, visi žinome kas per vieni tie vampyrai – bijantys šviesos, siurbiantys kraują, bijantys česnakų, kryžių ir šventinto vandens. Taip toliau ir panašiai. Ir kiekvienas režisierius, kuriantis filmą apie vampyrus, atsirenka šias jų savybes, bei pateikia jas savaip. Tomas Alfredson‘as taip pat pateikė jas savaip. Ir pateikė taip, kad žiūrovas neliktų abėjingas, nes filme pamatysim kažką unikalesnio, o nebe nuvalkiotus vampyrų paveikslus. Būtent todėl, jog vampyrai pateikiami savotiškai – šis filmas tampa išskirtiniu.

Filmas sukasi apie mokykloje skriaudžiamą, dvylikametį berniuką Oskarą, kuris įsimyli tariamai dvylikametę vampyrę Eli. Galbūt ne kiekvienam gali patikti ta dvylikamečių vaikų meilė, bet būtent taip režisierius nusprendė pateikti šio filmo esmę. Lytinis pažinimas, tyra it krištolas, vaikų meilė, bei vienatvė – pagrindinės šio filmo įdėjos(problemos).

Tikrai buvo įdomu stebėti kaip 2 vaikai, palaipsniui ir neakivaizdžiai papildo vienas kitą. Vampyrė Eli suteikia Oskarui drąsos atkeršyti skriaudikams, o Oskaras papildo Eli žmogiškosiomis vertybėmis. Ir tai tik dalis šios dramatiškos meilės istorijos. Įdomu stebėti ir tai, kaip vampyrė myli net nežinodama kaip reikia mylėti ir subtiliai slepia šį jausmą po nežinios šydu.

Visgi pati įdomiausia filmo detalė, kuri ir įtraukia į filmą – pati vampyrė Eli, jos pateikimas, bei charakterio kaita. Atvirai, dar neteko matyti filmo, kuriame vampyrai būtų pateikiami taip subtiliai, bet kartu ir nenutolstant nuo jų įdėjos. Taip pat, verta paminėti, jog filme bus išskirtinai mažai dialogų, tačiau tai nei prideda, nei atima filmo žavesio.

Verdiktas: “Låt den rätte komma in“(tikrasis, švediškas filmo pavadinimas) – tikra drama, su tyros vaikų meilės prieskoniu, bei subtiliai pateikta vampyro įdėja. Filme nėra visiškai jokio siaubo ir veiksmo, tik drama ir romantika, tad pastarųjų žanrų mėgėjai filmą įvertins, o siaubo filmų mėgėjams filmo tikrai nerekomenduoju.

Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasakojama apie verslininką Daniel Plainview (Daniel Day-Lewis) užsiimantį naftos gręžimu. Daniel’as labai keistas ir nenuspėjamas veikėjas. Kartais elgiasi žmogiškai, kartais atrodo, jog vienintelis jį dominantis dalykas – pinigai. Mirus vienam Danielio darbininkų, jis priima į savo globą mirusiojo kūdikį, bet tik todėl, kad mielas vaiko veidas jam padeda lengviau pirkti nafta turtingas žemes. Jis pasiruošęs padaryti bet ką, kad pasiektų ko nori. Tas begalinis godumas jam neša pasakiškus turtus, bet kartu ir nelaimes. Lewis’o veikėjo negalima pavadinti tiesiog įprastu ir kine nuvalkiotu gobšuoliu. Jo veikėjas atrodo psichologiškai traumuotas, deja filme apie tai nepasakojama. Manau, kad toks sprendimas buvo priimtas nenorint dar prailginti šį filmą. Pagrindinis jo konkurentas – jaunas ir aistringas kunigas Elis Sunday (Paul Dano). Jis Danieliui neleidžia ramiai nupirkti visos žemės prie neseniai atrasto naftos telkinio. Nenorėdamas atskleisti pabaigos pasakysiu tik tai, kad filmo pabaigoje pagrindiniai veikėjai pasikeičia į blogąja pusę.

