Archive for » Rugsėjis, 2009 «
Nekantriai lauktas, daug skirtingų nuomonių sukėlęs, sulaukęs be galo daug pagyrų ir pasipiktinimo sulaukęs filmas manęs nei kiek nedomino. Tikriausiai dėl to, jog pasirodymo metu nebuvau matęs nei vieno Quentin Tarantino filmo. Sužavėtas “Pulp Fiction” ir “Rezervoir Dogs” nusprendžiau pažiūrėt “Kill Bill”. Keista bet vienareikšmiškos nuomonės neturiu. Kai kurios filmo dalys patiko, kai kurios ne. Apžvelgsiu abi šio filmo dalis vienu metu, nes “Kill Bill” buvo kuriamas kaip vientisas filmas, o padalintas norint sumažinti trukmę.
Istorija įtraukia nuo pat filmo pradžios: buvusi samdoma žudikė vadinama Nuotaka (Uma Thurman) atsibunda iš komos ir pradeda keršyti savo buvusios organizacijos nariams bei savo bosui – Bilui (David Carradine). Įdomi, neįprasta ir įtraukianti istorija – vienas iš Quentin’o Tarantin’o filmų bruožų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet nenoriu nieko atskleisti.
Dauguma sutiktų veikėjų savotiškai įdomūs, bet keista, jog mažiausiai įdomus veikėjas man pasirodė Nuotaka. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Gal dėl to, jog niekaip nesugebėjau jos užjausti ir suprasti jos motyvacijos, gal dėl to, jog nesu didelis Umos Thurman fanas. Pats geriausias veikėjas, be abejonės, Bilas. David’o Carradine’o vaidyba nuostabi, o balsas užburiantis. Padeda ir įdomus dialogas kurio nestinga visiems veikėjams (dar vienas Tarantino filmų bruožas). Carradine’o veikėjas pateikia daug įdomų ir neįprastų filosofinių minčių (labiausiai patiko Supermeno ir žmonių rasės bruožų analogija). Gaila tik tai jog jo beveik nebuvo pirmoje dalyje, o antroje Carradine’as pasirodė tik trumpame pokalbyje pradžioje ir keliolika minučių pabaigoje. Šio veikėjo potencialas mažai panaudotas.
Dar 2007-aisiais, pirmasis “Transformerių” traukinys nuvažiavo paskui save nusitempdamas kiek daugiau nei 700 milijonų pajamų, bei daugybę fanų. Neilgai reikėjo laukti kol Michael Bay, antrą kartą savo režisieriaus karjeroje, prabils apie filmo tęsinį. Pirmą kart jis tai padarė su “Pašėlusiais Vyrukais“, dabar – “Transformerių” eilė.
Pirmasis filmas pareikalavo 150 milijonų dolerių, antrasis kiek daugiau – 200 milijonų. Kai filmo biudžetas toks didžiulis, o filmo žanras “sci-fi / action“, būtų naivu nesitikėti kažko įspūdingo iš spec. efektų ir veiksmo pusės. O juolab, kad režisieriaus kėdėje – pats M. Bay.
Trumpai apie spec. efektus – jie buvo ko gero įspūdingiausi per pastaruosius keletą metų. Gal net įspūdingiausi apskritai. Tą galėtų pasakyti ir aklas. O kas liečia veiksmą… Rankos pirštai nenoriai spaudo klaviatūrą, tačiau veiksmo buvo ryškiai per daug. Šis filmas ne iš tų veiksmo filmų, kuomet gali atsisėdęs pažiūrėt, nesukt galvos apie logiškumus, o tiesiog grožėtis veiksmu ir kompiuterinės grafikos stebuklais. Šis filmas iš tų, kuriuos pažiūrėjęs jausiesi dar labiau pavargęs nei buvai prieš tai.
Leonas – ne Amerikoje sukurtas, dar 1994-aisiais pastatytas prancūzų režisieriaus L. Besson’o filmas yra tapęs klasika. Vieni jį prisimena kaip įtemptą trilerį, kiti kaip įdomią dramą, treti kaip savotiškos romantikos filmą… Esmė ta, kad visai tai filme yra, daugiau ar mažiau. Apskritai, manyčiau, kad “Leonas” – geriausias L. Besson’o darbas. O prie to, būtų galima pridurti, kad režisierius yra pastatęs tokius filmus kaip Nikita, The Fifth Element, prodiusavęs Taxi, Transporter, Revolver ir daugelį kitų. Sąrašas išties ilgas ir įspūdingas.
