Archive for the Category »Dramos «
Stanley Kubrick – režisierius, sukūręs tokius filmus kaip The Shining, Full Metal Jacket ar 2001: A Space Odyssey. Šį kart, teko pažiūrėti dar vieną jo šedevrą, ko gero geriausią jo kūrinį – “A Clockwork Orange“. Tiesa, negalėjau rasti kaip šis filmas vadinasi lietuviškai, tad naudosiu tik anglišką jo pavadinimą.
Daugelis šį filmą vadina tikru meno kūriniu, o aš jiems pritarsiu. Pritarsiu ne todėl, kad filmas yra nuostabus ir originalus. Pritarsiu todėl, kad filmas yra visiškai kitoks, ne tik įdėjos prasme, ne tik režisūros prasme, bet ir savo tikslu bei sukeliamomis emocijomis. Žiūrovo emocijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką režisierius nori parodyti/pasakyti. Galime sakyti, jog taip apibūdinti galime kiekvieną filmą, tačiau būtent šiame filme, emocijų priklausomumas nuo režisieriaus veiksmų ir tų emocijų stiprumas – neapsakytinai aukštas. Aš pats, asmeniškai, filmą pabaigiau žiūrėti tik iš antro karto, nes vienu metu tiesiog nebegalėjau žiūrėti, buvau pernelyg paveiktas psichologiškai.
Mano ekrane šmėžavo ir dar vienas Gus Van Sant’o perliukas – “Pažinti Foresterį“. Sakydamas dar vienas, turėjau omeny ir “Gerasis Vilas Hantingas”. Tiesa, filmas “Pažinti Foresterį” nenusinešė tiek apdovanojimų, neturėjo tokių kino žvaigždžių aktorių komandoje ir neuždirbo tiek pinigų, tačiau filmas vistiek yra išskirtinis ir kitoks. Kaip kiti pasakytų – kone tobulas scenarijinis kinas.
Istorija pasakoja apie jauną ir labai talentingą Džamalą, kuris turi Dievo dovaną rašyti bei žaisti krepšinį. Jis netikėtai pakviečiamas į privačią mokyklą, kurioje galės mokytis už dyką. Jis mano, jog viskas dėl jo gebėjimo rašyti, tačiau direktoriai turi kiek kitokių planų…
Tiesa, filmo režisierius buvo nominuotas Auksiniam Berlyno Lokiui už šį filmą. Neturint omeny režisieriaus, vienintelė didesnė filmo žvaigždė – Šonas Koneris. Jis suvaidino seną rašytoją, gyvenantį keistą, atsiskyrelio gyvenimą. Šonas Koneris išliks Šonu Koneriu – jo vaidyba buvo puiki, tačiau ne tokia puiki, kaip, tarkim, Robino Williams’o filme “Gerasis Vilas Hantingas“, tačiau ja skųstis tikrai negalima.
1944, antrojo pasaulinio karo įkarštis. Grupelei JAV karių, vadovaujamų Kapitono Džono Milerio, tenka surasti kažkur Normandijoje esantį eilinį Džeimsą Raianą, kurio visi trys broliai mirė kare.
Pagrindiniai veikėjai, tai aštuonių karių gružė, prie kurių vėliau prisideda ir devintasis. Veikėjai įdomūs ir įvairūs. Kai kurie gali pasirodyti karštakošiai ar truputi erzinti, bet pamąstęs kaip pasielgtum panašioje situacijoje pradedi juos suprasti, juk vyksta karas. Pyktis, baimė ir kitos neigiamos emocijos apima net ir patį psichologiškai stipriausią žmogų.
Kapitonas Donas Mileris (Tom Hanks): Nepastovios nuotaikos veikėjas. Kartais linksmas, kartais piktas, šiek tiek uždaras, bet draugiškas. Nemėgsta karo, bet tikina save, jog viskas dėl kitų gerovės.Seržantas Hovartas (Tom Sizemore), eilinis Ričardas Raibenas (Edward Burns), eilinis Danielas Džeksonas (Barry Pepper), eilinis Stenlis Melišas (Adam Goldberg), medikas Irvinas Veidas (Giovanni Ribisi) ir eilinis Adrianas Kaparzas (Vin Diesel) gali pasirodyti pasipūtę ir karštakošiški, bet tuo pačiu ir žmogiški. Filmo metu atsiskleidžia jų charakteriai ir kiekvienas jų savotiški įdomus.Kapralas Timas Apamas (Jeremy Davies) – vertėjas ir kartografas, niekada nelaikęs rankose ginklo ir pakliuvęs į grupę tik todėl, kad moka vokiškai bei prancūziškai. Žmogus pirmą kart matantis karą.