Daniel Day-Lewis’o vaidyba nuostabi kaip visada. Jis puikiai pavaizduoja impulsyvų ir neprognozuojamą poną Plainview. Jaunasis Paul Dano neprilygsta Lewis’ui ,bet vaidmenį atlieka taipogi neprastai. Vaidyba filme visapusiškai gera ir tai yra viena iš stipriųjų jo dalių.

Kinematografija tiesiog pasakiška. Platūs kadrai nukreipti į horizontą išties lepina akis. Garso takelį galima apibūdinti kaip neįprastą. Dauguma sako, kad jis turi atkreipti dėmesį, bet man tiesiog skaudėjo ausis. Daug kas sako, kad filmas per daug “pamosklauja”, bet jau tapo įprasta taip apibūdinti filmą kuris nori ką nors pasakyti.  Nors filmas gan lėtas ir labai ilgas, bet pamatyti dramatišką ir netikėtą klimaksą pabaigoje buvo verta.

Verdiktas: Išties gražus ir gilus filmas puikiai atspindintis žvėrišką kapitalizmo prigimtį ir padarinius. Kai kuriems jis gali pasirodyti nuobodus, bet jį supratęs žmogus neturėtų nusivilti.

Visų pirmiausia, filmas pastatytas ne holivude. Ir net ne Amerikoje, o gan toli nuo jos, bet arti mūsų. Filmą pastatė netolimi mūsų kaimynai estai. Ir dėl šio fakto filmo kokybė nė kiek nenukentėjo, anaiptol, drįsčiau abejoti ar kas nors galėjo filmo įdėją įgyvendinti geriau.

Visų antra, filmas pastatytas remiantis labai jau gyvenimiška(bent jau iš moksleivių pusės) įdėja. Patyčios ir smurtas – štai apie ką šis filmas.

Filmo istorija sukasi apie vieną klasę, kurioje mokosi Josepas – klasės moksliukas, nuolat kenčiantis klasės draugų patyčias, smurtą bei neapykantos proveržius. Klasiokai be jokio gailesčio tyčiojasi iš Josepo visais įmanomais ir kasdien vis žiauresniais būdais. Tačiau vienas iš klasės draugų, nepripažinęs tokio elgesio, pradeda Josepą ginti ir pats palaipsniui tampa klasės sadizmo objektu.

Filmas galbūt ir nebūtų toks išskirtinis, tačiau jame tos išdaigos ar patyčios pateikiamos daug žiauriau, su aštriu neapykantos ir sadizmo prieskoniu. Pats filmas sukuria tokį natūralumo jausmą, kokio senokai nejaučiau. Žiūri filmą ir matai, kad visa ta aplinka ir tas mokyklos gyvenimas, nors ir ne visai toks, tačiau labai jau pažįstamas.

Filmas trunka beveik 2 valandas, tačiau nie kiek neprailgsta. Anaiptol, filmas prabėga labai greit, o bežiūrint jį net nebuvo kilusi mintis pasižiūrėti kiek laiko liko iki jo pabaigos. Prikaustantis filmas, kuris tiesiog priverčia spėlioti kas bus toliau.

Žiūrint filmą kyla begalės emocijų, nuo gailesčio iki neapykantos. Tiesa sakant, nežinau tokio filmo, per kurį būčiau taip norėjęs, jog tuos smurtautuojus kas nors gerai pamokytų. Ta neapykanta jiems tiesiog virte virė viso filmo metu.

Nekomentuosiu nei aktorių, nei operatorių ar režisierių darbo, svarbiausias ir esminis dalykas, kad jokia filmo kūrėjų grandis nesugadino nei pačio filmo, nei jo atmosferos. Ir nors filmo žanras – drama, bei veiksmo jame tikrai nėra daug, jis turėtų patikti net ir veiksmo fanatikams. Kita vertus, filmo pabaiga atperka bet kokį veiksmo stygių.

Verdiktas: Filmą tikrai įtraukiu į savo, jei ne geriausių tai labai gerų filmų sąrašą. Filmo nerekomenduočiau žiūrėti labai silpnų nervų žiūrovams, tačiau, manau, kad kiekvienas moksleivis turėtų jį pamatyti bei įvertinti.