Kalbant apie patį filmą, jame buvo visko. Kaip jau minėjau – ir savotiškos romantikos, ir veiksmo, ir įtampos, ir dramos… Žodžiu, filme persypinė tiek daug žanrų, kad atrinkti kurį nors vieną, kuris dominavo filme – būtų baisiai sunku. Kalbant apie senarijų:
Leon’as – žudikas. Labai paprastas ir labai įdomus, gyvenantis savo gyvenimą, kuriame nereikia nieko rūpintis išskyrus augalu, kuris yra geriausias jo draugas. Viskas būtų tekėję sena vaga, jei ne išgelbėta gyvybė kaimynų mergaitei…
Šiuo metu vis labiau ir labiau į rinką įsitraukia puslapiai, kurie suteikia vartotojui galimybę žiūrėti filmus tiesiogiai ir nemokamai internete. Dar visai neseniai tų projektų buvo vienetai, o dabar jų tiek daug, kad sunku atsirinkti, kurie projektai atitinka Jūsų poreikius. Šiame įraše trumpai apžvelgsiu ir išvardinsiu lietuviškus puslapius, kurie suteikia galimybę žiūrėti filmus internete. Dabar puslapis atnaujintas ir papildytas daugiau svetainių, susijusių su filmai online kategorija. Skaitykite toliau ir mėgaukitės.
Kaip tikriausiai pastebėjote, o nepastebėti buvo neįmanoma, pakeičiau puslapio dizainą, tačiau per savo žioplumą, nesudariau galimybių rašyti komentarus, neįdėdamas ’spam filter’ laukelio prie komentarų. O aš dar susimasčiau kodėl niekas jokio komentaro neparašo…
Atsiprašau už žioplumą, dabar galėsit išsakyt viską, kas susikaupė per tas dienas, kai negalėjote komentuot mano rašliavų. 
Geros dienos!
Šį kart pabandysiu trumpai apžvelgti matytus siaubo filmus, nes kadaise šis žanras buvo mano mėgstamiausias, o dabar… Tarkim dabar niekas nebesukuria baisių ir gerų siaubo filmų. Dažniausiai matome tik nuvalkiotą siužetą, bei bandymą išgąsdinti žiūrovą gąsdinančiomis scenomis ir kraujo upėmis. Kaip kažkas yra pasakęs: “Labiausiai žmogus bijo ne kraujo, o savo vaizduotės”. Pradėkim po truputėlį, o vėliau, atsiminus dar ką nors, papildysiu šį įrašą arba sukursiu naują ir tuo pačiu, laikui bėgant, sudarysiu top’ą siaubo filmų, kurie tikrai verti dėmesio. Tad pradėkim. (Eiliškumas neturi jokios reikšmės).
The Ring / Skambutis
Holivudiškas japonų filmo “Ringu” perdirbinys. Ir išimtinai – tikrai vykęs. Kažkada teko matyti ir japonišką originalą, tačiau tai buvo taip senai, kad vargiai galėčiau palyginti šiuos filmus. Kūrėjai puikiai padirbėjo sukurdami įtikinamą ir tikrai baisią atmosferą, kas siaubo filmui ir turėtų būti svarbiausia. Jei atsiras nemačiūsių – tikrai patariu pažiūrėt.
Robert Zemeckis – režisierius, pastatęs filmą “Forestas Gampas“, po 2 metų, 1997-aisiais sukūrė fantastinę dramą, paremtą Carl Sagan novele – “Kontaktas“. Ir režisierius neapvylė, pateisindamas savo vardą, pastatė unikalų bei intriguojantį filmą apie… ateivius. Bet apie viską nuo pradžių.
Eleanor Arroway(Jodie Foster), pašventė savo gyvenimą ieškodama protingų būtybių už žemės ribų. Ir ji gauna signalą iš kosmoso, kuriame kurį atsiuntė, kaip spėjama, protingos būtybės. Visa žemė sukelta ant kojų ir laukia kas vyks toliau. Ar ateviai iš ties egzistuoja ? Ko jie nori ? O gal tai tik Eleanor’os vaizduotės vaisius ? Afera ?
Filmuose apie ateivius, nuo pat pradžios iki pabaigos išlieka tos pačios, visiems panašiems filmams būdingos, intrigos – kaip šiame filme bus pavaizduoti ateiviai ? Ko jie nori iš Žemės ? Kaip elgsis žmonės ? Taip toliau ir panašiai. “Kontaktas” – ne išimtis. Tos pačios intrigos išlaikomos iki pat pabaigos, o be viso to, filmui įsibėgėjant, kūrėjai pateikia ir dar daugiau intriguojančių detalių, kurios prikausto prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos.