Scenarijus. Iš pažiūros, Vilas Hantingas yra normalus dvidešimtmetis. Jis standartiškai leidžia laisvalaikį, nieko neišsiskiria iš savo draugų tarpo. Esminis skirtumas tarp Vilo ir jo bendraamžius tas, kad Vilas – genijus. Ir, tikriausiai, viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne profesorius Geroldas…
Palyginimas. “Gerasis Vilas Hantingas” yra vienas iš tų filmų, kuriuose pasakojama vieno žmogaus istorija. Kažką panašaus galime įžvelgti ir filmuose “Forestas Gampas“, “Įdomi Bendžamino Batomo istorija” ir pan. Tačiau vizualiai, filmas labai panašus į “Atgal į Gamtą“. Abu filmai turi esminių skirtumų ir esminių panašumų. Tarkim, filme “Atgal į Gamtą” viskas pateikiama laisvai, pagrindinis veikėjas žino savo tikslą filme, supranta ko nori ir pan, o “Gerasis Vilas Hantingas” – viskas kitaip – pagrindinis veikėjas nors ir žino klausimus į daugumą sudėtingų atsakymų(visgi jis – genijus), tačiau nesugeba atsakyti į elementarius, su juo susijusius klausimus, kas savotiškai intriguoja ir prikausto prie ekrano. Taip pat įdomu stebėti ir Vilo veikėjo charakterio raidą filme.
Režisūra. Režisieriaus kėdėje, amerikiečių režisierius Gus Van Sant. Per savo karjerą buvo nominuotas dviem oskarais – kaip geriausias režisierius filme “Good Will Hunting” ir filme “Milk“, už geriausiai adaptuotą scenarijų. Realiai, filmo scenarijus buvo rašytas trilerio žanrui, tačiau Gus Van Sant pasirinko kiek kitokį variantą ir pastūmė filmą į dramos žanrą.
5 laimėti Oskarai, 4 šio trofėjaus nominacijos, dar 28 laimėjimai ir 7 nominacijos, aukščiausi reitingai įvairiuose filmų vertinimo sistemose ir Jack Nicholson priešakyje – štai kaip atrodo 1975 metų filmas “Skrydis virš gegutės lizdo“.
Tiesa, pasirodė truputį juokinga, jog Jack Nicholson’as į pagrindinio aktoriaus vietą papuolė tik tuomet, kai vaidmens atsisakė kitas aktorius. Kodėl juokinga ? Todėl, kad vargiai įsivaizduoju ką nors geriau suvaidinantį J.Nicholson’o personažą – R.P. McMurphy, kurį ligoninės draugai vadino tiesiog Maku.
Apie vaidybą daug kalbėt net neverta. 2 Oskarai už geriausią vaidybą – J.Nicholson’ui ir Louise Fletcher. Abu pagrindinėse rolėse(leading role). Ir ne veltui daugelis skanduoja, jog tai geriausias Nicholson’o vaidmuo apskritai jo karjeroje. Mano manymu, vaidybą šiame filme galėtume lyginti ir su jo vaidyba “The Shining” filme. Bet kokiu atveju, filme vaidyba – neprilygstamai nuostabi.
Iš pirmo žvilgsnio filmo istorija gan paprasta: McMurphy yra agresyvus, karštakošis ir ūmaus charakterio žmogus, ne vieną naktį praleidęs už grotų. Išėjęs į laisvę, jis dirba fermoje, tačiau jo darbdaviai jį atsiunčia į psichiatrinę ligoninę, kad daktarai išsiaiškintų ar jis yra psichinis ligonis ar perdėtas agresyvumas – tiesiog jo ydingo charakterio bruožas. Ir kaip manote, ar dalinai sveikas ir laisvės ištroškęs, ūmus žmogus, laikysis psichiatrinės ligoninės nustatyto grafiko ? Vargiai… Jis, iškeitęs kalėjimą į psichiatrinę ligoninę, pradeda gaivinti ligonių sąmonę bei ardyti nusistovėjusią ligoninės tvarką.
Ir dar viena drama į mano kolekciją. Tik šį kart ji tokia, kokias aš mėgstu labiausiai – jausminga ir sukrečianti. Prieš žiūrint filmą, vienintelis dalykas, kuris dalinai garantavo, jog filmo kokybė nėra bloga, tai Will Smith. Nei režisierius(Gabriele Muccino), nei scenarijaus autorius(Grant Nieporte) nėra garsūs ir prieš tai nebuvo sukūrę nieko tokio, kas trauktų dėmesį.
Žinoma, pirmiausia man, tikriausiai ir daugeliui kitų kino gerbėjų, iškilo klausimas – kaip Will Smith suvaidins dramoje ?! Taip, jis 2006 metais vaidino biografinėje dramoje The Pursuit of Happyness, bet, kadangi, to filmo nemačiau, tai šis filmas yra pirmasis, kuriame aktorių išvydau kitokiame amplua. Ir trumpai tariant – Will Smith vaidyba nepakartojama ir gerokai timpteli filmo įvertinimą aukštyn.