Ar daug tarp mūsų, lietuvaičių, yra žinančių serialą “Serenity” ? Abejoju. Visgi, Joss Whedon sukūrė filmą, paremtą būtent šio serialo istorija. O filmas pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, nežinau kada filmas pasirodė Lietuvos kino teatruose ir ar apskritai jis ten pasirodė. O Amerikoje filmas buvo išleistas dar 2005-aisiais.
“Serenity” – tai erdvėlaivio pavadinimas, kuriuo keliauja pagrindiniai filmo veikėjai. Kažkur naujos Saulės sistemos pakrašty, kapitonas Malcolm Reynolds atsidūrė tarp dviejų priešų – tarp į žmones panašių kanibalų-plėšikų ir Aljanco – saulės sistemą kontroliuojančios karinės organizacijos.
Kodėl Aljancas persekioja erdvėlaivį “Serenity” galima suprasti, tačiau kodėl plėšikai-kanibalai persekioja juos – vargiai suprasit. Arba jie persekiojo, nes taip liepė scenarijus, arba buvo kažkokia gilėsnė mintis, kurios, visgi, filmas nepateiks. Tokių nesusipratimų, kai kartais nebežinai kodėl veiksmas vyksta šitaip, o ne kitaip, filme yra nemažai. Dar prieš pažiūrint filmą teko skaityti, kad kai kurių vietų žiūrovas nesupras, jei nėra matęs serialo, tačiau apakintas filmo liaupsių ir gerų įvertinimų, pamiršau aną teiginį. Visgi, galiu pasakyti, kad nepaisant tų esminių nesusipratimų, filmą žiūrėti gali ir eilinis žiūrovas, nematęs serialo.
Angliškas humoras visuomet traukė išrankesnių žiūrovų akį, o gal ir tų, kuriems tiesiog pabodo amerikietiško tipo juokeliai. Juodasis humoras traukė žiūrovus, nes jis yra ne tradicinis. Komedijų su joduoju humoru tikrai nėra daug, tad žiūrint kiekvieną, kurioje tokia dozė yra, visuomet galima tikėtis kažko naujo ir neįprasto. O ar kada nors teko matyti britų juodojo humoro komediją ? Kas matė, kas nematė, o aš net sapnuot nesapnavau apie tokį dalyką. Visgi, Frank Oz paėmė ir surežisavo tokią, beveik pusantros valandos trunkančią, komediją. Ačiū jam!
Istorija pasakoja apie šeimą(giminę), kuri neteko sau artimo žmogaus. Visi liūdni ir sutrikę, laukia akimirkos kada galės palaidoti mirusįjį, tačiau prieš tai reikia atsisveikinti su mirusiuoju pagal visas britam būdingas tradicijas. O tai, kaip pasirodo, lengva tikrai nebus…
Filmo laikas ir erdvė yra visiškai apibrėžta ir ribota. Viskas vyksta būtent per laidotuves, mirusiojo sūnaus namuose. Iš dalies tai gerai, nes spėjama susidraugauti su kiekvienu namų pakampiu, nereikia pratintis prie besikeičiančio laiko ar vietovės. Kita vertus ir per tas beveik pusantros valandos, kažin kiek tų veiksmo vietų ir tepakeisi…
Steven Spielberg
pranešė, jog jis neketina nuleisti rankų kuriant filmą apie Linkolną. Jau keletą metų režisierius bando sukurti filmą apie Linkolną, tačiau jo projektas buvo atidėtas dėl vietovių ir biudžetų problemų. Dabar, pats paskelbė apie tokio paties projekto kūrimą, pavadindamas jį “The Conspirator“, kuris bus pradėtas filmuoti kitą mėnesį. Filmą nepriklausomai finansuos James McAvoy ir Robin Wright Penn.
Spielberg’as džiaugasi, šiuo Redford’o žingsniu: “Mes esame labai laimingi, jog būtent Redford’as kurs šį filmą. Jo filmas bus visiškai kitoks, palyginus su mūsų DreamWorks filmu. Mes taip pat tikime, jog tai pridės ir potencialios komercinės naudos mūsų filmui.” Baigdamas Spielberg’as pasakė, jog Linkolno tema yra neišsemiama.
Dėl visiem suprantamų priežasčių negaliu prižiūrėti projekto taip aktyviai, kaip norėtųsi. Tačiau dienų begy viskas grįš į senas vėžias, pažadu.
Už akių užkliuvo “Lock, Stock and Two Smoking Barrels” filmo režisieriaus, Guy Ritchie, kriminalinė komedija – “Vagišiai“. Anglų režisieriaus, angliška komedija su anglišku humoru – tikrai gera išeitis nuotaikai pakelt. Taip pagalvojęs bandžiau surast kokią kitą komediją nuotakai praskaidrint, tačiau nieko tokio neradau.
Istorija sukasi apie 84 karatų deimantą, kurio reikia kiekvienam filmo veikėjui. O jei nereikia, tuomet jis vistiek kažkaip susietas su deimantu. Deimantas keliauja iš rankų į rankas, paskui save palikdamas angliško humoro kupinas scenų virtines. Galbūt neaiškiau, tačiau tikrai įdomiau pasidarys paskaičius šį UK filmo apibūdinimą: “…žuvis, keptos bulvytės, arbata, prastas maistas, dar prastesnis oras ir ta sumauta Merė Popins – Londonas!”.
Pirmiausia, kas krinta į akis, tai režisūra. Įmantriai ir nuotakingai surežisuota filmo pradžia, primena komiksus. Ir pats angliškas humoras filme dominuoja jau nuo pat pradžių ir neišblėsta iki pat jo pabaigos. Galiu drąsiai paplot režisieriui vien už tai, jog kiekviena scena nebuvo sukurta veltui. Kiekvienas veiksmas filme turi savo atoveiksmį. Kiekvienas filmo veikėjas, vienaip ar kitaip, yra surišktas su kitais personažais.
1993 metais pasirodęs Steven’o Spielberg’o “Jūros Periodo Parkas” buvo įrašytas į kino istoriją kaip filmas pakėlęs kartelę specialiesiems efektams. Uždirbęs daugiau nei 900 milijonų dolerių “Jūros Periodo Parkas” tapo pelningiausiu filmu kino istorijoje ir toje pozicijoje išsilaikė iki 1997. Išgirtas ir išliaupsintas šis filmas susilaukė ir šiek tiek kritikos. Daug kas teigia, jog nepakartojami spec. efektai užgožia visą kitą ir veikėjai bei istorija lieka antrame plane.
Verslininkas Džonas Hamondas (Richard Samuel Attenborough) planuoja atidaryti naują zoologijos sodą/pramogų parką atokioje Ramiojo vandenyno saloje, bet šiame parke bus laikomi ne šių laikų gyvūniją, o klonuoti dinozaurai. Hamondas į savo dar nebaigtą parką pasikviečia žinomus mokslininkus norėdamas išgirsti jų nuomonę ir įrodyti investitoriams, jog parkas saugus, bet priešistorinės pabaisos ištrūksta.
Kaip jau minėjau, dauguma veikėjų, net ir pagrindiniai, lieka antrame plane. Archeologai Alanas Grantas (Sam Neill) ir Eli Satler (Sam Neill) iš pradžių gali pasirodyti įdomūs, bet jie praleidžia per daug laiko bėgdami ir klykdami, tad žiūrovas su jais nespėja “susipažinti”. Įdomiausias veikėjas – matematikas Ianas Malkolmas (Jeff Goldblum). Linksmas ir šiek tiek pasipūtęs, bet neįkyrus. Gaila tik tai, jog jis susilaužo koją ir didžiąją dalį filmo praleidžia už kadro. Jeff’o Goldblum’o veikėjas gavo daug didesnę rolę šio filmo tęsinyje “Dingęs Pasaulis”, bet pastarasis filmas visapusiškai prastesnis, o tai neguodžia.
Mano ekrane šmėžavo ir dar vienas Gus Van Sant’o perliukas – “Pažinti Foresterį“. Sakydamas dar vienas, turėjau omeny ir “Gerasis Vilas Hantingas”. Tiesa, filmas “Pažinti Foresterį” nenusinešė tiek apdovanojimų, neturėjo tokių kino žvaigždžių aktorių komandoje ir neuždirbo tiek pinigų, tačiau filmas vistiek yra išskirtinis ir kitoks. Kaip kiti pasakytų – kone tobulas scenarijinis kinas.