Jau minėjau, kad ši drama – tikrai jausminga. Bet, visgi, scenarijus gan banalokas. Tačiau į tai per daug dėmesio kreipti nereikėtų, nes šio scenarijaus pateikimas nublankina banalumą. Kitaip tariant, istorija ir filmo įdėja, perteikiama įdomiai ir kiek kitaip.
“Pabėgimas iš Šoušenko” (“The Shawshank Redemption”) yra 1994 metais sukurta, Styveno Kingo istorijos “Rita Hayworth and Shawshank Redemption” adaptacija. Nominuota 7 Oskarams, bet nelaimėjęs nei vieno, dabar “Pabėgimas iš Šoušenko” puikuojasi aukščiausioje populiariausios internetinės filmų duomenų bazės reitingų vietoje. Šis filmas, kaip ir visi sulaukę tokio populiarumo, kenčia nuo nenuilstamų ginčų. Vieni jį liaupsina, kiti jo nekenčia. Visi šie ginčai beprasmiški, bet kaikuriems žmonėms tiesiog sunku priimti kieno nors kito nuomonę ir gaila, nes žmonės įvertindami filmą vienetu tik iš principo, visiškai sugadina reitingų sistemos patikimumą.
Endis Dufreinas (Tim Robbins) - jaunas bankininkas apkaltintas žmonos ir jos meilužio nužudymu. Nors Endis teigia, kad ją norėjo tik pagąsdinti, o nušovė kažkas kitas, visi įkalčiai prieš jį ir jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime su susipažįsta su Redu (Morgan Freemanm), kuriuo vėliau tampa geriausiais draugais, žiauriu ir negailėstingu prižiūrėtoju Kapitonu Hedliu, kalėjimo viršininku Nortonu, kuris mėgsta cituoti Bibliją, bet dėl pinigų pasiryžęs sugriauti kitų gyvenimus ir daugeliu kitų įdomių veikėjų. Vienintelis dalykas palaikantis Endį – viltis. Viltis ištrūkti iš kalėjimo ir pradėti naują gyvenimą. Vilties svarba ir yra pagrindinė šio filmo mintis. Endžio ir Redo požiūriai į viltį skirtingi, bet galiausiai, po daugelio nuotykių, supanašėja.
Tikriausiai niekada nebūčiau pažiūrėjęs išliaupsinto filmo “Saulėlydis“, nes pasiklausęs ir paskaitęs patikimų šaltinių nuomones, nusprendžiau, kad verčiau susilaikysiu ir pažiūrėsiu kažką geresnio. Ir visai tarp kitko, radau kažką panašaus į “Twilight” – filmą “Įsileisk mane“. Romantiška siaubo drama, skamba keistai, bet pasidomėjus, jog kai kurie kino kritikai filmą vertina daug geriau nei “Saulėlydį” – nedvėjojau. Juolab, kad visuomet jaučiau simpatiją ne Amerikoje pastatytiems filmas. Šis – švedų režisieriaus Tomas Alfredson’o.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog filme siaubo nėra. Visas siaubas esti tame, jog filmo įdėja sukasi apie vampyrę. O vampyrai visuomet, daugiau ar mažiau, buvo priskiriami prie siaubo žanro veikėjų. Tačiau šiame filme vampyrai pateikiami visiškai kitaip. Taip, visi žinome kas per vieni tie vampyrai – bijantys šviesos, siurbiantys kraują, bijantys česnakų, kryžių ir šventinto vandens. Taip toliau ir panašiai. Ir kiekvienas režisierius, kuriantis filmą apie vampyrus, atsirenka šias jų savybes, bei pateikia jas savaip. Tomas Alfredson‘as taip pat pateikė jas savaip. Ir pateikė taip, kad žiūrovas neliktų abėjingas, nes filme pamatysim kažką unikalesnio, o nebe nuvalkiotus vampyrų paveikslus. Būtent todėl, jog vampyrai pateikiami savotiškai – šis filmas tampa išskirtiniu.
Pažiūrėjus filmą “Niujorko Gaujos”, mane labai sudomino aktorius Daniel Day-Lewis. Jo įspūdingas pasirodymas visiškai nustūmė į šoną kitus aktorius. Gaila, bet Oskaro už tą vaidmenį jis nelaimėjo. Pasirodo, kad Daniel Day-Lewis – išties įdomus aktorius. Vaidmenis jis renkasi labai atidžiai ir, nuo 1997 metų, nusifilmavo tik keturiuose filmuose. Dar vienas įdomus faktas apie Lewis’ą yra tai, kad jis visiškai įsijaučia į savo personažą per filmavimą ir juo tiesiog “tampa” (ne tik prieš kamerą, bet ir nesifilmuojant) tol kol filmavimas baigtas . Už vaidmeny filme “There Will Be Blood” gavo antrąjį Oskarą ir galiu drąsiai teigti, kad jis to vertas. Režisieriaus Paul Thomas Anderson žymiausias ankstesnis kūrinys - “Magnolia”.
Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasakojama apie verslininką Daniel Plainview (Daniel Day-Lewis) užsiimantį naftos gręžimu. Daniel’as labai keistas ir nenuspėjamas veikėjas. Kartais elgiasi žmogiškai, kartais atrodo, jog vienintelis jį dominantis dalykas – pinigai. Mirus vienam Danielio darbininkų, jis priima į savo globą mirusiojo kūdikį, bet tik todėl, kad mielas vaiko veidas jam padeda lengviau pirkti nafta turtingas žemes. Jis pasiruošęs padaryti bet ką, kad pasiektų ko nori. Tas begalinis godumas jam neša pasakiškus turtus, bet kartu ir nelaimes. Lewis’o veikėjo negalima pavadinti tiesiog įprastu ir kine nuvalkiotu gobšuoliu.
Ir dar vienas, tikrais įvykiais paremtas filmas. Tik šį kart tai sužinojau jau filmui prasidėjus, o ne prieš jį pažiūrint. Tiesa, “Klasė” turi keletą esminių skirtumų, jei filmą lyginsim su prieš tai mano matytais tikrais įvykiais paremtais filmais.
Visų pirmiausia, filmas pastatytas ne holivude. Ir net ne Amerikoje, o gan toli nuo jos, bet arti mūsų. Filmą pastatė netolimi mūsų kaimynai estai. Ir dėl šio fakto filmo kokybė nė kiek nenukentėjo, anaiptol, drįsčiau abejoti ar kas nors galėjo filmo įdėją įgyvendinti geriau.
Visų antra, filmas pastatytas remiantis labai jau gyvenimiška(bent jau iš moksleivių pusės) įdėja. Patyčios ir smurtas – štai apie ką šis filmas.
Filmo istorija sukasi apie vieną klasę, kurioje mokosi Josepas – klasės moksliukas, nuolat kenčiantis klasės draugų patyčias, smurtą bei neapykantos proveržius. Klasiokai be jokio gailesčio tyčiojasi iš Josepo visais įmanomais ir kasdien vis žiauresniais būdais.
“Atgal į gamtą” – dar vienas tikrais įvykiais paremtas holivudinis filmas. Tiesa, ši istorija tikrai savotiška ir, drįsčiau teigti, kad kažkiek… Na, tarkim aš tikrai nesielgčiau taip, kaip pasakojama šioje istorijoje.
O istorija sako, jog apie 1990-uosius metus, jaunas, 20 metų vaikinukas, Christopher McCandless, pabaigęs mokyklą ir prisiskaitęs Tolstojaus ir M.Tveno knygų, nusprendžia, kad materealusis pasaulis – ne jam. Paaukojęs tėvų, koledžui skirtus pinigus labdarai, jis keliauja po Ameriką be pinigų, po truputėlį bandydamas įgyvendinti savo svajonę – nukeliauti į Aliaską ir ten praleisti visą savo likusį gyvenimą.
Filmo režisierius, Sean Penn, 10 metų įkalbinėjo vaikino tėvus, kad šie leistų statyti filmą apie jų sūnų. Galiausiai, tėvai sutiko ir visaip kaip tik galėjo, režisieriui padėjo statyti šį filmą.
Senėjimas ir mirtis – vienos didžiausių žmogaus baimių. Tai natūralus ir neišvengiamas procesas vykstantis visuose gyvuose organizmuose, bet įsvaizduokite tokį žmogų kuris nesensta, o kasmet tampa vis jaunesnis. Štai apie ką pasakoja David’as Fincher’is šioje F. Scott Fitzgerald’o sukurtos istorijos adaptacijoje.
1918 metai, ką tik pasibaigė pirmas pasaulinis karas. Bendžaminas Batonas (Brad Pitt) gimsta visiškai pasenęs. Jo būklė lyg mirštančio aštuoniasdešimtmečio. Jis aklas, kurčias, vos kvėpuojantis, o jį begimdydama motina miršta. Įniršęs ir pasimetęs tėvas palieka ką tik gimusį kūdikį prie senyvo amžiaus žmonių prieglaudos laiptų. Jį radusi vietinė darbuotoja nusprendžia pasirūpinti neįprastu kūdikiu iki jam prognozuojamos mirties, bet pastebi, kad užuot miręs, jis jaunėja. Kiek paaugęs Bendžaminas susipažįsta su bendraamže Deise (Cate Blanchett). Jų keliai susipina ir išsiskiria per visą filmą (labai panašiai į Dženės ir Foresto santykius garsiajame “Forrest Gump”).
Komentarai