Istorija pasakoja apie jauną ir labai talentingą Džamalą, kuris turi Dievo dovaną rašyti bei žaisti krepšinį. Jis netikėtai pakviečiamas į privačią mokyklą, kurioje galės mokytis už dyką. Jis mano, jog viskas dėl jo gebėjimo rašyti, tačiau direktoriai turi kiek kitokių planų…
Tiesa, filmo režisierius buvo nominuotas Auksiniam Berlyno Lokiui už šį filmą. Neturint omeny režisieriaus, vienintelė didesnė filmo žvaigždė – Šonas Koneris. Jis suvaidino seną rašytoją, gyvenantį keistą, atsiskyrelio gyvenimą. Šonas Koneris išliks Šonu Koneriu – jo vaidyba buvo puiki, tačiau ne tokia puiki, kaip, tarkim, Robino Williams’o filme “Gerasis Vilas Hantingas“, tačiau ja skųstis tikrai negalima.
Godzilla – milžiniška mistinė japoniška pabaisa. Pirmą kart pasirodęs kino ekrane 1954, Godzilla pasirodė 28 filmuose ir tapo Japonų pop-kultūros ikona. 1990 TriStar įgijo teisę kurti amerikietišką “Godzillos” versiją. Režisieriumi tapo Roland’as Emmerich’as. Reklamos kampanija buvo sukurta įprastu Emmerich’o stiliumi. Niekur nebuvo rodoma pilna Godzilla. Reklamose galima pamatyti nebent koją ar akį. Sužadintas žiūrovų smalsumas – viena iš pagrindinių Emmerich’o sėkmės formulės sudedamųjų dalių. Amerikietiškoji “Godzilla” žiūrovų ir kritikų įvertinta nepalankiai. Kritikuojamas atitolimas nuo originaliosios Japoniškos versijos, prasta vaidyba, logiką paneigiantys siužeto vingiai, bet finansiškai filmas pasisekė ir uždirbo beveik 400 mln. dolerių.
Filmas prasideda prancūzų branduolinių ginklų bandymų montažu ramiajame vandenyne, kurie radioaktyviomis medžiagomis apšvitina iguanų kiaušinius. Po kiek laiko, milžiniškas padaras užpuola Japonų krovininį laivą ramiajame vandenyne, nuniokoja Panamos pakrantės kaimą, nuskandina pora žvejybinių laivų netoli rytinės JAV pakrantės ir galiausiai nukeliauja į Niujorką.
Veikėjai visiškai paviršutiniški ir neįdomūs. Mokslininkas Nikas Totopolis (Matthew Broderick) taip ir neatskleidžia kodėl gelbėja pasaulį. Reporterė ir buvusi Niko mergina Odri (Maria Pitillo) apie kurią galima pasakyti tik tiek, jog ji visados atsiranda ne laiku ir ne vietoje, “tereotipinis Niujorkietis” ir Odri draugas Viktoras ir Prancūzijos spec. tarnybų atstovas Filipe Roaché (Jean Reno) pastoviai keikiantis Amerikietišką kavą. Stereotipais permirkę veikėjai – eilinis Emmerich’o filmų bruožas.
Pagaliau ir aš galiu džiaugtis pažiūrėjęs šį išgirtą ir išliaupsintą filmą. “9-asis rajonas” tai filmas, daugybės kino mėgėjų tituluojamas geriausiu sci-fi žanro šedevru, skinantis įvairiausių reitingų sistemų viršūnes ir išliaupsintas įvariausių kritikų. O ar nebus taip, kad filmas patiks tik daugumai, o iš tiesų jis bus tik dar vienas, eilinis filmas pasaulio rinkoje ? Oi ne…
Prieš daugiau nei 20 metų, į žemę atskrido ateivių erdvėlaivis. Žmonės, patekę į kosminį laivą ir radę išsekusius ir ligotus ateivius, perkelia juos į devintąjį rajoną – koloniją, sukurtą specialiai ateiviams, tiesiai po jų kosminiu laivu. Ateiviai, žmonių vadinami krevetėmis, žmonėms lyg antrarūšiai padarai. Visi būtų laimingesni jei jie išvyktų iš žemės ar bent jau kur nors toliau gyvenamųjų rajonų. Deja, jie to padaryti negali. Bent jau kolkas…
Pats filmas pateikiamas kiek keistokai ir neįprastai šiandieniniam kinui. Režisierius filme sumaišė 2 skirtingus filmavimo būdus – dokumentikos ir tradicinį, trečiojo asmens filmavimą. Tiesa, konkrečių ribų, kada ir kuriuo metodu filmas filmajuoamas nėra, o ir jie sumaišyti taip profesionaliai ir meistriškai, kad žiūrovas vargiai pastebės ir pajus kaip ir kada, būtent, buvo pereinama iš vieno filmavimo būdo prie kito.
Komentarai